Fotografas Renatas Neverbickas (Berlynas, Vokietija) | A. Baltėno nuotr.
„Vilniaus galerija“ tęsia fotografo Arūno Baltėno fotoapybraižų ciklą „Nesijaučiam toli“. Kiekvieną savaitę jūsų lauks vis nauja pažintis su fotografo sutiktais ir įamžintais žmonėmis. Šįkart susipažįstame su Berlyne gyvenančiu fotografu Renatu Neverbicku.
Renatas Neverbickas: esu fotografas. Vilniaus universitete baigiau fotožurnalistiką (mokiausi nuo 1986-ųjų iki 2000 metų, bet nesu rekordininkas, yra keli ir dar ilgiau už mane ten mokęsi žmonės…). Fotografu pradėjau dirbti nuo pat pirmo kurso – Vytautas Žeimantas pasikvietė į „Vakarines naujienas“. Ten padirbau gal pusmetį, o paskui įsikūrė „Respublika“. Tuometinis „Respublikos” fotografas Vygantas Brajis turėjo išvažiuoti dviems savaitėms į komandiruotę, paprašė manęs jį pavaduoti, ir aš sutikau. Kai po tų dviejų savaičių Brajis grįžo, jau rengiausi grįžti į „Vakarines“, bet mane pasikvietė amžinatilsį Vitas Lingys ir, praktiškai, liepė pasilikt. Tad su ketverių metų pertrauka (tiek pagyvenau Bavarijoje) iki 2000-ųjų dirbau „Respublikoje“. O Bavarijoje fotografavau vaikus: su Lina buvom išvažiavę šiek tiek pagyventi Vokietijoje. Ten susiradau fantastišką darbą: fotografavau mokyklose ir darželiuose. Kiekvieną dieną – vis kitur, tai per mėnesį nuvažiuodavau apie 10 000 kilometrų.
Fotografas Renatas Neverbickas (Berlynas, Vokietija) | A. Baltėno nuotr.
Fotografas Renatas Neverbickas (Berlynas, Vokietija) | A. Baltėno nuotr.
Fotografas Renatas Neverbickas (Berlynas, Vokietija) | A. Baltėno nuotr.
Po „Respublikos“ buvo ELTA. Ten trejus ar ketverius metus dirbau fotoredaktoriumi. Paskui keitėsi ELTOS savininkai, daug geriausių darbuotojų perėmė „Lietuvos rytas“, tai dar kokius septynerius metus fotoredaktoriumi dirbau ten. Pats daug fotografuodavau politikus ir politinius įvykius. Paskui redakcijoje įrengė studiją, ir aš pradėjau fotografuoti „Stiliaus“ žurnalui. Taip mano gyvenime atsirado studijinė fotografija. O paskui išvažiavom į Berlyną.
Dabar jau septynerius metus dirbu kompanijoj, kuri užsako nufotografuoti drabužių kolekcijas. Smagus darbas. Niekada negalvojau, kad dirbsiu darbe, kuriame reikia būti kasdien nuo 9-os iki 18 valandos. Bet galiu pasakyti, kad labai faina, nes žinai, kad 8 valandą vakaro tau neskambins ir nepasakys: „Varyk!“ Vieną kartą, dirbant „Lietuvos ryte“, tiesiogine žodžio prasme teko vynioti meškeres: penktadienį su tėvu išvažiavome į sodybą pažvejoti, vidury ežero sulaukiau skambučio, tad susivyniojom meškeres ir grįžom į Vilnių, o kitą dieną dirbau kažkur Šiaurės Lietuvoje…
Iš dabartinio mano darbo pragyvena visa šeima. Nesame turtuoliai, mašinos neturim, bet ne dėl to, kad neįpirktume. Tiesiog Berlynas toks miestas, kuriame nėra kur tą mašiną pasistatyti. Draugai savąją buvo palikę porai savaičių, bet tik du kartus ja pasinaudojome. Čia labai gerai veikia viešasis transportas, be to, aš važinėju dviračiu: 15 kilometrų į vieną pusę ir tiek pat atgal. Tą valandą pabūnu su savimi, pailsiu nuo darbų…
Man Berlynas labai patinka. Iš pradžių jis man buvo per didelis, kad pasijusčiau čia savas, prireikė poros metų. Bet dabar labai gerai: žmonės čia draugiški, be to, atvežamos geriausios parodos, jos nuolat keičiasi. Einam į tas parodas su sūnumi. Jam devyneri, labiau norėtų futbolą pažaisti, bet sakau, kad turi šansą pamatyti tai, kas pasaulyje geriausia. Taip po truputį ir įtrauki.
Fotografas Renatas Neverbickas (Berlynas, Vokietija) | A. Baltėno nuotr.
Fotografas Renatas Neverbickas (Berlynas, Vokietija) | A. Baltėno nuotr.
Fotografas Renatas Neverbickas (Berlynas, Vokietija) | A. Baltėno nuotr.
O su darbu man nuskilo kaip aklai vištai. Kartais manęs klausia, ar sunku Berlyne susirasti fotografo darbą? Taip, sunku, čia labai daug fotografų, didesnė paklausa Hamburge, ten visa reklama, mada. Bet man nuskilo, ir aš tikrai džiaugiuosi: savo darbą išmanau, galvos neskauda…
Berlynas multikultūrinis miestas, čia daug įvairiausių tautybių žmonių. Ir darbe mes kartais kalbam keliomis kalbomis: stilistė – italė, rūbus ruošia rusė, su kolege kalbu lietuviškai, o su šefu – vokiškai, dar su kokiu menedžeriu – angliškai. O, pavyzdžiui, per Naujuosius metus valgėm tikrą uzbekišką plovą (pas draugą atvažiavo jo draugai uzbekai, net arklienos atsivežė…).
Lietuvai nostalgijos nėra. Jeigu sugrįžčiau gyvent į Lietuvą, būtų faina per kokias dvi savaites pereiti draugus, o paskui vėl lieki su savo gyvenimu. Vis tiek visi senstam, o dabar Lietuvoj jaunimas tokius, kaip mes, greitai išstumia. Ir ką daryti toliau? Vienas kolega nuėjo į darbo biržą, kitas… Geri žurnalistai. O čia socialinė apsauga sutvarkyta taip, kad esi ramus, – net jeigu staiga neteksi darbo, nieko neatsitiks. Dėl to ir žmonės čia kitokie: aišku, jie turi dirbti, mokėti mokesčius, bet jaučiasi saugūs. Net jei ateis krizė, apie kurią čia visi kalba, didelė valstybė susitvarkys: jeigu sąžiningai mokėjai mokesčius, viskas tau sugrįš.
Aišku, Lietuvoje, prireikus pagalbos, gal būtų daugiau į ką kreiptis, bet tų kontaktų atsiranda ir čia – per vaiką, jo draugus, susipažįsti ir su jų tėvais. Mano kolegos juokiasi, kad aš visą gatvę pažįstu, galiu bet kada pas kaimyną nueiti pasiskolinti varžtelio… Prireikia advokato – palipu aukštu aukščiau ir nemokamai pasikonsultuoju. Ir kirpėjas šalia: pamato lauke rūkantį, prieina ir primena, kad jau laikas kirptis… Čia gyveni kaip kaime.
O į Lietuvą stengiamės grįžti per Kalėdas, taip pat savaitę ar dvi pabūnam vasarą. Vis tiek vaikui svarbu susitikti su seneliais. Juk tik pusantros valandos skrydis.
Daugiau rubrikos „Nesijaučiam toli“ istorijų rasite čia.
