Sigitas Geda | A. Baltėno nuotr., 2007 | Tomas Venclova, „Vilniaus vardai“ (R. Paknio leidykla: Vilnius, 2017)

„Vilniaus galerija“ pristato dar vieną ištrauką iš knygos „Vilniaus vardai“ (ankstesnius tekstus skaitykite čia). Joje autorius Tomas Venclova pristato Sigitą Gedą – Lietuvos poetą, vertėją, dramaturgą, eseistą. Knygą „Vilniaus vardai“ 2017 metais išleido ir jos tekstais pasidalinti sutiko R. Paknio leidykla. Knygą įsigyti galima 2di.lt internetinėje parduotuvėje arba 2di pardavimo vietose.

Geda Sigitas (1943–2008), lietuvių poetas. Gimė Paterų kaime netoli Veisiejų. 1966 m. baigė lituanistiką Vilniaus universitete, dirbo spaudoje. Jau pirmosios jo knygos (eilėraščių rinkinys Pėdos, 1966; poema Strazdas, 1967) buvo novatoriškos ir pelnė didelį populiarumą. Vėlesni poezijos rinkiniai (26 rudens ir vasaros giesmės, 1972; Varnėnas po mėnuliu, 1984; Babilono atstatymas, 1994; Sokratas kalbasi su vėju, 2001, ir kt.) tą populiarumą įtvirtino. Lyrika daugiausia gamtinė, siekianti sąsajų su mitinės pasaulėvaizdos klodais, senosios literatūros patirtimi, pabrėžianti spontaniškumą, kaitą, tolimas ir atsitiktines asociacijas. Ilgainiui joje stiprėjo radikalaus eksperimentavimo dvasia, polinkis į šokiruojančius vaizdus ir žodyną. Parašė ir pilietinių eilėraščių. Reiškėsi kaip eseistas, spausdino kontroversiškus dienoraščius, rašė scenarijus, libretus, knygas vaikams, vertė Bibliją, Koraną, Dantę, Villoną, Shakespeare’ą, Baudelaire’ą, Adomą Mickevičių, Josifą Brodskį ir kt. (jo vertimai ne visada tikslūs ir sėkmingi).

Sovietmečiu Geda reiškė opozicines nuotaikas, demonstravo maištingą elgseną, bet darė ir oficialią karjerą (1985 m. gavo LSSR valstybinę premiją). Viena ryškių Sąjūdžio figūrų, vėliau nuo politikos nutolo. Nepriklausomybės metais gavo daug įvairių apdovanojimų, taip pat ir Nacionalinę kultūros ir meno premiją (1994). Gedos gyvenimo pabaigą temdė jo sunkus charakteris ir bohemiški įpročiai. Sužeidęs savo dukrą Uršulę, 2007–2008 m. buvo teisiamas; pripažino ir apgailėjo nusikaltimą tik nuteistas trejus metus kalėti. Sprendimui neįsigaliojus staiga mirė savo bute Vilniuje. Palaidotas Antakalnio kapinėse.

Siurrealistinis Vilniaus vaizdas sukurtas viename geriausių Gedos eilėraščių „Vilniaus baladė“.