D. Matvejevo nuotr.

„Ijo ėjo nešina lagaminu, kurio dugne čirpė žadintuvas, tačiau išjungti nesustojo. Kimiko išėjo palikusi ant virtuvės stalo rankinuką, bet prisiminė, kai jau buvo per vėlu. Haruko išėjo palėpės kampe paslėpusi mažytį besijuokiantį bronzinį Budą, ir jis ten tebesijuokia iki šios dienos.“ (Julie Otsuka)

Birutė Mar priklauso tai teatro menininkų kartai, kuri nepasakoja, „kaip turėtų būti“, o realia kūryba bando išreikšti savo teatro supratimą. Gal dėl to Lietuvoje ji yra produktyviausia menininkė, aktorė ir režisierė, kurią pažįsta net patys mažiausi Lietuvos miestai. Dar visai neseniai Birutės Mar spektakliai keliavo tai pat dažnai, kaip koks Oskaro Koršunovo teatras. Su savo spektakliais ji aplankė įdomiausias šalis, žemynus, ne kartą jos spektakliai buvo priimti kaip Lietuvos ženklas, simbolis. Savo spektaklius Birutė yra vaidinusi įvairiomis kalbomis, šis faktas taip pat neliko be atsako. Žiūrovai dar šilčiau priima kūrėją, kuris nuosekliai ruošiasi ir pristato savo spektaklius. Birutė nemažai komplimentų, meilės ir šilumos sulaukė įvairiuose tarptautiniuose teatrų festivaliuose. Lenkai apie ją net atskirą knygelę išleido! Tad mums garbė turėti tokią savitą, tvirtą menininkę, kuri, net papuldama į pačias ekstremaliausias situacijas, randa būdų, kaip nepasimesti, išlaviruoti ir atsidėti nuosekliai kūrybai.

D. Matvejevo nuotr.

D. Matvejevo nuotr.

D. Matvejevo nuotr.

D. Matvejevo nuotr.

Skaudu, kad įkūrusi „Solo“ teatrą ir turėdama šiuo teatru besirūpinantį vadovą Rolandą Savicką, ji iki šiol negalėjo įgyvendinti senos svajonės – turėti ir savo patalpas. Monoteatrui, ar kameriniam teatrui, rodos, pakaktų sąlyginai nedidelės erdvės, bet tai turėtų būti ne sandėlis, o erdvė reprezentacinėje miesto vietoje. Tačiau tokios erdvės šiuo metu uzurpuotos statybinių bendrovių. Valstybė į tai nesikiša, tuo labiau menininkams patalpų požiūriu niekada nėra ištiesusi rankos. Menininkai visada turi keliaklupsčiauti, maldauti, žemintis ir gauti špygą. Tarkim, senasis planetariumas, kuris yra strategiškai geroje vietoje, po įvairių sprendimų bus paverstas eilinėmis gyvenamosiomis patalpomis. Ar nėra būdų tokių patalpų neatiduoti „bet kam“?

„Solo“ teatras bus klajoklis – keliaus, gal ilgesniam laikui nuomosis patalpas, bet tam reikia turėti žvėriškų jėgų, antraip neišliksi, ypač Covid-19 fone.

Todėl spalio 16 d. Šv. Kotrynos bažnyčioje įvykęs spektaklis „Buda palėpėje“ tapo tam tikru pavyzdiniu vakaru, simboliu, kaip ir kur turėtų būti vaidinami spektakliai. Birutės spektaklis buvo Čijunės Sugiharos savaitės renginių ciklo dalis, tad, akivaizdu, buvo lengviau išsinuomoti šią erdvę. Galima numanyti, kad daugiau vilniečiai šį spektaklį šioje erdvėje vargu ar kada išvys. Bažnyčia tikintiesiems negrąžinta, bet normaliai kultūros tėkmei – taip pat. Svarbu būti labai turtingu. Teatrui tokiam būti negresia, tad jam tenka trauktis į pakraščius. Teatro visai kitokia prigimtis.

Nors spektaklis „Buda palėpėje“ estetiškai japoniškas, kondensuotas ir koncentruotas, kai kuriuos koncertinius žmones jis privertė pasijusti keistokai. Birutei Mar pavyko pramušti sąmonės kiautą, kad Julie Otsuka romano motyvais pastatytas spektaklis taptų šiek tiek nepatogiu, nes išorinė estetika greit nukeliavo į antrą planą, ir žiūrovai čia pat susidūrė su temomis, kurios šiuo metu vadinamomis „nepatogiomis“. Emigrantų likimai, moterų prievartavimas – temos, aktualios jau daugiau nei šimtmetį. Jos tokios žiaurios ir savo natūralizmu atgrasios, kad tuo pačiu tampa universaliomis. Šis japoniškai lietuviškas spektaklis pasakoja apie „pažadėtąją žemę“ Ameriką, į kurią po Pirmojo pasaulinio karo keliavo pelningesnio darbo ieškantys japonai. Viskas truko iki Perl Harboro ryto – po to japonai Amerikoje masiškai buvo tremiami iš savo namų, vežami į koncentracijos stovyklas. Kaip autorė Otsuka rašo, iš Amerikos japonai išnyko lyg rūkas, tarsi jų nebūtų buvę.

Mes turtingi, mūsų tautos istorija tokia žiauri, kad paralelių su šia, rodos, nedidelėje knygelėje parašyta istorija yra tiek daug – nuo lietuvių tremties, Holokausto tragedijos iki moters temos, kaskart vis aktualesnės lietuvių kultūroje.

D. Matvejevo nuotr.

Barokinėje bažnyčioje vaidinamas spektaklis tapo gyvų skulptūrų karalyste, kurios Audriaus Jankausko unikaliame apšvietime atstojo begales personažų, vaiduoklių, situacijų, kuomet jų šešėliai savo spalvomis tapo spektaklio dramaturgijos lūžiniais akcentais. Ta šviesų gama veikė ir mus, žiūrovus, bet tai atmosferai taikliai pasidavė ir spektaklio autorė ir aktorė. Jos balsas atsipalaidavo, ji taip įsijautė į istoriją, į jos perteikimo autentiškumą, kad net viena paskui kitą ekranėlyje išskleidžiamos nuotraukos, pasakojančios istorijas apie žmonių likimus, netapo pagrindinėmis. Užteko pačios Birutės sceninės kelionės, kad būtų išgirsta sukrečianti istorija.

Japonai, diplomatai, atėję į šį spektaklį, galėjo ypatingai žavėtis Mar judesių trapumu. Dar prieš trisdešimt metų Birutė išvyko į Japoniją mokytis tradicinio japonų teatro pagrindų. Ji visoje savo kūryboje liko ištikima šiai kultūrai. Tad buvo nesunku pastebėti, kaip aktorė „maudosi“ medžiagoje, besismelkdama į japonišką, ritualinę patirtį: judesį, šokį, muziką, kostiumą, – visą aplinką. Net vaidindama išnaudojamą moterį, Mar neatsisakė japonizmo. Šioje scenoje, pritaikydama samurajišką arsenalą, ji išliko gležna ir tuo pačiu stipria moterimi. Kaip pasakytų Otsuka: „Moterys silpnos, užtat motinos – stiprios“. Šioje scenoje ypač prasmingai atrodo Indrės Pačėsaitės sukurtas kostiumas. Kostiumų siluetai kintančių šviesų gamoje sukūrė atskirus paveikslus, apjungiančius skirtingas kultūras, laikmečius ir skirtingų žmonių istorijas.

D. Matvejevo nuotr.

„Buda palėpėje“ iš kitų Birutės Mar spektaklių išsiskiria taiklia inscenizacija. Tai nėra vien paskirų romano fragmentų panaudojimas; ji pasakoja istoriją tiek atsidavusi, jog retkarčiais atrodo, jog „Buda palėpėje“ yra tęsinys „Ledo vaikų“, kuriuos ji 2015 metais sukūrė Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, jog tai yra mūsų tremtis, o nuotraukos – lietuviškos. Vaizdo projekcijų autorius Karolis Bratkauskas šiame spektaklyje naudojo kabantį didžiulį mėnulį (pilnatį!), kuris atstojo ekraną ir kuriame, kaip praėjusio amžiaus kine, sukosi kadrai. Jie tapo žiaurių istorinių faktų salomis, o kartais tiesiog atskleisdavo pavienių žmonių stulbinančius likimus. Mėnulis – tai žemiško gyvenimo atspindys. Ypač paveiku, kai jis nuspalvinamas raudoniu. Juk japonams raudona –spalva, simbolizuojanti tą patį, ką mums – juoda. Tuomet raudoniu degė ne tik mėnulis, savo dydžiu primindamas visą žemyną, bet Šv. Kotrynos skulptūros, o kartu su vaizdu ir mūsų širdys.

Kompozitorius Antanas Kučinskas, tapęs nuolatiniu Mar palydovu, muziką kūrė ne bažnytinei erdvei, o modernioms, kintamoms salėms. Nors muzika ir atitiko spektaklio dramaturgiją, tačiau tas vienintelis, smūginis gongo garsas, kuris bažnyčioje pasigirsdavo tiesiai nuo altoriaus, suskambėdavo per daug tiesmukai, iliustratyviai, – kaip koks knygos skirtukas, tuo labiau, netinkantis šiai sakraliai erdvei. Meno forte matytas spektaklis panašaus jausmo nepaliko. Akivaizdu, tokios kontrastingos erdvės reikalauja tam tikros esminės redakcijos, ne vien techninio prisitaikymo. Užtat gyvai scenoje muzikuojantis Egidijus Ališauskas šioje erdvėje – kaip čia buvęs. Jo mušamieji, tas sklindantis kosminis garso paleidimas į tylą sukūrė papildomos ir ypač paveikios spektaklio jausminės erdvės.

Sigita Mikalauskaitė, choreografė ir antroji spektaklio režisierė, visada išsiskiria asketišku matymu ir sceninės švaros pojūčiu. Šios savybės ypatingai svarbios atskleidžiant jautrų šio kūrinio pasaulį, kurį spektaklio autorė ne atsitiktinai vadina malda.

„Buda palėpėje“ tuoj išskleis sparnus, tuoj išvyks į Japoniją. Šalyje, kur „moteris privalo susilieti su kambariu: būti ir sykiu neegzistuoti“, Mar laukia didelis išbandymas. Jos pačios pozicija gyvenimo atžvilgiu, drąsa kalbėti apie tai, kas knygoje atvira ir skaudu, menine forma perteikta dokumentika japonams turėtų palikti įspūdį. Tuo labiau, kad „japoniškas“ spektaklis vis dėlto perteiktas europinio teatro tradicijoje. Gongas, Budos atvaizdo išnirimas, pasirodymas, teksto poetika („Bijau, mano siela mirė“), – šie ir kiti spektaklio ženklai paliko stiprių teatrinių virpesių rezonansą.

D. Matvejevo nuotr.