„Senė 2“. Šarūnas Puidokas, Vaidotas Martinaitis, Arūnas Sakalauskas. | Gintaro Zinkevičiaus nuotr.

Tai bus pasakojimas apie stebukladarį, kuris gyvena mūsų laikais ir nedaro stebuklų. Jis žino, kad jis stebukladarys ir gali padaryti visokių stebuklų, bet jis to nedaro. Jį iškrausto iš buto; jis žino, kad tereikia jam mostelėti pirštu, ir butas liks jam, bet jis to nedaro, jis nuolankiai išsikelia iš buto ir gyvena už miesto daržinėje. Jis gali paversti daržinę nuostabiu plytiniu namu, bet jis to nedaro, jis toliau gyvena daržinėj ir galų gale miršta, nepadaręs per savo gyvenimą nė vieno stebuklo.

Daniilas Charmsas

 1994 metų gruodžio 7 dieną Oskaras Koršunovas žiūrovus pakvietė į spektaklį „Senė 2“. Tai buvo naujoji „Senės“ versija, bet niekas netikėjo, kad tai bus toks įtaigus spektaklis. „Senė 2“ lyg uždarė jaunojo režisieriaus oberiutišką kreidos ratą ir tapo konceptualiausiu visos trilogijos („Ten būti čia“ pagal Daniilą Charmsą, „Senė“ pagal Daniilą Charmsą ir Aleksandrą Vvedenskį ir „Labas Sonia Nauji Metai“ pagal Aleksandrą Vvedenskį) kūriniu. Nors visa trilogija unikali, tačiau šis – paradoksas – ketvirtasis spektaklis tapo vientisiausiu, ritmiškiausiu, įtaigiausiu iš visų.

„Senė 2“ buvo Oskaro Koršunovo trilogijos viršūnė. Taip buvo todėl, kad atskiri siužetai šiame spektaklyje turėjo giliai užkoduotas dramatines situacijas, nors scenoje vyko visai kiti dalykai. Todėl spektaklyje vienas šypsojosi, o gretimai sėdintis žiūrovas tuo metu liūdėjo. Šio spektaklio tekstai savo prasmėmis išsiskyrė iš visos trilogijos. Stebino ir režisieriaus aplinkos pojūtis – spektaklis kaskart gimdavo ir mirdavo naujai. Koršunovo teatras negalėjo nesikeisti. Spektaklio konceptualumas, lakoniškumas priklausė nuo išbaigtos formos, kuri galėjo būti išgyventa tik visiškai ją įteisinus. Tokiame teatre akivaizdžiai buvo juntamas bet koks falšas. „Senė 2“ buvo koncentruotas, dinamiškas spektaklis.

Žilvino Kempino eskizas. Autoriaus nuosavybė

Naujoji Žilvino Kempino scenografija net gąsdino savo konceptualumu, o lakioji režisieriaus fantazija, naujai montuodama buvusios „Senės“ scenas, kūrė naujus spektaklio epizodus ir motyvus. Šis jauno tapytojo darbas, neabejoju, turėjo nemažos įtakos tolimesniam kūrybiniam gyvenimui. Šiandien Žilvino Kempino neįsivaizduojame be linijų ir dryžių… Jo kūryba augo ir keitėsi tokiu greičiu ir pajėgumu, kad tapo ryški viso pasaulio kontekste. Garsiausiose galerijose gali sutikti šio dailininko darbus ir visada prisiminti „Senę 2“.

„Senėje 2“ „veikė“ juoda dėžė-karstas. Prireikus ant jos būdavo atsisėdama, piešiama. Kartais, kai reikdavo išgerti degtinėlės, ji atlikdavo stalo funkcijas. Ratu beskriedama apie savo ašį, ji priminė anapusybės objektą, o personažams perlipus metafizinę sieną, tapo karstu. Šiame karste gastrolių metu ne kartą yra atsidūręs ir linksmasis šio spektaklio aktorius Benas. Kartą net teko stebėti, kaip toji dėžė išgelbėjo gastroles į Estiją. Žinojome, kad „linksmų“ žmonių pasieniečiai nemėgsta, Benas buvo tiesiog paguldytas ir uždarytas tame karste. Pasienio zona buvo sėkmingai kirsta. Įdomu ir tai, kad šis iki šiol sau lygių neturintis aktorius ilgai ir saldžiai miegojo šiame Žilvino Kempino išrastame unikalias funkcijas atliekančiame karste.

Kostiumus šiam spektakliui kūrė tuomet dar pirmuosius žingsnius teatre žengiantis Juozas Statkevičius. Šalia Kempino jis pasiekė tokį stilingumo ir apibendrinimo laipsnį, jog kostiumai nustelbė savo pirminę paskirtį. Sunku įsivaizduoti tikslesnius ir stilingesnius teatrinius kostiumus. Statkevičiaus sukurtos šukuosenos, grimas (ypač Eglės Mikulionytės), dar labiau išryškino aktorių mimiką. Veidai tapo ne mažiau išraiškingi nei konceptuali, griežta ir tuo pačiu itin plastiška aktorių vaidyba. (Šiandien tokiai plastinei išraiškai būtų pasamdyti net keli choreografai.)

Šios sceninės askezės tylą skrodė Gintaro Sodeikos muzika – gryna kaip ir pati naujoji „Senė 2“. Garsų dizaine ryškų vaidmenį atliko laikrodžio ir zvimbiančios lempos motyvai. Artėjančio ir tolstančio tramvajaus garsas tik paaštrino subjektyvius suvokimo kontūrus, o paskutinėje spektaklio dalyje klavišinės ir skudutinės muzikos garsai panardino į naują pasaulį.

„Senė 2“. Remigijus Bilinskas. | Gintaro Zinkevičiaus nuotr.

Spektaklyje ir pats tekstas užėmė svarbią vietą, o aktoriai pasiekė tokią dermę, kad net tuomet buvo galima neabejotinai teigti: yra Oskaro Koršunovo teatras. Jis įžiebė savo žvaigždes. Visų pirma Remigijų Bilinską, Eglę Mikulionytę, Arūną Sakalauską. Teatro gyvenime jie visi vienaip ar kitaip tapo garsūs, o Oskaro teatre iki šiol demonstruoja aktorinę meistrystę. Jie tapo ašimi, laikančia bet kurį spektaklį.

Eglė Mikulionytė be didesnių pastangų suvaldė savo nekantriąją Damą, nes buvo ypatingo techninio pasirengimo aktorė, iki šiol stebinanti savo profesionalumu. Į Remigijų Bilinską kartais užtekdavo tik pažiūrėti. Jis visada būdavo nenuspėjamas. Benas (teatrinis pseudonimas) buvo visoks, nors jo amplua – ne komiko, veikiau tragiko. Beno Senė-Balerina buvo pats didžiausias režisieriaus atradimas. Beno Senė galėjo sušokti tik paskutinį, mirtį skelbiantį šokį, užtekdavo vos poros tikslių krestelėjimų.

Kuriant šį spektaklį Oskaras Koršunovas sakė: „Aš nekenčiu bukos, pilkos kasdienybės. Šiuo metu aš statau spektaklį, kuriame kasdienybė pakylėta iki liturginės formos. Charmso įkurtai opozicinei menininkų grupei „Oberiu“ mirtis taip pat buvo vienas iš tų įvykių, kurie turėjo didesnės įtakos žmogui nei bet kokios mintys ar veiksmai. Kasdieniniame gyvenime tarsi išstumiame mirtį, bet scenoje ji turi tapti kasdienybe. Apie šią galimybę aš galvoju beveik prieš savo valią. Keista, bet dažnai savo pastatymuose aš neatpažįstu savęs. Kiekvienas meno kūrinys turbūt yra lyg svajonė, kuri pranašauja kažką siaubingo.“

Arūnas Sakalauskas savo talentu išsiskyrė nuo pat kūrybos pradžios, jis galėjo suvaidinti bet kokią situaciją, nes buvo labai tvirtai techniniu požiūriu pasirengęs aktorius, bene labiausiai eksploatuojamas. „Senėje 2“ jis vaidino taip natūraliai, kad režisieriaus sukurtoje aplinkoje jo vaidyba atrodė savaiminga. Kai kuriose sudėtingose scenose atrodė, kad jis net ilsisi. Arūnas puikiausiai galėjo improvizuoti, keisti tam tikras scenas – kitaip jam pačiam būtų tapę nuobodu, kitaip personažas būtų greit pasenęs, praradęs gyvybę, kuri labiausiai jame ir traukė. „Suprasti nėra jėgų“, – ištarė jo Stebukladarys. Taip Arūnas gyvena iki šiol, nekęsdamas viską žinančių.

„Senėje 2“ taip pat vaidino ypatingo talento aktoriai – Vaidotas Martinaitis ir Šarūnas Puidokas. Abu išsiskyrė muzikalumu, išlavintais balso tembrais, tad šiame konceptualiame spektaklyje veikė kaip laikrodžio rodyklės. Savo unikalia vaidyba jie pratęsė režisieriaus mintis: „Charmsas yra siaubingai tikroviškas. Jo kūryba – tai doro ir drąsaus žmogaus išpažintis. Tai mano kartos, įstumtos į šią istorinę situaciją, svarbi pozicija – atgaila ir kartu įsitikinimas savo teisumu.“ Šarūno Puidoko žmogus, šiaip ne taip iškritęs iš karsto, balsingai ištarė: „Pasaulis yra lavonas“. Ir publika tam pritarė.

„Senė 2“. Remigijus Bilinskas, Šarūnas Puidokas, Vaidotas Martinaitis | Gintaro Zinkevičiaus nuotr.

„Senė 2“. Remigijus Bilinskas, Šarūnas Puidokas, Vaidotas Martinaitis. | Gintaro Zinkevičiaus nuotr.

Oskaras Koršunovas nespekuliavo aktorių sugebėjimais, ir tuo jis užbūrė žiūrovus, nes tie, kurie įsiklausydavo į mažiausius judesius, skylančius ir besikeičiančius kiekvieną akimirką, vėl ir vėl sugrįždavo į Koršunovo teatrą.

„Paskui pro langą iškrito trečia senutė, paskui ketvirta, paskui penkta…“ (Daniilas Charmsas). Taip ir spektaklyje etiudas krito po etiudo, keitėsi scenos, juoką stelbė ašaros… „Senė 2“ skraidė ilgai, nes jos prisikėlimas reiškė nemirtingumą.

Nuo to laiko Oskaro Koršunovo teatras (nors tuo metu tai buvo tik abstrakcija) tapo vieninteliu Lietuvoje, į kurį žiūrovų antplūdis didėjo neįtikėtinu greičiu, prieš kiekvieną spektaklį buvo perpardavinėjami bilietai. Spektaklis pradėjo skrajoti po visą pasaulį, jį kvietė garsiausi to meto festivalių prodiuseriai, meno vadovai. Recenzijose daugiausiai buvo išskiriamos teatrinės raiškos priemonės – groteskas, ironija, pantomima, klounada. Kritikai žavėjosi spektaklio ypatinga įtaiga. Ir nežiūrint į tai, kad tuo metu gastrolėse ne kartą teko spektaklį vaidinti be vertimo, publika jį priimdavo besąlygiškai. „Taigi – nors buvo ir vėlu, niekas neišėjo iš salės“, – tokį ar panašų pastebėjimą galima buvo skaityti recenzijose.

Šios „Senės 2“ reminiscencijos – tai įžanga į unikalius dailininko Žilvino Kempino prisiminimus. Žilvinas niekada nepamiršta Lietuvos, nors daugiau nei du dešimtmečius gyvena Niujorke. Iki kovido net po kelis kartus grįždavo namo. Jis toks pats jaunas, kaip „Senės 2“ laikais. Žilvino prisiminimai tiksliau restauruoja spektaklį, nei išlikę jo vaizdai.

– Žilvinai, ką Tau reiškia šis spektaklis, praėjus tokiai gausybei laiko? 

– Man jis tiesiog reiškia gerą kūrinį. Mat geri kūriniai niekur nedingsta, jie palieka savo įspaudą sąmonėje visam laikui. Ir tai savaime yra įdomu. Aišku, malonu būti prisidėjus prie gero kūrinio.

– Ką Tu atsimeni iš ano laiko, kai visa tai kūrėsi, tuo labiau, kad Tu jau integravaisi po „Senės“, kurios vaizdą kūrė kiti?

– Viską atsimenu, todėl tai yra per platus klausimas.

Oskaras pasiūlė sukurti „Senės 2“ scenografiją, matyt, padrąsintas mūsų pirmojo bendro darbo sėkmės, t. y. „Labas Sonia Nauji Metai“. „Sonia“ buvo trečioji trilogijos dalis, todėl išėjo taip, kad jo pirmas ir trečias spektakliai buvo stiprūs, o antrasis, t. y. „Senė“, šiek tiek „šlubavo“, palyginus su anais dviem. Gal ne vien dėl scenografijos, galbūt pats Oskaras jautė, lyg būtų kažko nepabaigęs, nežinau. Bet man šis uždavinys – padaryti kitą, visiškai naują scenovaizdį, atrodė ir įdomus, ir lengvas. Mat spektaklis jau buvo pastatytas, todėl buvo aišku, ko reikia.

Padariau eskizą ir naujos scenografijos idėjas pristačiau maždaug taip: trys skirtingos plokštumos, išdažytos juodais horizontaliais dryžiais, veda tarsi į patalpos kampą. Dryžių perspektyva yra sustiprinta, t. y. dirbtinai mažėjanti į tolį, taip praplečiant erdvės, iliuziją ir tuo pačiu tai yra sąmoninga sąsaja su pirmuoju spektakliu „Ten būti čia“, kur Victoro Vasarely paveikslo pagrindu sukurta scenografija turėjo optinės iliuzijos savybių. Dėl tos pačios priežasties, t. y. stilistinio jungimo su pirmuoju spektakliu, siūliau naują scenografiją taip pat minimalią ir juodai-baltą. Taigi tos dvi dryžuotos sienos ir takas lyg ir veda į kažkokios patalpos kampą, bet tas kampas išlieka „nesujungtas“ – ten žioji kažkas panašaus į durų angą. Pro tas „duris“ visi spektaklio veikėjai įeina ir išeina.

Sienos yra medžiaginės, todėl galimas kompaktiškas supakavimas, kai teks vežti spektaklį į gastroles, taip pat ant tų drobinių „sienų“ būtų galima projektuoti šešėlius iš abiejų pusių, jei prireiktų. Spektaklyje neturėjo būti jokių rakandų, tik milžiniškas lagaminas, kuriame bus slepiamas mirusios senės kūnas. Tuo pačiu šis didelis stačiakampis daiktas galės atstoti ir sofą, ir stalą, ir tramvajų, ir karstą, kai tik to prireiks.

„Senė 2“. Remigijus Bilinskas. | Gintaro Zinkevičiaus nuotr.

Lagaminas dar turėjo pritvirtintą tokį diską, pirktą iš sporto prekių parduotuvės, kuris leido tą visą sunkų daiktą netikėtai suktis aplink savo centrą, tarsi veiktų kažkokie burtai. Tai buvo komiškas absurdo elementas, kuri Oskaras puikiai išnaudojo. Mano, kaip spektaklio scenografo, mėgstamiausia „Senės 2“ scena yra degtinės gėrimas, kai sukama dėžė su pastatytu buteliu, o sulig kiekvienu degtinės išlenkimu visos šviesos užgęsta ir staiga įsijungia nuoga „Iljičiaus“ lemputė, kabanti veikėjams virš galvų, prie savęs turinti pritvirtintą mažą ventiliatoriuką. Pastarasis įsijungia tuo pat metu ir ta lemputė ant laido pradeda siūbuoti aplink, o tai savo ruožtu sukuria „girtus“ staiga laikinai sustingusių degtinės gėrėjų šešėlius. Tai buvo puikus teatrinis sprendimas, apjungiantis paprasčiausią lemputės šviesą, ventiliatoriaus kinetiką, besisukančią dėžę ir jos lėtėjantį greitį iki pilno sustojimo (suspensas, laiko matmuo) bei pačius aktorius ir jų pasikartojantį gėrimo ritualą į vientisą, įtaigų ir linksmą verpetą…

Štai, maloniai nukrypau į reminiscencijas… Žodžiu, nauja scenografija buvo stimulas perdaryti visą spektaklį, permąstyti, išgryninti jį. Oskaras jau po pirmo mūsų pokalbio apie naująjį variantą buvo baisiai užsidegęs. Mat kaip režisierius, be abejo, matė dar daugiau galimybių, nei mačiau aš pats, sakė: „Oi, kaip mes padarysim, bus pyzdiec spektaklis!“ Atsirado net „naujas“ pavadinimas – „Senė 2“, drąsiai atsiribojant nuo pirmosios spektaklio versijos.

– Kada Tu apskritai susipažinai su Oskaru, su aktoriais?

– Mus supažindino menotyrininkė Sandra Skurvidaitė teatro bare. Pamenu, mudu su ja sėdėjome, gurkšnojome kavą, prisėdo Oskaras iš Sandros pusės ir atsiduso, kad štai, girdi Aidas su Juliumi iškeliauja į Niujorką… Sandra sako: „Žinai, kas galėtų daryti scenografiją?“ Oskaras: „Nu? Kas?“ Sandra: „Va, čia sėdi!“ Ir parodo nykščiu sau per petį į mane, visa tai palydėdama savo specifiniu juoku, kai nelabai suprasi, ar čia ji rimtai sako, ar juokauja. „Susipažinkite, – geriausias scenografas! Žinok, superinę scenografiją padarytų!“ Ir toliau paslaptingai kvatoja. Bet matyt, kad Oskaras tos informacijos pro savo ausis taip lengvai nepraleido. Mano darbus tikriausiai buvo matęs anksčiau „Gerų blogybių“ parodoje ŠMC, mat Aidas, Julius ir aš visi buvome kursiokai, ir mūsų kurso susikurtos grupės „Geros blogybės“ nariai. (Sandra taip pat buvo „neformali“ narė.) Šiaip ar taip, mes tos temos tą popietę niekaip toliau nevystėm.

Praėjo kiek laiko, ir per kažkokį ŠMC parodos atidarymą prie manęs prieina Oskaras ir tiesiai šviesiai paklausia, ar man būtų įdomu sukurti scenografiją jo trečiam trilogijos spektakliui. Taip mes ir pradėjome kalbėtis akis į akį, iškart apie būsimą spektaklį.

Pamenu, paprašiau, kad man surašytų spektaklio veikėjus, kad lengviau galėčiau orientuotis, mat, „Sonioj“ jų buvo daug ir įvairių, net ne visus į spektaklį sudėsi. Reikėjo žinoti, kurie iš personažų tikrai veiks scenoje. Jis visus surašė, ir aš tame jo sąraše savo nuostabai aptikau tris žiauriai grubias gramatines klaidas. Man tai paliko gilų įspūdį. Galvojau, žmogus beveik neraštingas, o tokius spektaklius stato! Turbūt genijus.

Dabar, girdėjau, jis yra aktyvus Facebooko influenceris, rengia įvairius reportažus, tai tikriausiai rašo be klaidų. Na, o aš atvirkščiai, – retai, be to niekad nenaudoju lietuviškų ženklų (kad būtų greičiau), net kablelius ne visada sudedu, pasitaiko ir lengvų disleksijos apraiškų spausdinant su klaviatūra… Žodžiu, degradavau.

O aktoriai, –  jie visi man buvo ir tebėra mieli margaspalviai žmonės, pilni aistrų, humoro, geros energijos. Žinoma, esu juos matęs pačiose įvairiausiose gyvenimo bei sąmoningumo fazėse.

„Senė 2“. Šarūnas Puidokas, Remigijus Bilinskas. | Gintaro Zinkevičiaus nuotr.

Visi „Senės 2“ aktoriai – Eglė Mikulionytė, Arūnas Sakalauskas, Vaidotas Martinaitis, Šarūnas Puidokas, Remigijus Bilinskas – buvo nepamainomi, o spektaklio sėkmę nuolat pakurstydavo Benas (Remigijus Bilinskas), mat jis šiek tiek improvizuodavo. Ne visada buvo prognozuojamas, užtat buvo įdomu žiūrėti. Ypač būdavo linksma, jei atsitikdavo kokie techniniai nesklandumai, kuriuos Benas maskuodavo, bandydamas apžaisti situaciją. Tai spektakliams suteikdavo skirtingų atspalvių, intrigos, jaudulio, nepabosdavo juos žiūrėti daugybę kartų. Kuo geriau žinai visą veiksmą, tuo geriau pastebi subtilius skirtumus.

– Ar Tu paveikei Gintaro Sodeikos muziką, ar ji Tave? 

– Gintaro muzika ir jo indėlis į Oskaro spektaklių atmosferą nusipelno paties aukščiausio įvertinimo. Tai toli gražu nėra vien tik kažkokia melodija ar muzikinis veiksmo fonas, bet tai ir patys įvairiausi garsiniai sprendimai, spektaklio akustinė struktūra, kompozicija, bendra nuotaika, visa tai smarkiai talkina režisieriui suvedant spektaklį.

Bet kuriant scenografiją mano atspirties taškas visada buvo pati pjesė, spektaklio koncepcija ir režisūrinės idėjos, aktorių skaičius bei pati erdvė, t. y. kokio dydžio yra scena, ar ji gali suktis bei kiti panašūs techniniai dalykai ar galimybės. Muzika, kaip taisyklė, dramos spektakliuose atsiranda kiek vėliau, palaipsniui. Tiesa, „Senė 2“ jau turėjo savo garsą, bet negaliu teigti, kad sąmoningai kažką derinau prie spektaklio muzikos, be to, pirmąją „Senę“ buvau matęs gal tik kokį kartą. Taip pat nežinau, kiek ir ką Gintaras keitė po to, kai buvo sukurta nauja scenografija. Šiaip ar taip, nemanau, kad mes kada bandėm vienas kitą „iliustruoti“. Tiesiog dirbom maksimaliai „iš savęs“ ir kalėm visi į vieną tašką.

– Kas liko svarbu iki šiandien?

Galbūt pats faktas, kad tai įvyko, t. y. sėkminga kolaboracija, tapusi geru kūriniu. Jei tai įvyko su mūsų grupe, tai gali įvykti ir su kita grupe. Veikia energijos tvermės dėsnis, kuris sako, kad energija iš niekur neatsiranda ir niekur nedingsta, ji tik keičia pavidalus. Žodžiu, tai persiduoda. O tai ir yra svarbiausia.

– Lauksiu Tavęs sugrįžtant į Lietuvos teatrą.

Daugiau ciko „Trisdešimt nepriklausomo Lietuvos teatro metų“ straipsnių rasite čia.