Jurgita Zigmantė | Asmeninio archyvo nuotr.

Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos (VVDG) žurnalistai pristato interviu ciklą „Renkuosi profesiją“, skirtą jauniems žmonėms, planuojantiems savo ateitį. Rubrikoje kalbinami mokslo, meno, kultūros ir kitų sričių atstovai atskleidžia, kaip jie atrado savo gyvenimo kelią, suteikia galimybę moksleiviams pažvelgti į savo profesijos užkulisius. Šį kartą su MO muziejaus edukacijų vadove ir savanorių koordinatore Jurgita Zigmante kalbamės apie MO muziejų, savanorystę, meną. Kalbina Ugnė Dubauskaitė.

– Papasakokite apie savo darbą MO muziejuje. Kokios jūsų atsakomybės? Kokia konkrečiau veikla užsiimate?

– MO muziejuje dirbu edukacijų vadove bei savanorių koordinatore. Edukacijų vadovo pareigybė apima edukacijos procesų suvaldymus: registraciją ir paskirstymą edukatoriams, naujų edukacijų kūrimą, dalyvavimą įvairiuose projektuose, susijusiuose su edukacijomis, bei jų valdymą ir įgyvendinimą nuo pradžios iki galo. Esu atsakinga už muziejaus savanorius, jų atrankų organizavimą, priėmimą ir įvedimą į savanorystės programą, jų veiklų koordinavimą muziejuje, neformalios veiklos organizavimą ir visa ko priežiūrą.

– Koks buvo jūsų kelias iki MO muziejaus? Ką studijavote? Ar visuomet galvojote apie panašų darbą?

– Į MO muziejų atvykau savanoriauti, užpildžiau anketą likus pusmečiui iki jo atsidarymo. Visą gyvenimą esu be galo veiklus žmogus, bet tą pavasarį pagalvojau, kad veiklos trūksta, todėl nusprendžiau užpildyti anketą.  Atėjus laikui eiti savanoriauti pagalvojau: „O, dieve, nejaugi neturiu, ką veikti?“ Tačiau buvo smalsu pabandyti. Taigi, pradėjusi savanoriauti įsijungiau į aktyvią veiklą, pati pasiūliau daug idėjų ir sprendimų, kurie praverstų darbe su savanoriais. Laikui bėgant perėmiau savanorių koordinavimą, o vėliau ir edukacijų vadovės pareigas.

Mano studijos: Vilniaus pedagoginiame universitete – dailės ir technologijų specialybė (bakalauras); Vytauto Didžiojo universitete – etninė kultūra (magistras); Vilniaus dailės akademijoje – kultūros vadyba ir politika (magistras).

Jurgita Zigmantė | Asmeninio archyvo nuotr.

Niekada negalvojau apie darbą muziejuje. Tai atrodė ne mano sritis. Nors mano bakalauro studijos kažkiek susijusios su menu, bet savęs meno veiklose, o tuo labiau muziejuje, nemačiau niekada. Visada juokiausi iš savo vyro, kad dirba muziejuje ir kad aš tokio darbo tikrai nedirbčiau. Bet gal MO muziejus kitoks nei visos mūsų valstybinės, biudžetinės įstaigos… Turbūt pakerėjo jauna komanda, nuostabi direktorė,  projektų įvairovė ir nemažai iššūkių, su kuriais kasdien susiduriu.

Visą savo gyvenimą dirbau su įvairiais projektais, pradedant festivalių, koncertų organizavimu, muzikinių grupių vadyba, baigiant įvairiais mokymais mokykloms ir mokiniams, galų gale, turėjau savo barą, kuris veikė aštuonerius metus. Praėjusiais metais nusprendžiau barą uždaryti ir pasilikti prie kitų veiklų. Šiuo metu, be darbo muziejuje, organizuoju festivalį „Mėnuo Juodaragis“, dirbu su įvairiais edukaciniais projektais asociacijoje „Kūrybinės jungtys“.

– MO muziejuje rūpinatės dideliu savanorių būriu. Koks jų indėlis į MO muziejaus veiklą? Kaip tapti savanoriu?

Savanoriai yra labai svarbi MO muziejaus bendruomenės dalis.  Be jų nebūtų ir muziejaus, turbūt net taip galėčiau teigti. Muziejus nėra didelis ir komanda yra pakankamai maža, todėl savanoriai tampa tarsi dešiniąja ranka, kuri padeda įvairiose veiklose. Didžiausias savanorių indėlis – veikla MO parodų salėse, pagalba pasitinkant lankytojus, suteikiant jiems reikalingos informacijos. Be abejo, savanoriai įsijungia ir į kitas veiklas, tokias kaip ekskursijų ir edukacijų vedimas ir priežiūra, administraciniai darbai, veiklos, susijusios su įvairiais projektais.

Savanoriai naujam sezonui kasmet kviečiami pildyti anketas rugpjūčio ir vasario mėnesiais, tada atrenkame „naują bangą“ savanorių ir prieš atsidarant naujai parodai pristatome jiems  muziejaus veiklas.

– Kokio amžiaus žmonės gali tapti savanoriais? Ar tarp jūsų pagalbininkų yra ir moksleivių? Kokie reikalavimai keliami savanoriams?

– Turime įvairaus amžiaus savanorių: nuo 16 iki 80 metų. Taip, moksleiviai gali tapti savanoriais. Pagrindiniai kriterijai yra noras, atsakomybė ir gebėjimas atlikti darbus, už kuriuos esi atsakingas. Be abejo, atsirenkame savanorius vertindami juos pagal užpildytą anketą, taigi veikia ir kiekvieno dalyvio žavesys bei gebėjimas įdomiai pristatyti save.

Jurgita Zigmantė | Asmeninio archyvo nuotr.

– Kokios naudos turi, kokių patirčių įgyja savanoris? Kaip jos gali praversti ateityje?

– Savanorystė yra ne tik prasminga veikla visuomenei, bet ir pačiam sau. Aš pati savanoriauju visą gyvenimą, prisijungdama prie vienokių ar kitokių veiklų. Savanorystė padeda išsiugdyti daug gebėjimų, pasidaro lengviau bendradarbiauti, bendrauti su įvairiais žmonėmis, dirbti komandose, išmokti naujų dalykų, koordintuoti veiklas, dirbti su projektais. Be abejo, gali įgyti ir elementarių žinių, susijusių su administracinių veiklų valdymu, naujų procesų įgyvendinimu. Kartais vos atėjęs naujas savanoris iškart klausia, ar gali čia gauti darbą. Jiems tiesiai šviesiai pasakau, kad darbai nėra dalinami į kairę ar į dešinę. Tačiau jeigu mes pastebime, kad esi veiklus, greitai perpranti dalykus, gerai atlieki paskirtas užduotis, atsiradus laisvai darbo vietai pirmiausia pagalvojame apie tave. Savanorystė padeda augti kaip asmenybei ir dažnu atveju tai būna labai geras indėlis į ateities veiklas bei darbus.

– Muziejus lanko ir kitus miestus, moko žmones suprasti ir priimti šiuolaikinį meną. Kokie jūsų įspūdžiai iš šių keliaujančių parodų? 

– Muziejuje, kaip jau minėjau, esu atsakinga už edukacijas, todėl su keliaujančiom parodom nekeliauju kartu, turime atsakingus asmenis, priklausančius „Parodų skyriui“, kurie ir dirba su šiais projektais. Man tenka keliauti su MO edukacijomis vykdant įvairius projektus. Labai smagu apsilankyti mažesniuose miestuose, įnešti į jų kasdienybę naujų vėjų, supažindinti su MO muziejumi bei mūsų veiklomis. Visada grįžtame, gavę gerų emocijų, perdavę puikių patirčių – taip kviečiame kiekvieną artimiau susipažinti su moderniu menu ir muziejaus kolekcija.

Jurgita Zigmantė | Asmeninio archyvo nuotr.

– MO muziejus traukia lankytojus originaliomis parodomis ir renginiais. Kaip manote, kodėl svarbu, kad jauni žmonės domėtųsi šiuolaikiniu menu ir lankytųsi parodose? Kaip prisidedate prie jų skatinimo domėtis kultūra? 

– Taip, teisingai įvardinote – muziejus ne tik traukia lankytojus įdomiomis parodomis, renginiais ir veiklomis, bet ir siekia supažindinti kiekvieną su moderniu menu, pristatyti ne tik Lietuvos, bet ir užsienio menininkus. Svarbu galbūt ne tik jauniems žmonėms domėtis menu, svarbu visiems pažinti tai, kas mus supa, pasisemti daugiau patirties, idėjų, galop, domėtis kultūriniu lauku, dėl ko lengviau kurti prasmingą laisvalaikį. Vienas iš muziejaus tikslų yra atkreipti jauno žmogaus dėmesį į meno pasaulį, pritraukti jį įdomiais renginiais, parodomis arba edukacijomis. Manome, kad kiekvienas apsilankęs, susipažinęs su parodomis ir muziejumi, tikrai nenusivils ir atras sau artimų dalykų. Jaunam žmogui parodos padeda plėsti akiratį, pažinti savo šalies kultūrą, atrasti ir domėtis dalykais, kurie galbūt iki šiol buvo nepasiekiami. Rengdami įvairaus pobūdžio edukacijas ir kviesdami jose lankytis moksleivius su mokytojais, siekiame kitaip pristatyti meną, padedame jį suprasti, suvokti ir priartinti per labiau suprantamus aspektus. Suteikiame kiekvienam erdvę diskutuoti, pažinti meno kūrinius per savo emocijas, per mokyklos ugdymo dalykus.

– Kokių iššūkių muziejui ir jo komandai kyla karantino metu? Kokiais būdais stengiatės juos įveikti?

– MO komanda greita kaip raketa: atėjus pandemijai (ir pirmojo, ir antrojo karantino metu), sugebėjome labai greitai persiorientuoti į virtualias veiklas, kurti prasmingą turinį ir užpildyti internetinę erdvę įvairiausiomis pramogomis. Organizuojame virtualias diskusijas, parodų pristatymus, kūrybines dirbtuves, ekskursijas, edukacijas ir kt. Be abejo, liūdna, kad karantino metu muziejų durys buvo užvertos, bet mes pilni optimizmo ir noro savo veiklas pristatyti kitokiais būdais, ne tik gyvai.

Kalbant apie iššūkius, jų kaip ir kiekvienoje veikloje yra daug, bet jų įveikimas priklauso nuo mūsų visų noro, iniciatyvos ir nuoseklaus komandinio darbo. Tuomet tų iššūkių lieka vis mažiau.  Daugiau apie mūsų veiklas galite sužinoti svetainėje www.mo.lt. Ten rasite visko: nuo radijo laidų, virtualių ekskursijų ir edukacijų, viktorinų iki įdomių straipsnių, pokalbių ar dirbtuvių.

– Esate ryškus, charizmatiškas žmogus, nebijantis išsiskirti iš minios. Ar tokia buvote nuo mažens? Ką galite patarti jauniems žmonėms, kurie dar tik bando atrasti save ir savo stilių?

– Gal jau dabar nebe toks ryškus… Kai pradėjau kurti savo įvaizdį prieš dvidešimt metų, turbūt Vilniuje buvau viena iš pirmųjų, kuri vaikščiojo mėlynais plaukais, o dabar turbūt tai jau nėra labai didelė naujiena. Kiekvieno stilius yra ir asmenybės dalis.

Jurgita Zigmantė | Asmeninio archyvo nuotr.

Iš minios pradėjau išsiskirti atvykusi studijuoti į Vilnių. Negaliu pasakyti, kad buvo labai lengva, kai universitete vaikščiodavau su mėlynais  ir sušiauštais plaukais, „kerzais“. Žmonės dažnai pirštą sukiodavo prie smilkinio ir sakydavo, kad tai mergaitei turbūt kažkas negerai. Bet aš visada mokėjau pastovėti už save ir labai sėkmingai laužiau stereotipus, neigiau vertinimą pagal išvaizdą. Dažniausiai išsižiojus kalbėti visi suprasdavo, kad tie mėlyni plaukai ir „kerzai“ nieko nereiškia, kad po jais slepiasi protinga, veikli, organizuota asmenybė. Taip, tie sušiaušti plaukai (nebe mėlyni, nors turbūt per visą gyvenimą yra buvę kokių dešimties spalvų) iki šių dienų išliko mano įvaizdžio dalimi. Ir „kerzai“ yra neatskiriama mano gyvenimo dalis, su kitokiais batais mane labai jau retai pamatysi. Tad kiekvienam norėčiau patarti nebijoti eksperimentuoti, išdrįsti gyventi taip, kaip nori. Šiais laikais, man atrodo, niekam neįdomu, kaip tu atrodai, ką tu dėvi, kiek tatuiruočių turi. Pavyzdžiui, aš savo įmonėje priimdavau į darbą tik tuos, kurie atrodo kitaip, kurie turi tatuiruočių, vaikščioja ilgais plaukais ar su skiauterėm ir panašiai. Tad išvada tokia, kad kaip noriu, taip atrodau, o išvaizda yra nelygu protui.

– Kokiomis veiklomis užsiimate laisvalaikiu? Galbūt turite ypatingų pomėgių?

– Pirmas į galvą atėjęs atsakymas – ragauju alų. O nuo ko visa tai prasidėjo? Kadangi turėjau galimybę turėti savo barą ir nemažai metų dirbti su įvairiais mažaisiais aludariais, iki šiol vienas mėgstamiausių hobių yra lankytis alaus daryklose ir skanauti įvairių rūšių alų.

Taip pat mėgstu keliauti. Savarankiškai, be jokių kelionių organizatorių trankytis po visą pasaulį, aplankyti įdomias vietas. Mano vyras sako, kad mano hobis yra kepti pyragus, tai gal ir tai yra tiesa, galėčiau turėti kepyklėlę.  Tik visus iškeptus skanumynus dažniausiai nešu į muziejų darbuotojams, nes namuose neįmanoma visko suvalgyti. Iš tikrųjų daug tų pomėgių yra, tik jie atsigauna ir įgauna prasmę tam tikrais gyvenimo etapais, priklauso nuo veiklų, kuriomis tuo metu užsiimu, ir užimtumo. Taigi, ir piešiu, ir būgnu groju, ir pyragus kepu, ir keliauju.

Jurgita Zigmantė | Asmeninio archyvo nuotr.

– Kas jūsų mėgstamiausi Lietuvos ir užsienio menininkai? Ar yra tekę būti tokiose parodose, kurios gniaužia kvapą? O gal ką nors panašaus patyrėte, žiūrėdama į konkretų kūrinį? 

– Labai sunku įvardinti, kaip ir sakiau, tikrai nesu visiškas meno žmogus. Visą gyvenimą, dar nuo studijų laikų patiko S. Dali ir V. Kandinskis. Mėgstamų lietuvių menininkų galbūt nelabai ir turiu, pastaruoju metu didelį įspūdį kelia M. Furmanos darbai.

Kadaise buvau Prahoje, teko lankytis S. Dali parodoje, ji tikrai paliko didelį įspūdį, iki šiol atsimenu visus darbus ir kuriose vietose jie buvo sukabinti. O apskritai lankydamasi įvairiuose pasaulio miestuose visada stengiuosi apžiūrėti pagrindinius muziejus, ypač modernaus meno, nes tai turbūt ir yra vienintelis man suprantamas menas.

O kvapą užgniaužė praeitoje MO parodoje „Kodėl taip sunku mylėti?“  pamatytas M. Furmanos darbas „Ouroboros“. Galvojau, nukrisiu! Ir kaip taip galima nutapyti, kas turi būti žmogaus galvoje? Tuomet ir tu žiūrėdamas į paveikslą tiesiog negali negalvoti keisčiausių dalykų, negali atitraukti akių – jis tiesiog tave įtraukia.

Atsiminiau dar vieną kūrinį, kurį prieš keletą metų mačiau Dusetų galerijoje. Tai buvo Šarūno Saukos kūrinys. Jo neeksponavo pagrindinėje salėje, nes galerijos kuratorius sakė, kad jis per žiaurus lankytojams. Tas kūrinys buvo pakabintas sandėliuke. Kadangi mes derinome renginio detales, mus pakvietė į jį pažiūrėti. Prisiminimai apie patį kūrinį jau blėsta, tačiau žinau, kad aš į jį net žiūrėti negalėjau. Jis man toks šlykštus buvo ir tiek daug negerų emocijų kėlė, kad aš iš galvos jo neišmečiau keletą metų. Dabar jau, žinoma, vėl norėčiau pamatyti ir įvertinti dabartinę savo reakciją – Sauka tikrai sugeba savo kūriniais visus šokiruoti.

– Kurie užsienio ir Lietuvos muziejai jums yra palikę didžiausią įspūdį? Kurį muziejų aplankyti svajojate ateityje? 

– Labiausiai norėčiau aplankyti MOMA muziejų Jungtinėse Amerikos Valstijose, bet kol kas galvoju, kad tai drambliuko svajonė… Teko lankytis daugybėje muziejų, gal įspūdingiausi buvo Didžiosios Britanijos muziejai. Kiekvienas ten nuvykęs būtinai turi juos aplankyti, nes tai vieni geriausių pavyzdžių, kaip turi atrodyti geros meno erdvės. Lietuvoje mėgstamų muziejų neturiu, dažniausiai juose lankausi vedama smalsumo pažiūrėti, kas vyksta ir kaip atrodo kiti muziejai. Gal paskutiniais metais didžiausią įspūdį po atsinaujinimo padarė Jūrų muziejus, kuris investavo ir padarė patrauklią vietą lankytojams. Vilniuje gal įvardinčiau Nacionalinę dailės galeriją, bet tikrai nesu ta gerbėja, kuri nuolat joje lankosi.

Paskutinė įkvepianti žinutė galėtų būti tokia: net ir nebūdamas menininku gali dirbti muziejuje. Čia yra daug įvairių veiklų, kurios kelia iššūkių, paįvairina tavo gyvenimą ir priverčia tave mokytis, mokytis ir mokytis.