Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2021 m. 30 gegužės d. 11:56
Vieni virš vandenyno – Didžiojo Skelingo vienuolynas, išgarsintas „Žvaigždžių karų“

Puslapio flickr.com nuotr.

UNESCO globojami paveldo objektai išsibarstę po visą pasaulį, o kartais – netgi po žemėlapyje nematomas, beribiuose vandenynuose pasislėpusias saleles. Viena tokių salų – paslaptingasis, Airijai priklausantis Didysis Skelingas (UNESCO numeris 757).

Keliolika kilometrų nuo vakariausių Airijos krantų nutolusios Skelingo salos iš pirmo žvilgsnio atrodo it negyvenamos uolingos piramidės. Tam tikra prasme tai beveik tiesa – jau daugybę metų salos apleistos žmonių ir itin pamėgtos tik paukščių: čia esančios jų kolonijos yra vienos gausiausių ir svarbiausių visoje Airijoje. Vis dėlto kadaise vienoje iš  dviejų nuolat vėjo ir bangų talžomų salų (dar kitaip vadinamoje „Skelling Micael“, kas lietuviškai reikštų „Mykolo uola“)  buvo išdrįsę gyventi ir žmonės: tai vienuoliai, kurie čia dar VI a. įkūrė įspūdingą asketišką vienuolyną.

Puslapio flickr.com nuotr.

Puslapio flickr.com nuotr.

Puslapio flickr.com nuotr.

Puslapio flickr.com nuotr.

Akmeninės vienutės

Kalbant labai apibendrintai, Skelingo salos UNESCO saugomos dėl dviejų pagrindinių priežasčių: pirmoji – objekto architektūrinis unikalumas. Daugiau nei  200 metrų virš vandenyno  (arba daugiau nei 600 stačių laiptelių aukštyn pėsčiomis!) pakibęs vienuolynas iš pirmo žvilgsnio atrodo it gyvenvietė kitoje planetoje: iš akmenų sukrauti kupolai primena milžiniškus akmeninius avilius arba kitos, nežemiškos civilizacijos kosmines stotis. Galbūt todėl šioje saloje kaidaise ir vyko garsieji filmo „Žvaigždžių karai: galia nubunda“ filmavimai, po kurių iki tol menkai žinota sala išgarsėjo visame pasaulyje.

Akmeniniai kupolai po filmo tapę salos „vizitine kortele“ iš tiesų buvo akmeninės vienutės, kuriose gyvendavo tik apie dvylika vienuolių. Be jų, tarp uolų telpa ir Šv. Mykolo (jo vardu pavadinta visa sala)  bažnyčia, masyviais akmeniniais kryžiais puoštos kapinės, dvi oratorijos, išlikęs netgi vienuolių užveistas sodas. Vienuolyno „širdis“ – nedidelė salos centre susiformavusi įduba vadinama „Kristaus slėniu“.

Atoki, itin sunkiai pasiekiama vieta, atšiaurus klimatas ir kasdienis sunkus darbas dėl išlikimo – akivaizdu, kad šioje vietoje galėjo kurtis tik didžiausi asketai, taigi vienuolynas vadinamas išskirtiniu, netgi ekstremaliu to meto krikščionybės palikimu, kuris savo bruožais atspindi ne tik to meto periferinės Europos, bet ir Šiaurės Afrikos ar net Artimųjų rytų vienuolystės raidą.

Puslapio flickr.com nuotr.

Puslapio flickr.com nuotr.

 

Susiję:

Vienuoliai prieš vikingus

Nors iš pirmo žvilgsnio sala atrodo tobula vieta susikaupimui ir maldai, gyvenimas joje niekada nebuvo lengvas. Saloje neaugo grūdai, todėl vienuoliai dažniausiai augino daržoves, dėl ribotos salos teritorijos gyvulininkystės galimybės taip pat buvo minimalios. Dažniausiai vienuoliai misdavo žuvimi ar netgi vietinių paukščių kiaušiniais, kurių jau tada saloje veisėsi begalė.  Vienuolynas nustojo gyvuoti maždaug  XI a., manoma, kad dėl vėstančio klimato, vikingų puldinėjimų, iš dalies – ir  dėl bažnytinių struktūrų pokyčių. Tiesa, iki pat XVI a. vienuolynas išliko piligrimystės traukos centru, laikas nuo laiko čia gyveno ir kelios šeimos, kurios prižiūrėjo du jau XIX a. pastatytus švyturius.

Šiandien sala yra visiškai negyvenama – turbūt tai ir išsaugojo nepakartojamą jos autentiką. Norintys aplankyti šį tikrai išskirtinį gamtos ir žmogaus kūrinį tai gali padaryti tik kelis mėnesius per metus specialių vandens turų metu.

Daugiau UNESCO Pasaulio paveldo sąrašui priklausančių objektų rasite čia.  

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!