Vidiniai ir išoriniai ledynai (apie I. Martinaitytės-Mediodia parodą „Ledo jūra“)
I. Martinaitytės-Mediodia paroda „Ledo jūra“ | V. Nomado nuotr.
Pasaulis per šiuos metus pasikeitė negrįžtamai, dabar tai jau banalu teigti, dėl šito sutaria tiek teoretikai, psichologai, istorikai ar klimatologai, ką jau ir kalbėti apie epidemiologus ar medikus.
Nors klimato kaita ir atrodė kaip neišvengiama grėsmė dar tuomet, kai buvo vadinama klimato atšilimu, tačiau kurį laiką, bent jau iš Lietuvos žiūrint, regėjosi, kad gal viskas ne taip jau baisu, gal pavyks pralaukti tą grėsmę, jeigu tyliai sėdėsime ir apsimesime, kad nieko nevyksta. Bet paskui viskas ėmė įgauti pagreitį, tirpstančio sniego kamuolys riedėjo vis greičiau, Fridays for Future, ekologiškai kur kas labiau susipratę švedai įvedė terminą flygskam, o paskui kurį laiką beveik niekas niekur nebeskrido. Taškas. Klimato krizė drauge su pandemija sudarė tandemą, paveikusį kiekvieną pasaulio gyventoją, – ir šiukšlių rūšiavimas ar atsisakymas taršaus kuro, padaugintas iš baimės užsikrėsti, socialinės izoliacijos, vienatvės ar liūdesio dėl artimojo mirties, atrodo, sukūrė vieną didelį liūdesio ir nerimo burbulą, kuriame tapome uždaryti visi. Tame burbule mes vienišai gyvenome po vieną – arba neturėjome kur dėtis ankštuose butuose, priverstinai uždaryti drauge su savo šeimomis. Tame burbule muzikantai repetavo prie monitorių, vaikai prie jų mokėsi šokti baletą ir plaukti, o tapytojai tapė, tarsi niekas nebūtų pasikeitę. Tačiau ne. Ieva Martinaitytė-Mediodia visuomet buvo viena iš tų menininkų, kurie jaučiasi pasaulio dalimi savitu būdu; iš tų, kurie su pasauliu ir supančia aplinka susiję nervų šaknelėmis, kuriuos maitina tas pats neuronų tinklas.
Savo kūriniuose taikydama neurogenezės teoriją, Ieva Martinaitytė-Mediodia be perstojo reflektuoja supančią aplinką, kurdama vis naujas sinapses tarp pojūčio, prisiminimo, potyrio ir vaizdo – tik toji aplinka savo ruožtu nesuteikia daug pagrindo džiugiems vaizdams atsirasti, žr. teksto pradžią. Jos kūriniai – intuityvaus darbo ir mąstymo proceso fiksacija, atrodo, kad tapytose plokštumose galima tiesiog matyti tą naujų neuronų radimąsi, iš ilgesio, liūdesio, grėsmės pojūčio, melancholijos, realybės trapumo. Naujausioji tarp JAV ir Lietuvos balansuojančios menininkės paroda „Ledo jūra“ galerijoje „The Room“, ten, ant kalno Užupyje, išbuvo visą vasarą – ir tuomet, kai birželis ir liepa išdegino, atrodo, visa kas gyva aplinkui, ir tuomet, kai Lietuvoje stojo šalčiausias per šimtmetį rugpjūtis. Ar įmanoma įsivaizduoti paveikesnį meteorologinį foną parodai, kurios pagrindu tapo klimato kaita ir su ja susiję jausmai bei potyriai?
„Ledo jūra“ – tai autorės jausminių peizažų seka, patyriminis melancholiškas atsisveikinimas su buvusiu pasauliu ir liūdesys gresiančios neišvengiamos katastrofos akivaizdoje. Pavadinimas vienareikšmiškai nurodo į Casparo Davido Friedricho, XIX a. vokiečių romantizmo tapytojų to paties pavadinimo paveikslą. Tik vokietis anuomet buvo kur kas konkretesnis – katastrofai pavaizduoti jis pasirinko chaotišką ir grėsmingą ledo luitų sangrūdą, pasiglemžusią laivą. Civilizacija trapi, gamta negailestinga – atrodo, tokia galėtų būti Friedricho drobės interpretacija; ledynai, praryjantys visa, kas žmogaus sukurta, be pėdsakų nugramzdinantys visus mokslo pasiekimus, kurie neįstengia atsilaikyti gamtos gaivalų akivaizdoje. Ieva Martinaitytė-Mediodia po dviejų šimtų metų fiksuoja atvirkštinį procesą. Nuolat tobulinęs technologijas vis greitesniam savo poreikių patenkinimui, žmogus, rodosi, jau baigia įgyvendinti amžiną savo troškimą – gauti visko kuo daugiau, kuo lengviau ir kuo greičiau. Skraidyti kas savaitgalį vis į kitą šalį, vartoti kuo didesniais kiekiais, kultivuoti ir palaikyti greitą madą, jau neminiu dūstančių ruonių, tinkluose įsipainiojusių vėžlių, nykstančių bičių, et, pratęskite patys. Ir tirpstančių ledynų. Ypač ledynų.
„Ledo jūra“ I. Martinaitytės-Mediodia darbuose praranda Friedricho turėtąjį materialumą, ji iš išorinės, apčiuopiamos, tikros persikelia į mūsų vidų. Ledynai tirpsta, keldami mums grėsmę, tačiau iš esmės – taip mums ir reikia, tą grėsmę sukūrėme patys savo rankomis, naikindami visa, kas gyva savo poreikiams patenkinti. Įspūdingieji ledynai virsta neapibrėžtų kontūrų melsvomis dėmėmis, asociatyviai pasakojančiomis apie liūdesį ir žmogiškosios būties trapumą. Architektūros elementai, šaltai melsva išsklidusi žmogaus figūra, plūduriuojanti plokštumoje tarsi sapniškoje erdvėje, dėmių ir linijų jungtys sudaro vieną pasakojimą – sudėtingą, išsklidusį, detalizuotą, tačiau emociniu požiūriu labai vientisą. Atskiros detalės jungiasi netikėtais būdais, susiedamos mikro-ir makropasaulį. Vidiniai ledynai, glūdintys mumyse, yra tie patys, kurie grūdasi prieš 200 metų tapytoje drobėje. Viskas yra viena, mes visi esame viena – kad ir kaip bandytume teigti savo viršenybę ir didžiuotis progresu. Gamta yra kur kas stipresnė, nei kartais galvojame, ir kerštingesnė, jei jai apskritai galima priskirti žmogiškas savybes. Toji gamta, į trupinėlius sutraiškiusi Casparo Davido Friedricho tapytą laivą, praėjusiais metais visą pasaulį apgaubė baime ir nerimu. Menininkė, kurios vieta, anot jos pačios, visuomet yra tarp praeities ir dabarties, tarsi keliautoja laike, generuoja jungtis tarp dviejų laiko formų ir, pasitelkdama abiejų dimensijų detales, kuria asociatyvų, paveikų ir labai liūdną vizualinį vaizdą. Mėlyna, romantikų ilgesio spalva sieja tuos du šimtmečius. Mėlyna persismelkia į I. Martinaitytės-Mediodia darbus, užliedama juos skaidriomis dėmėmis, mėlyna nuspalvina tą transliaciją iš vidinių žinių kanalo, kaip savo kūrinius apibūdina pati autorė. Mėlyni yra mūsų vidiniai ir išoriniai ledynai. Kol kas.
