Grupės archyvo nuotr.

„Kedrostubùras“ – vis daugiau Lietuvos klausytojų širdžių užkariaujanti jaunuolių grupė, nestokojanti nei idėjų, nei kūrybiškumo. Apie suklusti priverčiantį grupės pavadinimą, išgalvotą muzikos žanrą, koncertus ir kūrybinį procesą atlikėjus kalbina Deimantė Grincevičiūtė.

DEIMANTĖ: prisistatykite. Kiek narių sudaro jūsų grupę? Kas jie?

PIJUS: esame Matas (vokalas, elektrinė gitara), Maksas (saksofonas), Giedrius (bosinė gitara) ir Pijus (būgnai), tad, jei teisingai mokame skaičiuoti, mūsų keturi, nors kartais koncertuose prisijungia dar vienas kitas žmogus.

DEIMANTĖ: nuo ko viskas prasidėjo? Kokia buvo pradžia, kelias iki pirmo grupės koncerto?

MATAS: viskas prasidėjo gūdžiais 2014-aisiais Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje, kur mes visi susipažinome. Tada grojome mokyklos ansamblyje, dalyvavome savaitėje „Aš galiu“ – improvizavome prie žiemos sodo.

Dar prieš „Kedrostubùrą“ grodavome įvairiose vietose, bet dažniausiai dviese – aš ir Maksas arba aš ir Pijus. Pirmas koncertas su tomis dainomis, kurias dar ir dabar grojame, buvo dramos būrelio stovykloje. Anuomet mūsų bosistas buvo Aistis, vadinomės „Caw Del“. Nuo tada praėjo nemažai laiko. 2017 metais, po Aisčio mirties, prie mūsų prisijungė Giedrius ir po ilgo žaidimo „keičiam pavadinimą“ apsistojome ties „Kedrostubùru“. Turėdami naują pavadinimą ir jau besiformuojantį grupės identitetą, ėmėme ruoštis jaunų grupių konkursui „Tamsta garažas 2018“, kurio metu turbūt ir įvyko pirmas rimtesnis mūsų pasirodymas.

DEIMANTĖ: Ką reiškia jūsų grupės pavadinimas? Žinau, kad apie jį sulaukiat klausimų, išgirstat įvairiausių pavadinimo interpretacijų. Papasakokit!

GIEDRIUS: ne kartą keitėme grupės pavadinimą, nes niekaip neradome formos, kuri galėtų apibūdinti mūsų muziką. Pradėjome repetuoti be aiškaus pavadinimo. Bet kadangi rezervuojant repeticijų studiją reikėjo pavadinimo, turėjome rasti išeitį. Kartą Matas paėmė dvi skirtingas knygas ir dūrė pirštu į atverstus puslapius. Pasitaikė žodžiai „kedras“ ir „stuburas“.

MATAS: pavadinimas gimė labai spontaniškai, todėl turėjo praeiti šiek tiek laiko, kad „priliptų“ ir kad patys galėtume drąsiai jį ištarti kitiems. Pradžioje pavadinimas keldavo daug įvairių interpretacijų, bet ir dabar vis dar sulaukiame klausimo: „Kedro kas?“

DEIMANTĖ: Dažnai įvardijat save kaip „sea wave“ stiliaus grupę. Ar šį žanrą sugalvojote patys? Kaip apibūdintumėte savo kuriamą muziką? Kas jus įkvepia?

PIJUS: na, kaip…. taip įvardinome. Nors gal taip iš tikro ir nėra… O gal ir yra. Kas čia žino, kas tas ,,sea wave“… O jei rimtai, tai kaip pavadinsi, taip nepagadinsi, savęs niekada nespaudžiame į konkrečius rėmus. Pavadinimas ,,sea wave“ gimė taip pat spontaniškai ir netikėtai, kaip ir pačios muzikinės idėjos repeticijų metu. Savo muziką turbūt pavadintume raibuliuojančiu vandeniu, kuris vis maišosi šiltomis ir šaltomis srovėmis, kartais pabanguoja, o kartais visai sustoja, nurimsta…

Įkvėpimas – labai individualus dalykas. Niekada nežinai, kada jis užklups. Dažniausiai jo pliūpsnio visai nesitiki. O įkvėpti, manau, gali viskas, kas mus supa.

MATAS: taip, aš irgi mūsų muziką apibūdinčiau kaip vandenį arba kaip orą, judantį, besikeičiantį. Mes iškvepiame, klausytojai įkvepia, o tada vyksta atvirkštinis procesas.

Grupės archyvo nuotr.

Grupės archyvo nuotr.

DEIMANTĖ: jūsų dainų tekstai patraukia dėmesį. Kas juos rašo? Apie ką jūsų dainos?

MATAS: visų pirma, tai džiaugiuosi, kad patraukia dėmesį. Rašau aš, o apie ką dainos, spręsti kiekvienam individualiai. Visada stengiuosi, kad žodžiuose tilptų daugiau nei viena prasmė. Net man pačiam dabar jos visai apie ką kitą, negu tada, kai buvo parašytos, nors pamatinės idėjos ir išlieka. Bet ar būtų įdomu, jeigu jas imčiau ir tiesiog išduočiau? Ko gero, taip atimčiau atradimo džiaugsmą iš klausytojų. Apie naujas dainas irgi pasakyčiau tą patį. O užbaigčiau šitaip –  mūsų dainos yra apie tai, ką mes įkvepiame ir iškvepiame.

DEIMANTĖ: 2018 metų vasarą konkurse „NOVUS“ tapote geriausia Baltijos šalių grupe. Ar padaugėjo grupės klausančių žmonių? Kas apskritai yra jūsų auditorija?

MAKSAS: na, šis įvertinimo pavadinimas, prasidedantis žodžiais „Baltijos šalių…“, itin skambus. Visgi, priešingai, nei gali pasirodyti, esame daugiausiai girdimi Lietuvoje. Kaip bebūtų, šis konkursas neabejotinai buvo staigus tramplinas mūsų kūrybai: ji galėjo skleistis ir pasiekti naujus klausytojus, kurie tuomet nė neįsivaizdavo, kad egzistuojame. Tai tapo reikšminga paspirtimi tolimesniam mūsų, kaip grupės, brendimui.

Vis pasidžiaugiame, kad šiandien mūsų muzikoje kažką atranda ir mažas, ir didelis, ir labai sofistikuotas žmogus. Kitaip tariant, klausytojų auditorija yra ganėtinai plati, nepaisant to, kad pagal visas šiais laikais muzikos platformose „išburtas“ diagramas, pagrindiniai mūsų klausytojai – studentiško ir kiek vyresnio amžiaus.

PIJUS: manau, kad padaugėjo tokių, kurie mus išgirdo. Tuomet albumas „DEL“ dar buvo neišleistas, tad situacija buvo keblesnė. Na, nebent „Soundcloud‘e“ turėjome kelias akustines kūrinių versijas. Tačiau po minėto konkurso tikrai pajutome, kad esame dažniau kviečiami koncertuoti ir pasirodyti tam tikruose renginiuose bei festivaliuose.

Kalbant apie auditoriją, labai sunku pasakyti. Tikrai žinome, kad turime didelį būrį artimų draugų, kartais po vieną, kartais būriais šokčiojančių mūsų koncertuose. Vertinant bendrą auditoriją, manyčiau, pagrindinis mūsų klausytojų amžius yra maždaug 18-26 metai, nors koncertuose kartais pastebime ir žymiai jaunesnių ar vyresnių muzikos gerbėjų.

DEIMANTĖ: po vienerių gyvavimo metų išleidote savo pirmąjį albumą „DEL“. Kiek laiko jį brandinote? Apie ką jis? Kokį įspūdį norėjote sukurti klausytojams?

MATAS: brandinome jį nuo pat susikūrimo, kas ten žino, gal net nuo anksčiau. O apie ką, vėlgi, negaliu pasakyti. Tikrai nesumeluočiau pasakęs, kad apie mus. Apie visą tą, jau minėtą brandinimo laikotarpį, vasaras, sunkius ir malonius išgyvenimus bei žmones aplink mus. Atvirai kalbant, jokio įspūdžio, bent jau aš, nenorėjau sukurti, tegul klausytojai susikuria patys – albumas jau yra. Be to, jis mums labai patinka, todėl tikrai atsiras tų, kurie mūsų kūriniuose atras kažką artimo.

PIJUS: aš pasakysiu trumpiau: mūsų albumas – apie šiltą vėjo brizą.

DEIMANTĖ: vienai albumo dainai „Neri“ sukūrėte vaizdo klipą. Ar galėtumėte papasakoti, kaip gimė ši daina? Kodėl nusprendėte vizualizuoti būtent ją? Kokia vaizdo klipo idėja?

MATAS: galiu papasakoti, kaip gimė, nes man visai patinka šita paprasta istorija. Atsikėliau ryte, pajutau, kad esu šiek tiek užkimęs ir pradėjau kažką rimuoti, nes balso tembras buvo lyg ne mano, lyg kažkokio nuo rūkymo užkimusio šiuolaikinio reperio. Dar vilkėdamas pižama griebiau gitarą, kompiuterį, sukūriau ritmą, parašiau žodžius, kurie atspindėjo mano tuometinę būseną. Pamenu, užtrukau visą dieną, kol pabaigiau, o tada išėjau pasivaikščioti.

Praėjo nemažai laiko, tik prieš „Garažą“ sugalvojome, kad atliksime dainą gyvai, taip ji ir tapo „Kedrostubùro“ dalimi. Nusprendėme vizualizuoti būtent „Neri“, nes atrodė, kad jai vienintelei tiktų metodas, kuriuo dainos žodžiai įprasminami iliustratyviais kadrais. Tai turbūt paprasčiausias būdas, bet juo tikėjomės atverti duris į įvairiapusį mūsų grupės pasaulį.

DEIMANTĖ: ar galėtumėt išskirti įsimintiniausią koncertą? Kur ir kada jis vyko? Kas įsiminė labiausiai? Kas koncerto metu jums atrodo svarbiausia?

GIEDRIUS: turbūt vieno įsimintiniausio koncerto negalėčiau įvardinti. Esame turėję daug tikrai neįprastų pasirodymų, bet labiau įsimena kelionės ir laikas, kurį leidžiame kartu prieš arba po koncerto. Dar įsimena žvilgsniai, kuriais stengiamės tarpusavy komunikuoti atlikdami kūrinius. Keista, bet šitie žvilgsniai daro didelę įtaką energijai, kurią mes spinduliuojame nuo scenos. Aš asmeniškai patį koncertą dažniausiai prisimenu lyg per rūką, trumpais epizodais, kiti man papasakoja, kaip viskas atrodė iš šalies. Būdamas ant scenos klausytojams atiduodi didelę dalį savęs, o vėliau imi jausti publikos atgal siunčiamas bangas. Šis jausmas, manau, ir yra vienas svarbiausių, būtent dėl jo ir lipame ant scenos.

PIJUS: tik pridursiu, kad įsimintiniausi koncertai būna tie, kurie, rodos, tokie neturėtų būti. Tarkime, kai pasirodo labai mažai klausytojų arba kai grojame kokioje nors keistoje, nežinomoje lokacijoje.

DEIMANTĖ: kaip manote, ar lietuviška muzika sulaukia pakankamai dėmesio ir pripažinimo? Kokia jūsų nuomonė apie Lietuvos muzikos sceną? Kas labiausiai piktina? Kuo žavitės?

MAKSAS: žinoma, lietuviška muzika gimtinėje sulaukia dėmesio, nes kurgi dar, jei ne čia… Tik ar pakankamai? Ko gero, galėtų būti ir daugiau. Tiek požiūriu į muzikantus ir jų darbą, tiek galimybių suteikimo jauniems atlikėjams prasme. Tuo tarpu pasaulio muzikos rinka yra pernelyg arši, kad būtų galima išgirsti daugiau tarptautinio masto atlikėjų iš Lietuvos, nors to tikrai norėtųsi. Būtų šaunu, jei ir lietuviška kalba, ir skambesys dažniau atsidurtų užsienio klausytojų grojaraščiuose.

Kiek tenka stebėti, pastaruoju metu mūsų šalyje jaunų grupių festivalių, konkursų ar tų pačių tinklaraščių, apžvelgiančių jaunuosius muzikos kūrėjus, vis daugėja, kaip daugėja ir erdvių, platformų būti išgirstiems. Vadinasi, terpė skleistis ir realizuoti savo muzikines idėjas plečiasi, o ir skambanti muzika tampa įvairesnė, atneša negirdėtų skambesių.

Žavimės daugeliu lietuvių atlikėjų, bet tai jau skonio reikalas, kiekvienam grupės „stuburui“ tektų pateikti savo sąrašą.

Grupės archyvo nuotr.

DEIMANTĖ: kaip pandemija pakeitė jūsų kūrybinį procesą?

GIEDRIUS: kai įsisuki į koncertų sūkurį, pasidaro sunku iš jo išlipti. Karantinas privertė stabtelėti. Gavome galimybę subręsti ir savo laiką paskirti naujiems darbams. Kiekvienas namie po truputį dėliojome natas ir žodžius – kaupėme idėjas. Dabar labai laukiame momento, kai joms galėsime suteikti pavidalą ir, aišku, pasidalinti su klausytojais.

DEIMANTĖ: kokie darbai jūsų laukia artimiausiu metu? Ko gali tikėtis klausytojai?

MATAS: laukia antras albumas. Dirbame, dėliojame painią dėlionę, piname, veliame, siaučiame, tad klausytojai gali tikėtis tikrai neblogos kelionės.