Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2021 m. 6 rugsėjo d. 12:59
Daiva Šabasevičienė. Gintaro Varno teatro magija

Gintaras Varnas repetuoja „Nusiaubtą šalį“. 2011-09-22 | Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Kalbant apie Lietuvą, seniai stebiu: lietuviai mėgsta „pasikepinti saulutėje“, kalbėti apie didvyriškumą, „paskutinę pagonių tautą“, didžiules aukas, susideginimus ir t. t. Visa tai – galbūt ir gerai, bet visa tai turi ir kitą – tamsiąją pusę. Lietuviai iš gūdžiųjų Viduramžių staigiai įšoko į Naujuosius laikus, neperėję Renesanso. O Renesansas yra epocha, atsisukusi į žmogų. Atsisuko į žmogų ir pamatė, jog didžiausia vertybė – jo orumas. Ir lietuviai tą Renesanso epochą peržengė! Perlipo, nuėjo, taip ir nesuvokę žmogaus didybės ir jo nuopuolio, jo baisybės. Lietuviai neskaitė Shakespeare’o. O Shakespeare’e yra viskas, visas antropocenas. (Gintaras Varnas. Iš asmeninio pokalbio.)

Režisierius Gintaras Varnas nemėgsta savo jubiliejų. Jis švenčia pasaulio dramaturgų gimtadienius. Apie įvairius teatro reiškinius, kryptis, kurias suformuoja ne kas kita, o asmenybės, jis išmano daug ir fenomenaliai giliai. Lietuvos teatro kontekste Gintarą Varną galima išskirti ne tik kaip režisierių, bet ir esminių tekstų prikėlėją, o kartais ir atradėją. Mūsų mažoje teatrinėje palaukėje Varno spektaklių atramos taškais tampa literatūra, reikalaujanti ne tik gilios analizės, bet ir ypatingo meninio skonio ją atrakinant ar bent praveriant jos universalias duris.

Gintaras Varnas | Juozo Budraičio nuotr.

Švenčiantis jubiliejų Gintaras Varnas vis aktyviau ir laisviau žengia į filosofines klasikinių tekstų erdves. Šiandien jo dispozicijoje ne tik įdomiausi šiuolaikinių autorių kūriniai, bet ir regima kelionė į pradžią – į Antiką. Įvairios tekstų kompiliacijos, prozos ar dramų kūrinių sceninės versijos per kelis dešimtmečius intensyvaus darbo suformavo didžiulį pasaulį, kuris jau gali vadintis Gintaro Varno teatru. Savo gimtadienio proga režisierius sveikina mus, pristatydamas filosofinį spektaklį, XXI amžiaus antiutopiją – „Puikus naujasis pasaulis“.

Bet kada nors, kai sudegs visi teatrai, už veidrodžių, paauksuoto kartono būste, ant sofų susirinks mūsų mirusieji, uždaryti publikos. Reikia arba sunaikinti teatrą, arba gyventi teatre! Nėra ko žvelgti pro langus!
(Federico García Lorca. „Publika“)

Šiuos žodžius galima laikyti Gintaro Varno kūrybos motto. Gintaras Varnas gimė 1961 m. rugsėjo 7 d. Vilniuje. 1979–1982 m. jis dirbo scenos darbininku, režisieriaus padėjėju Lietuvos rusų dramos teatre, 1984–1986 m. – mėgėjų teatro studijos režisieriumi, 1987–1988 m. – režisieriaus Jono Vaitkaus asistentu Kauno valstybiniame (dabar – Kauno nacionaliniame) dramos teatre, kur buvo statomas spektaklis „Golgota“ pagal Čingizo Aitmatovo romaną. Varnas yra pirmosios Lietuvoje išugdytos režisierių kartos atstovas, pirmuosius savo darbus sukūręs Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse. 1989 m. jis įkūrė teatrą „Šėpa“, iki 1992 m. jam vadovavo. Spektakliai „Revoliucijos lopšinės“ ir „Komunistinės nostalgijos“ tapo to ryškiausiu politiniu ir kultūriniu laikmečio proveržiu, Lietuvos realybės dokumentine analize. Šiuose darbuose režisierius pirmą kartą naudojo teatro priemones, kurioms tapo ištikimas iki šių dienų. Svarbiausia iš jų – lėlių teatro elementai.

1993 m. Varnas baigė teatro režisūrą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (kurso vadovai – Jonas Vaitkus ir Rimas Tuminas), vėliau ten pat – magistrantūros ir meno aspirantūros studijas.

Gintaras Varnas prie Kauno valstybinio dramos teatro tarnybinio įėjimo. Apie 1987 m. | Raimundo Švilpos nuotr.

Ilgą laiką buvęs laisvai samdomu režisieriumi, 2004–2007 m. Varnas dirbo Kauno valstybinio dramos teatro meno vadovu. Nuo 2005 m. jis dėsto Lietuvos teatro ir muzikos akademijoje, 2007 m. kartu su pirmuoju savo išugdytų studentų kursu įkūrė teatrą „Utopia“. Parengęs dvi aktorių laidas, 2012 m. Varnas pradėjo vadovauti režisierių kursui. Tarp jo mokinių – ir Lietuvos nacionalinio dramos teatro trupės aktoriai Marius Repšys, Elzė Gudavičiūtė, taip pat Ainis Storpirštis, Vainius Sodeika, Emilija Latėnaitė, Dovydas Stončius, Eglė Špokaitė, režisieriaus diplomus gavę Kamilė Gudmonaitė, Povilas Makauskas ir kiti. Varno mokinys Vidas Bareikis 2013 m. teatro režisūros magistro studijas baigė Vsevolodo Mejerholdo teatro institute (prie MCHAT).

2015 m. Gintaro Varno iniciatyva pradėtas kaupti „Dramų stalčius“ – verstinės dramaturgijos archyvas internete.

Varnas yra pelnęs visus reikšmingiausius teatro apdovanojimus – kelias „Kristoforo“, „Fortūnos“ statulėles, keturis Auksinius scenos kryžius, Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją.

Varnas rūpinasi ne tik teatru, bet ir niokojamais šalies miškais. Jis yra ornitologas (ornitologija susidomėjo dar būdamas dvylikos metų), aktyviai palaiko įvairias tarptautines „žaliųjų“ organizacijas. Tiek paukščių garsai, tiek gamtos didybė atsispindi beveik visuose šio režisieriaus kuriamuose spektakliuose. Kita vertus, režisieriaus nusivylimas kaskart vis didėja: „Jeigu jau žmonės – gamtosaugininkai – nesugeba apginti gamtos, tai teatras yra visiškai visiškai bejėgis. Nereikia jo pervertinti. Taip, Euripido „Bakchantės“ buvo vieno menininko klyksmas, kuris, beje, kaip teisingai ir pastebėjai, buvo visiškai neišgirstas, tyruose nuvilnijęs… Kalbant apskritai, visiškai nusivyliau teatro įtakos galimybėmis, jo reikšme, galios poveikiu. Nieko mes negalime. Tiksliau, tai yra mūsų, menininkų, poreikis, noras pasakyti tai, kas mums svarbu, bet tai niekur neveda. Tai yra visiškai beviltiškas dalykas: kokie „geriausi“ bebūtų spektakliai, apdovanoti „geriausiuose“ festivaliuose. Nieko tas nepakeis, tai yra „tuščias burbulas maiše“. Žmogus yra toks plėšrus gyvūnas, kad net ir įstatymai jam vienodai rodo. Jis padarys taip, kad savo pasiims, o tas „savo“ – tai yra kuo daugiau pelno išsunkti iš miško, iš vandenyno ar dar iš ko nors.“ (Iš asmeninio pokalbio.)

Svarbiausiuose Lietuvos teatruose sukūręs apie pusšimtį spektaklių, Varnas didžiulį dėmesį skyrė elitinei teatro literatūrai. Dėka jo į lietuvių kalbą išvestas ne vienas pasaulinės klasikos kūrinys. Varnas pirmasis pastatė Federico García Lorcos veikalus „Publika“ (1996), „Donja Rosita, arba Gėlių kalba“ (2003); Pedro Calderóno de la Barcos poetines dramas „Didysis pasaulio teatras“ (1997) ir „Gyvenimas – tai sapnas“ (2000). Dėka Gintaro Varno žiūrovus pasiekė unikalios klasikinių kūrinių sceninės interpretacijos – Sofoklio, Aischilo, Euripido „Oidipo mitas“ (2016), Gottholdo Ephraimo Lessingo „Natanas Išmintingasis“ (2017).

„Publika“. Arlekinas Režisierius – Arūnas Sakalauskas, Pirmas vyras – Andrius Bialobžeskis. 1997 m. | Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

„Tolima šalis“. Lui – Saulius Balandis, Motina – Birutė Raubaitė, Siuzana – Aurelija Tamulytė, Antuanas – Sigitas Šidlauskas. 2001 m. | Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Varno dėmesio nestinga ir šiuolaikinei dramaturgijai. Spektaklis, susilaukęs didžiausio įvertinimo – Jean-Luc Lagarce’o pjesė „Tolima šalis“ (2001). Kūrinys, pastatytas Kauno valstybinio akademinio dramos teatro Ilgojoje salėje, sukrėtė savo energetine įtaiga, minties nuoseklumu, aktorių sugebėjimu ne kurti teatrą, o gyventi teatru. Tai nebuvo susitapatinimas su kūriniu ar minčių identifikacija. Šiame spektaklyje tapo svarbu ne tik medžiagiškumas, bet ir atskiros detalės – jausminiam pradui atiduota pirmenybė. Režisierius „Tolimoje šalyje“ išsilaisvino iš fragmentiškumo, subūrė spektaklio trupę iš Kauno ir Vilniaus aktorių, sudarė vieną šio spektaklio ansamblį, ir dramaturgijos kūrinį pavertė nauja teatrine kokybe, išsaugodamas savo režisūrinį braižą. Mene naujumas matuojamas kiek kitomis kategorijomis, nei materialiame pasaulyje. Naujumas šiame spektaklyje – sugebėjimas  sustabdyti vyksmą, ištraukti į paviršių dar nepažinto, bet teoriškai žinomo gyvenimo tarpsnius. Tylus žengimas į mirtį, išaukštinant ir gyvenimo, ir mirties grožį.

Vėliau Varno šiuolaikinį repertuarą papildė Marinos Carr „Portija Koglen“ (2002), Dea Loher „Nekalti“ (2005), „Ruzvelto aikštė“ (2008), „Pabaigos ugnis“ (2016), Martino McDonagho „Pagalvinis“ (2017), Joshua Sobolio „Getas“ (2018).

Varną galime priskirti prie netradicinių teatro erdvių ieškotojų. Calderóno „Didysis pasaulio teatras“ sukurtas Vilniaus universiteto observatorijoje, Henriko Ibseno „Heda Gabler“ – Kauno dramos teatro Ilgojoje salėje, Fiodoro Dostojevskio „Nusikaltimas ir bausmė“ – tame pačiame teatre, greta žiūrovų, įkurdintų pačioje scenoje. Federico García Lorcos du skirtingi „Publikos“ pastatymai (1997 ir 2010) taip pat žiūrovus stebino išradingumu, nes keitėsi vaidybinės erdvės, žiūrovai taip pat turėjo prisiderinti prie neįprastų žiūros taškų. Didžiausio mastelio buvo pasiekusi epinė drama pagal Tankredo Dorsto ir Ursulos Ehler pjesę „Merlinas, arba Nusiaubta šalis“ (2004), kuri buvo suvaidinta neveikiančioje spaustuvėje. Sąmoningai griaudamas „stereotipinės“ teatro erdvės sampratą, Varnas siekė sukurti ypatingą poetinį lauką, be kurio šio režisieriaus kūryba šiandien apskritai neįsivaizduojama.

„Heda Gabler“. Heda Gabler – Jūratė Onaitytė. 1998 m. | Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Būdamas maksimalistu ne vien gyvenime, bet ir scenoje, Varnas labai atidžiai interpretuoja pasirinktus kūrinius, spektakliams renkasi aukščiausio lygio profesionalus dailininkus ir kompozitorius; nors režisierius pats turi nežabotą fantaziją, jam reikalingi jo minčių įteisintojai ir tęsėjai. 2000-aisiais iš nepaprastos kūrybinės aistros gimęs Calderóno „Gyvenimas – tai sapnas“ barokinių formų ir prasmių gelme iki šiandien laikomas brandžiausiu šiuolaikinio teatrinio baroko pavyzdžiu. Gintaras Varnas, leisdamas kompozitoriui Giedriui Puskunigiui tapti antruoju jausminiu režisieriumi, muziką pavertė emociniu vedliu – ji tampa neatskiriama daugelio Varno spektaklių dalimi. Dažnas Varno bendraautoris – kostiumų dailininkas Juozas Statkevičius, jo sukurti kai kurių spektaklių kostiumai šiandien galėtų sudaryti atskiro unikalaus muziejaus ekspoziciją.

Nuo pat pirmųjų Varno pastatymų pastebime ypatingą dėmesį ir jautrumą teatro muzikai. Režisūrinio ritmo pojūtis ypač ryškus jo operų pastatymuose – Richardo Strausso „Salome“ (1999), Giuseppe’s Verdi „Don Karle“ (2000) ir „Kaukių baliuje“ (2002) – Latvijos nacionalinėje operoje režisuotose operose, Piotro Čaikovskio „Pikų damoje“ (2001) ir Giuseppe’s Verdi „Rigolete“ (2003), Onutės Narbutaitės „Kornete“ (2014) – Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre sukurtose operose. Taip pat Antonio Vivaldi „Juditos triumfe prieš Holoferno barbarus“ (2015) – Baroko operos teatre sukurtoje oratorijoje.

Muzikinio spektaklio triumfu galime laikyti jo režisuotas Claudio Monteverdi madrigalines operas „Tankredžio ir Klorindos dvikova“ ir „Nedėkingųjų šokis“ (2008). Ankstyvojo italų baroko kompozitorius Monteverdi neatsitiktinai papuolė į Varno akiratį. Varno pastatytose šio autoriaus operose visi scenos komponentai ir jų visuma išvystė begales asociacijų, kada režisieriaus fantazija kompaktiškuose dviejuose kūriniuose tapo tokia laki, kad kėlė ypatingai gilius jausmus. Net praėjus ilgesniam laikui gali atgaminti kūrinio jausminį pradą. Paprastai išlieka fabula arba vaizdas. Šį kartą – jausmas, ir labai stiprus.

„Tankredžio ir Klorindos dvikova“ ir „Nedėkingųjų šokis“. 2008 m. | Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

„Daugių daugiausia barokas siejamas su „gražiomis bažnyčiomis“, o literatūra, opera, dailė ir šiaip barokas, kaip viena didžiausių pasaulio meno epochų, žinomas menkai. Barokas – tai tarsi kintantis, judantis, griūvantis iliuzinis pasaulis. Jis visada turi vertikalią dimensiją –­ dangus, žemė, pragaras. Bet baroko žmogus – pasiklydęs tarp realybės ir sapno, kamuojamas nenumaldomų aistrų, netekęs pusiausvyros, suvokiantis savo laikinumą ir slepiantis veidą po kauke. Kai dažnai nebeatskirsi, kur veidas, o kur kaukė. Baroko esmė – teatrališka, jis piešia pasaulį kaip didelę teatro dekoraciją,“ – apie baroką mąsto režisierius. (Dialogas baroko tema // Bernardinai.lt, 2008-09-08) Gal dėl to jam pavyko statomą „barokinį eskizą“ paversti teatriniu Lietuvos įvykiu, kuris 2009 metais gavo net du Auksinius scenos kryžius: Gintaras Varnas pripažintas geriausiu metų režisieriumi, o Julija Skuratova – geriausia lėlininke.

2007 metais sukūręs teatrą „Utopia“, Varnas ryžosi būti nepriklausomas. Neturėdamas nuolatinės scenos, patalpų, jis siekė turėti tikrą teatrą – su savo pasaulėžiūra, repertuaru ir trupe, kurios branduolį sudarytų Varno vadovaujamo Lietuvos teatro ir muzikos akademijoje kurso aktoriai. Režisierius pripažįsta, kad šiuolaikinį vertybinių krizių krečiamą pasaulį gali išgelbėti tik svajotojai ir pritaria Fritzui Kateriui (literatūrinis vokiečių dramaturgo Armino Petraso pseudonimas), pjesės „Rojus“ autoriui: „Utopijų stygius yra pats didžiausias žmonijai gręsiantis pavojus“.

Gintaras Varnas ir jo pirmosios laidos studentai, prie Lietuvos muzikos ir teatro akademijos pasodinę medį. 2011 m.

Pagrindinis šio teatro tikslas buvo suburti žiūrovus, nebijančius svajoti ir tikinčius amžinosiomis „idealios“ visuomenės vertybėmis. Aktyviai veikiantis nevalstybinis nepriklausomas teatras „Utopia“ iki šiol neturi ne tik scenos, bet ir administracijos. Ir nežiūrint į tai jo veikla ir pastebima, ir reikšminga viso Lietuvos teatro kontekste. Filosofinį meninį teatro credo „Neįmanoma paversti įmanoma!“ tiksliai išskleidžia pagrindinis teatro idėjų generatorius Varnas: „Visos pasaulio istorijoje egzistavusios visuomeninės – politinės utopijos buvo pasmerktos žlugimui. Nuo idealistinio karaliaus Artūro Apvaliojo stalo iki liūdnai išgarsėjusio Lenino komunizmo. Tačiau kitokią prasmę ši sąvoka įgauna, kai galvoji apie meno kūrimą. Menininkas, kiek besiektų tobulumo, niekada jo nepasieks. Meno kūrimas visada yra utopija.“

2007 m. po spektaklio „Žvaigždžių kruša“ režisierius ir jo jaunieji aktoriai susilaukė didelio žiūrovų dėmesio. Tais pačiais metais spektaklis buvo parodytas Sankt Peterburgo tarptautiniame festivalyje vaikams ir jaunimui „Raduga“.

2008 m. didžiulio dėmesio susilaukė spektaklis-improvizacija „Dekalogas“. Jame išryškėjo du svarbūs dalykai: pirmasis – teatro pozicija, požiūris į reiškinius, vykstančius aplink mus, ir antrasis – jaunųjų aktorių, Varno mokinių profesionalumas. Aktorių sukurtos situacijos analizavo bendraamžių problemas. Gyvenimo užribio žmonės, įsibėgėjus veiksmui, tapo ne tik atpažįstamais, bet ir filosofiškai prasmingais ženklais. „Utopistų“ liūdesys ir sceninės realybės išgyvenimas iš teatrinio veiksmo pašalino bet kokius sentimentus ir postringavimą. Aktoriai savojo dekalogo ieškojo ne pavyzdžiuose, bet nerimo pritvinkusioje realybėje, jie rodė liūdną ir skurdų gyvenimą, tačiau kartu – meilę ir atidumą. Kaip yra sakęs filosofas Leonidas Donskis, „Gintaras Varnas yra pedagogas, kuris pastato spektaklį, ne gniuždydamas, ne spausdamas, o atverdamas žmogų.“ (Leonidas Donskis. Uždaras Vakaras. Persona grata – Gintaras Varnas).

 

Analizuojant režisierių kūrybą, susitelkiama į spektaklio struktūros klausimus, aktoriaus vietą viename ar kitame spektaklyje, bet retai prisiliečiama prie svarbiausios temos – teatro kaip dvasinių namų, kaip paslaptingojo sacrum idėjos. Būtent tai siekia įkūnyti Varno spektakliai. Jie reikšmingi ne tik kaip ryškūs šiuolaikinės lietuvių teatro kultūros kūriniai, bet ir kaip menininko būsenos atspindžiai. Visi jie tapo kuriančio žmogaus alter ego, įprasmino unikalią literatūrą, į spektaklio audinį naujai integravo vaizdus ir muziką, netgi siekė aprėpti mistinių išgyvenimų paraštes.

Bet koks kūrybinis procesas be nervinės įtampos neįsivaizduojamas, tačiau Varno „kraujuojanti širdis“ ypatinga. Jos kibirkštys „uždega“ aplinkinius. Kiekvienas spektaklis tampa maža teatro laboratorija, ne tik gerokai išplečianti jos dalyvių akiratį, bet ir suteikianti galimybę jiems pasijusti tam tikrais pranašais, fatališkos žmogaus prigimties skelbėjais.

Nuo pat ankstyvųjų savo spektaklių Varnas buvo linkęs kviestis skirtingų kartų aktorius. Jam svarbi ne tik filosofinė, intelektuali dramaturgija, bet ir menininkai, kartu su šiuo režisieriumi augę, o šiandien tapę pagrindiniais teatro kūrėjais.

Be stipraus repertuaro, Gintarui Varnui itin svarbi politinė teatro pozicija. Jis ne tik stato iškiliuosius pasaulio autorius, reikalaujančius ypatingo susitelkimo ir intelekto, bet kartu su savo mokiniais drąsiai pasisako prieš komercinį teatrą. Varnas kuria teatrą kaip gyvenimą, antrindamas Garcíai Lorcai: „Lengvi žanrai – ne man.“ Savitas jo režisūrinis braižas ryškiausiai susiformavo Vilniaus ir Kauno nacionalinių teatrų scenose, kur sukurti spektakliai jau įėjo į XX a. pabaigos–XXI pradžios profesionalios lietuvių režisūros aukso fondą. Tai atradimų kupinos personažų ir jausmų kelionės, kurių nepakeičiamu ir nenukopijuojamu autoriumi išlieka Gintaras Varnas.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!