Į miestą Zigmantas Vaza įžengė per Medininkų (Aušros) vartus ir lėtai nujojo Šv. Pranciškaus ir Bernardino (bernardinų) bažnyčios link, vadinamuoju Valdovų keliu. Ten turėjo vykti pagrindinės karaliaus sutikimo apeigos, nes Šv. Stanislovo ir Vladislovo katedra smarkiai nukentėjo per gaisrą, vos prieš metus nusiaubusį Vilnių. Pakeliui eisena tris kartus sustojo, nes ties unitų Švč. Trejybės bažnyčia, stačiatikių Šv. Dvasios cerkve ir jėzuitų Šv. Jono bažnyčia valdovą sveikino įvairių konfesijų tikintieji ir akademinė bendruomenė.
Po iškilmingų mišių bernardinų bažnyčioje Zigmantas Vaza pasuko į Žemutinę pilį, o miestas paskendo pabūklų salvėse, būgnų dundesyje ir trimitų gaudesyje, kuris „iki pat saulėlydžio drebino karališkųjų rūmų sienas ir baugino žmones“.
Įdomybė: Pagal nerašytą taisyklę, tokiuose renginiuose XVI–XVIII a. privalėjo „dalyvauti“ bent viena triumfo arka. Jos būdavo statomos pagrindinėse miestų gatvėse, puošiamos portretais, emblemomis, sentencijomis ir epigramomis. Švenčiant Zigmanto Vazos pergalę buvo įrengtos keturios triumfo arkos: ties Žemutine pilimi ir prie katalikų, stačiatikių bei unitų bažnyčių. Tokiu būdu pagarbą valdovui reiškė įvairių luomų atstovai.
Ties universitetu (anuomet – Vilniaus jėzuitų akademija) įrengtą triumfo arką puošė keturių buvusiųjų valdovų (Stepono Batoro, Kazimiero Jogailaičio, Jogailos ir Žygimanto Senojo) paveikslai. Greta puikavosi Zigmantą Vazą sveikinančios eilės. Proginiame statinyje vaizduota ir daugiau asmenybių, pvz. šventieji Stanislovas ir Kazimieras, Zigmanto Vazos motina Kotryna Jogailaitė, jo pirmoji žmona Ona Habsburgaitė ir kt.
Akademinė bendruomenė į arką įkomponavo daug antikinės mitologijos ir biblinių siužetų, Apolono ir mūzų linkėjimų, citatų iš Šv. Rašto, ne vieną to meto istorinę aktualiją.
Vilniaus miestiečių ir pirklių įrengtoje triumfo arkoje irgi vaizduoti antikiniai siužetai, be to, joje buvo sukabinti Smolensko trofėjai: strėlinės, maskvietiškos kepurės, būgnai ir kt.
Laukčiausioji diena atėjo
Štai kaip iškilmės aprašomos ano meto šaltinyje:
„Kai ši laukčiausioji ir šviesiausioji diena, po daugybę dienų trukusių liūčių, nušvito (visi palaikė tai stebuklu), visą miestą pripildė būgnų dundesys, iš visų pusių sklindantys susibėgančių žmonių šauksmai, primenantys netikėtai prasiveržusių upių šniokštimą, visur telkiami šarvai, apsauginiai diržai, žirgai, vėliavos, ietys, pabūklai, miesto gatvės apsupamos vešliais žalumynais, namai ir pastatai puošiami ir apdengiami margaspalviais užtiesalais, kilimais, auksu siuvinėtais audeklais, visi žmonės skelbia ir skanduoja džiugiausiąją ir laukčiausiąją dieną atėjus. […]
Karalius […] atsistojo į savo vietą ir pajudėjo pirmyn. Priekyje žygiavo 300 totorių raitelių, 100 lengvai ginkluotų kazokų, 100 šarvuotų vokiečių, […] 100 ietimis ginkluotų dvariškių, 300 Šventosios Karališkosios Didenybės pėstininkų […]. Po to sekė Šventosios Karališkosios Didenybės dvariškiai, išsiskiriantys puošnumu ir spindesiu, varinėjantys ratu žirgus, papuoštus savo tautos ar persišku įpročiu, žvengiančius, prunkščiančius, apsiputojusius, žąslus kramtančius. Jie taip pat rimtai visa tai darė, kad atrodė, jog ir Jo Karališkąją Didenybę saugo, ir Ją, triumfuojančią, džiaugsmingai lydi“.
Procesija žengia į miestą
„Šviesiausiasis karalius sėda ant gražaus ir eiklaus žirgo. Priekyje joja totorių, kazokų šarvuotų karių būriai, dvariškiai ir kitų luomų atstovai. […] Vos tik jie pajudėjo iš tos vietos, kur buvo pastatytos palapinės, ir pamažu artėjo prie miesto, kai pasirodė išvaizdūs ir džiuginantys akis kalvų iškyšuliai ir kalneliai, ir buvo galima manyti, kad jie yra uždengti ir užpildyti nesuskaičiuojamos gausybės žmonių […].
Prieš pat įėjimą jį pasveikino ant vartų labai meistriškai padarytas erelis, ištiesęs sparnus, nulenkęs galvą ir snapą, pasveikino tokiais žodžiais: ĮŽENK, NUGALĖK, KARALIAUK (tie žodžiai buvo pritvirtinti prie vartų, kartu su Jo Didenybės herbu ir valdžios ženklais). Karalių pasveikina ir studijuojantis jaunimas, pasakydamas prozinę kalbą nuo scenos, prie vartų gražiai pastatytos. Kai Šviesiausiasis karalius įžengė į miestą, tie žmonės, kurie stovėjo ir sėdėjo ant kalnų ir kalnelių, puolė žemyn į miestą, šauksmais pripildydami gatves, sukdami tai į vieną, tai į kitą gatvelę ar skersgatvį, kad galėtų iš arti pamatyti Šviesiausiojo triumfatoriaus veidą, surištus belaisvius, o ypač du Smolensko vaivadas, kurie ėjo paskui Jo Didenybę, tarp šautuvais ginkluotų vengrų pėstininkų, pagaliau, kad galėtų dalyvauti visuose renginiuose.
Šventoji Karališkoji Didenybė eina tolyn ir praeina pro graikų-romėnų didžiausią Šventosios Trejybės bažnyčią ir pro kitoje gatvės pusėje esančią stačiatikių cerkvę. Ir vienoje, ir kitoje pagal graikų papročius skamba didieji varpai (jų skambesiu ir melodija itin mėgaujasi graikai), jie nustelbia būgnų dundesį ir trimitų gausmą. Kai Jo Didenybė čia trumpai stabtelėjo, pasigirdo graikų papročiu šokančių ir dainuojančių balsai, ir skambūs, ir klausiančiųjų ausiai malonūs. Kai jie nutilo, stačiatikių jaunimas priešais meniškai ir prabangiai pastatytoje scenoje ėmė deklamuoti graikiškas eiles, sujungdami jas su muzikos melodijomis ir taip sveikindami. […]
Iš čia Jo Karališkoji Didenybė ėjo į Šventojo Bernardino bažnyčią, […] čia Jį taip pat nužemintai ir pagarbiai pasveikino atvykę graikų kunigai. Tada iškilmingai ir pamaldžiai, kaip buvo pasakyta šio pasakojimo pradžioje, buvo sugiedotas himnas ŠLOVINAME TAVE, DIEVE. Jam pasibaigus, Gerbiamas Vilniaus vyskupas, prie didžiojo altoriaus kartu su visais dvasininkais ir dideliu būriu patarnaujančiųjų kunigų, kelis kartus garsiai išsakė padėkas, davė Jo Karališkajai Didenybei pabučiuoti šventųjų relikvijas, kurios buvo saugomos šiame altoriuje. Šitaip užbaigus apeigas, jau leidžiantis saulei, karalius buvo nuvestas tiesiai į pilį. Priekyje nustatyta tvarka ėjo karių kohortos ir falangos, kurios įvedė Jo Didenybę pro didingas arkas, Šviesiausios karalienės liepimu prabangiai pastatytas. Arkas pripildo muzikų giedojimas, o pilį užpildo žirgai, vyrai, mušami variniai būgnai, skamba gausybė trimitų, tiek nuo Aukštutinės, tiek nuo Žemutinės pilies griaudėja kariniai pabūklai. Kyla didžiulis žmonių sujudimas, žmonės visame mieste šaudo į orą iš šautuvų, o pilyje 400 karaliaus pėstininkų šaudydami sukėlė sviedinių krušą. […]“
Teksto autorius – Povilas Andrius Stepavičius
Šis tekstas originaliai publikuotas kaip Vilniaus universiteto projekto „Orbis Lituaniae“ dalis. Daugiau iliustruotų pasakojimų apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) istoriją, jos gyventojų kasdienybę, iššūkius ir atradimus skaitykite čia. Vilniaus Universiteto parengtai informacijai taikoma CC BY licencija.
