Arūnas Žebriūnas | A. Kunčiaus nuotr., 1980 m.

Vilnius – ypatingas, daugiakultūris, įtraukiantis miestas. Su juo dalį gyvenimo susiejo daugybė žymių Lietuvos ir pasaulio menininkų, rašytojų, visuomenės veikėjų. Apie juos ir jų ryšį su sostine knygoje „Vilniaus vardai“ rašo poetas, publicistas, profesorius Tomas Venclova. „Vilniaus galerija“ dalinasi ištrauka (ankstesnius tekstus skaitykite čia), kurioje autorius pristato kino režisierių, scenaristą Arūną Žebriūną. Knygą „Vilniaus vardai“ 2017 metais išleido ir jos tekstais pasidalinti sutiko R. Paknio leidykla.

Leidinį įsigyti galima 2di.lt internetinėje parduotuvėje arba 2di pardavimo vietose.

Žebriūnas Arūnas (1930–2013), lietuvių kino režisierius, scenaristas. Gimė Kaune, karininko šeimoje (kaip ir jo vienmetis Vytautas Žalakevičius). Tėvas buvo ištremtas į Sibirą, ten vaidino ir dainavo politkalinių teatre. Arūnas mokėsi Klaipėdoje, buvo krepšininkas bei irkluotojas (daugkartinis Lietuvos ir Pabaltijo irklavimo čempionas).

1955 m. baigė Vilniuje Dailės institutą (architektūrą). Po to dirbo Lietuvos kino studijoje, iš pradžių kaip dailininkas, nuo 1959 m. – režisierius. 1962 m. stažavosi Maskvoje pas vieną žymiausių Rusijos kino meistrų Michailą Rommą. Pradėjęs savarankišką darbą antireligine juosta „Juodoji procesija“ (1963), išgarsėjo filmu „Paskutinė atostogų diena“ („Mergaitė ir aidas“, 1964) – pirmuoju tarptautinį pripažinimą pelniusiu lietuvių kinematografijos veikalu. Tas filmas gavo specialų prizą „Sidabrinės burės“ Lokarno kino festivalyje (1965) ir Didįjį prizą Kanų jaunimo filmų festivalyje (1966). Vėlesni žymesnieji Žebriūno filmai – „Gražuolė“ (1969), miuziklas „Velnio nuotaka“ (1974, pagal Kazio Borutos folklorinį romaną Baltaragio malūnas), „Riešutų duona“ (1977, pagal Sauliaus Šaltenio apsakymą).

Žebriūno veikalai (dažnai skirti vaikams ir vaizduoją vaikus) turi poetinių, kartais ir kičo elementų. Aktyvus Sąjūdžio veikėjas. 2011 m. Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas. Mirė Vilniuje, palaidotas Antakalnio kapinėse.