Menininkė Brigita Kasperaitė (Berlynas, Vokietija) | A. Baltėno nuotr.
„Vilniaus galerija“ tęsia fotografo Arūno Baltėno fotoapybraižų ciklą „Nesijaučiam toli“. Kiekvieną savaitę jūsų lauks vis nauja pažintis su fotografo sutiktais ir įamžintais žmonėmis. Šįkart susipažįstame su Vokietijoje gyvenančia menininke Brigita Kasperaite.
Brigita Kasperaitė: gyvenu Berlyne trejus metus ir jaučiu, kad mano namai jau yra čia. Kita vertus, man patinka keliauti ir neužsibūti vienoje vietoje, o Berlynas yra geras ir patogus taškas, nuo kurio gali atsispirti į visas puses. Gal užsimanysiu išvažiuoti kur nors toliau, o gal – grįžti į Lietuvą, juk visada malonu sugrįžti. Iki pandemijos Lietuvoje būdavau gan dažnai, grįždavau bent kartą per mėnesį. Dabar jau jaučiuosi užsisėdėjusi vienoje vietoje, bet žinau, kad rugsėjį būsiu menininkų rezidencijoje Paryžiuje.
Atvažiavau iš Vilniaus, kur baigiau Vilniaus dailės akademiją, Fotografijos ir medijų meną. O šiaip esu iš Kauno. Kai įstojau į akademiją, nemažai mano kūrinių buvo susiję su ribos ieškojimu (tiesiog kvestionuoju ribas). Ir dabar man tai išlieka svarbu: pavyzdžiui, riba tarp meno ir ne meno. Dar man svarbus dirgiklio aspektas. Vasarą „Titaniko“ galerijoje buvau instaliavusi teniso kamuoliukų šaudymo mašiną, kuri visą laiką šaudė į galerijos sieną. Tai buvo institucinio komforto antitezė.
Menininkė Brigita Kasperaitė (Berlynas, Vokietija) | A. Baltėno nuotr.
Menininkė Brigita Kasperaitė (Berlynas, Vokietija) | A. Baltėno nuotr.
Menininkė Brigita Kasperaitė (Berlynas, Vokietija) | A. Baltėno nuotr.
Iš pradžių į Berlyną atlėkdavau porai savaičių, o dabar jau čia ir prisiregistravau. Per tą laiką daug keliavau ir buvau vizituojančia Stokholmo menų akademijos studentė, ten mano disciplina buvo bendrieji menai. Nesu linkusi į specializacijas, manau, kad su patirtimi kinta ir meninė raiška (gal trečiame kurse suvokiau, kad kūrybinis sumanymas padiktuoja ir jo raiškos formą). Dabar man dažniausiai prireikia vaizdo įrašų, kuriu ir performansus bei instaliacijas.
Savo kūrinius dokumentuoju, o jie kinta, priklausomai nuo vietos ir konteksto. Kartais ruošiuosi rodyti viena, bet, išsiaiškinus visas aplinkybes, planai pasikeičia, ir gali gimti visai naujas kūrinys. Manau, kad menininkai yra tarsi mediatoriai: mes sugeriame aplinką, ją savyje perdirbame, o po to ištransliuojame.
Menininkė Brigita Kasperaitė (Berlynas, Vokietija) | A. Baltėno nuotr.
Menininkė Brigita Kasperaitė (Berlynas, Vokietija) | A. Baltėno nuotr.
Nemanau, kad emigravau. Tiesiog dabar esu čia. Berlyne jaučiuosi gerai, šis miestas turi įdomų judrumą – jame gali rasti ir ramybę, ir niekada nesibaigiantį vakarėlį. Jaučiu, kad čia ne tik vidutiniam žmogui, bet ir jautrioms žmonių grupėms yra suteikiamas didelis saugumo jausmas, o tolerancija vienų kitiems nėra tik gražesnė pakantumo forma, bet išties galime sugyventi ir draugauti su kitaip manančiais. Visa tai buvo be galo nauja atvykus iš itin konservatyvios šalies. Tad ta kultūrinė įvairovė ir jausmas, jog vietos yra visiems, padeda ir į save pažvelgti kitomis akimis.
Neslėpsiu, norisi platesnių horizontų, Lietuvoje buvo kažkoks ankštumo jausmas.
Man nelabai patiko, kad Vilniuje visi vieni kitus pažįsta, o čia turiu ir draugų, ir pažįstamų, bet galiu būti ir niekuo.
Kūryboje domina aktualūs klausimai, pavyzdžiui, skaitmeninės globalizacijos tema ar mūsų aplinkos suvokimo formavimasis ir kismas. Labai įdomu, kaip kinta esminiai žmonių poreikiai, tradicijos. Tarkime, net mūsų kvėpavimas yra paveiktas medijų bei filmų. Apėmus skausmui, išnyra vaizdinys, kad turim įkvėpti oro ir jį sulaikyti. Toks automatinis sprendimas. O iš tiesų tai suvaldyti būtų galima tęsiant reguliarų kvėpavimą, t. y. įkvepiant ir iškvepiant. Gal tai ir kvailokas pavyzdys, bet įdomu kaip subliminaliai esame paveikiami.
Tiesa, jau kurį laiką viduje jaučiau didelę įtampą nuo kelionių, spartaus pasaulio tempo, globalios spartos, jaučiau, kad reikėtų atsipalaiduoti. Įdomu, kad prasidėjo pandemija ir išties viskas sustojo…
2020 03 29
Daugiau rubrikos „Nesijaučiam toli“ istorijų rasite čia.
