Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2021 m. 2 gruodžio d. 12:41
Ieva Prudnikovaitė ir Kostas Smoriginas: „Verdi – žmonių kompozitorius“

Kairėje – Giuseppe Verdi opera „Falstaff“ | Ievos Prudnikovaitės asmeninio archyvo nuotr. / Dešinėje – Kostas Smoriginas – Baronas Diufalis | Kosto Smorigino asmeninio archyvo nuotr.

Giuseppe Verdi (1813–1901) – žymusis operų kūrėjas, operos žanro meistras, jo kūriniai – aukso fondas. Šiemet minimos 120-osios kompozitoriaus mirties metinės ir jo sukurtos operos „Rigoletto“ – 170-osios. Šių progų akivaizdoje pokalbis su operos solistais: bosu baritonu Kostu Smoriginu ir mecosopranu Ieva Prudnikovaite, pamąstant apie asmenines patirtis ir pojūčius atliekant Verdi kūrinius.

Patyrimai

Gerbiama Ieva, nusakykite savąją Verdi sukurtos muzikos pajautą.

Ieva Prudnikovaitė: Nuo pat mažų dienų teko, drįstu sakyti, „užaugti“ su Verdi muzika. Ilgą laiką jis buvo mano mylimiausias kompozitorius, ypač jo „Requiem“ ir opera „Don Carlos“. Vėliau muzikoje ir kitose srityse skonis keitėsi, tačiau šis kompozitorius išliko kaip vienas svarbiausių mano pačios kūrybinio kelio monumentų. Jo muzika – labai aiški, įsimenanti, toks, sakyčiau, anų laikų „popsas“, tačiau kartu labai įtaigi, jaudinanti, reikalaujanti ypatingai aukštos atlikėjų kvalifikacijos.

Giuseppe Verdi opera „Falstaff“ | Ievos Prudnikovaitės asmeninio archyvo nuotr.

Muzikinė faktūra nėra klampi, tiršta, todėl solistų muzikinės linijos lieka tarsi „nuogos“ – čia nepasislėpsi už įmantrių ritminių piešinių ar kokio nors, pavyzdžiui, ypač spalvingo orkestro. Verdi muzikoje ypatingai išryškėja vokalas – tiek solistų, tiek choro. Partijos itin sudėtingos, reikalaujančios tiek išlavinto diapazono, tiek teisingos muzikos vedimo pajautos. Visada žavėjo Verdi dramaturginis mąstymas – visko tiek, kiek reikia, ir laiku.

Koks įsimintiniausias asmeninis patyrimas, atliekant Verdi kūrinius?

Ieva Prudnikovaitė: Greičiausiai, tai operos „Rigoletto“ pastatymas Theater an der Wien, Wiener Festwochen rėmuose. Turėjau progą dirbti su ypatingais muzikais: dirigentu Omer Meir-Wellber, dainininkais: Chen Reiss, Francesco Demuro, George Gagnidze, Gábor Bretz. Bet didžiausias įkvėpimas – darbas su režisieriumi, amžiną atilsį Luc Bondy, kurio „Don Carlos“ pastatymo įrašas buvo pats mylimiausias vaikystėje, peržiūrėtas šimtus kartų. Tą mūsų susitikimą drįsčiau lyginti su ilgai laukta akistata su savo dvasiniu guru… Tuo metu režisierius jau labai sirgo, ir premjera nebuvo ypatingas meninis stebuklas, bet proceso tikrai nekeisčiau į nieką kita.

Gerbiamas Kostai, kokie Jūsų Verdi muzikos atradimai ir patyrimai?

Kostas Smoriginas: Pažinti Verdi muziką pradėjau labai anksti, vos ėmęs galvoti apie operinį dainavimą. Iš tikrųjų niekada nenorėjau būti dainininku (bet vis dėlto tapau), visada troškau tapti aktoriumi, kaip ir mano tėvai. Pradėjęs lankyti vokalo konsultacijas pas profesorių Vladimirą Prudnikovą, gavau dovaną – tėvukas iš Italijos parvežė kompaktinę plokštelę Verdi „Don Carlos“. Be galo pamilau tą muziką, labai dažnai klausydavausi būtent to įrašo, kuriame dainavo Nicolai Ghaurov ir Fischer-Dieskau, bandydavau atkartoti jų dainavimą.

Kosto Smorigino asmeninio archyvo nuotr.

Studijų metais profesorius Prudnikovas dažnai duodavo atlikti įvairias Verdi arijas, kurias studentui pažinti buvo be galo įdomu ir prasminga. Pavyzdžiui, Fernando arija operoje „Trubadūras“, Fiesko arija iš „Simono Bokanegros“ ar Pilypo II arija operoje „Don Carlos“.

Vėliau gyvenimo kelias mane nuvedė į Londoną, studijavau Karališkame muzikos koledže, o paskui pagal jaunųjų artistų programą patekau į „Covent Garden“ operos teatrą. Čia tęsėsi pažintis su Verdi muzika. Aišku, studijų metais jos pernelyg nevertinau, tačiau pamažu atradau vis daugiau ir daugiau Verdi muzikos grožio.

2007 m., dar studijuodamas Londone, buvau pakviestas maestro Juozo Domarko sudainuoti Verdi „Requiem“. Tuo metu buvau dvidešimt septynerių, tad tokiam jaunam dainuoti Verdi „Requiem“ – ypatinga patirtis.  Dainavome Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, taip pat nuvykome į Plungę. Štai toks mano pirmas gilesnis susitikimas su Verdi.

Londone, Karališkojoje operoje, pirmoji patirtis buvo Verdi „Traviata“, kurioje atlikau mažą Markizo d‘Obinji vaidmenuką. Sutapo debiutas Verdi operoje su pirmuoju pasirodymu Karališkosios operos scenoje. Be to, būtent tuo metu gimė mano sūnus Kostas. Jam gimus, tos pačios dienos vakarą, nemiegojęs nežinau kiek valandų, buvęs kartu su žmona Dainora, turėjau vykti į teatrą ir dainuoti Verdi „Traviatoje“. Labai gražus ir be galo brangus prisiminimas, visados išliksiantis manyje.

2008 m., taip pat dainuojant „Covent Garden“ Verdi „Don Carlos“, kur atlikau vieno flamandų deputato vaidmenį, nutiko labai graži istorija. Tame pastatyme Ispanijos karalių Pilypą II įkūnijo vienas žymiausių to meto, netgi šiandienos, labai garsus bosas Ferruccio Furlanetto. Mums, atrodė. kad jis dainavo dieviškai, kad buvo pasiekęs aukštumas pačios muzikos prasme. Žinoma, jį visą gyvenimą lydėjo Verdi kūryba. Daug kalbėjomės, bendravome, klausiau jo įvairių patarimų. Vieno spektaklio pradžioje, kai jau skambėjo „Don Carlos“ muzika o Furlanetto ruošėsi eiti į sceną, priėjęs paklausiau: „Maestro, kaip jūs laikotės?“ Jis padėkojo, pasakė, jog viskas gerai, o aš žvelgiu į jį ir matau, kad karūna gerokai pasvirusi į kairę pusę. Ėmiau galvoti, kaip man neįžeidžiant mandagiai pasakyti, jog reikia pataisyti karūną. „Maestro, jūsų karūna trupučiuką kreivokai uždėta.“ Jis pažiūrėjo į mane ir sako: „Na tai pataisykit.“ „Kaip pataisyti?“ – pasiteiravau. „Imkit ir pataisykit,“ – paragino Furlanetto. Tada ištariau: „Mano karaliau, aš jums nuimu karūną“, kurią paskui vėl uždėjau tiesiai. Tai irgi buvo Verdi… Šį nutikimą atsiminsiu visą savo gyvenimą, nes tas žmogus iš tikrųjų ypatinga asmenybė, su kuriuo būti vienoje scenoje – viena didžiausių siekiamybių. Be abejonės, tokia patirtis yra neįkainojama ir nepamirštama.

2012 m. buvau pakviestas dainuoti Pietų Prancūzijoje, žymiajame Provanso Ekso festivalyje. Vėlgi Verdi „Traviata“. Tąkart atlikau kitą nedidelį Barono Diufalio vaidmenį. Įdomi režisieriaus interpretacija, pakankamai modernus pastatymas. Deja, tai buvo vienas paskutinių pasirodymų fantastinio prancūzų soprano Natalie Dessay, tai buvo paskutinė jos „Traviata“, kurios vaizdo ir garso įrašą galima pasižiūrėti ir šiandien. Ten labai aiškiai matosi, kad sėdžiu ir aš, įsižeidęs ilgaplaukis įsimylėjėlis.

Kostas Smoriginas su Natalie Dessay. „Traviata“. Provanso-Ekso festivalis, 2011 m. | Pascal Victor/ArtComArt nuotr.

Labai gražūs ir šilti prisiminimai – darbas su Dmitrijum Chvorostovskiu. Su juo esame dainavę ne viename „Traviatos“ pastatyme, bet šiuo atveju, turiu omenyje, jo kvietimą dalyvauti įrašant kompaktines plokšteles: „Simonas Bokanegra“, kur atlikau Paulo vaidmenį, ir Monterone – „Rigoletto“. Šiandien – lapkričio 22 d., kada mes kalbame, yra kaip tik ketvirtosios Dmitrijaus mirties metinės. Taip jau yra. Gražus sutapimas… Kalbant apie Verdi, kyla brangūs prisiminimai.

Dabartiniu metu, dar iki pandemijos, buvome sutarę, jog LNOBT atliksiu Žoržo Žermono – Tėvo – vaidmenį naujajame „Traviatos“ pastatyme. Paruošiau jį, surepetavome, ir, deja, pandemijai aplankius mus visus, nepavyko Žermono įkūnyti scenoje. Premjera ką tik įvyko, bet aš negalėjau dalyvauti, nes šiuo metu esu Ispanijoje. Žermono vaidmuo labai melodingas, gražus, ir pagal amžių man tinka, nors esu jaunas žmogus, bet jau turiu keturis nuostabius vaikus.

Begaliniai klodai

Pasidalinkite ypatingą pėdsaką Jums, kaip klausytojams, žiūrovams, palikusiu Verdi muzikos išgyvenimu.

Ieva Prudnikovaitė: Pasikartosiu, tačiau tas pats Verdi „Don Carlos“. Tik mane itin sužavėjo prancūziškoji operos versija. Operoje yra absoliučiai nuostabi vieta, kur Pilypo II muzikinėje medžiagoje pasigirsta ta pati melodijos linija, kaip ir „Requiem“ Lacrymosa dalyje. Ši versija man atrodo gilesnė, labiau išjausta.

Giuseppe Verdi opera „Luisa Miller“ | Ievos Prudnikovaitės asmeninio archyvo nuotr.

Taip pat gilų įspūdį yra palikęs operos „Nabucco“ pastatymas Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Čia kaskart ėjau klausytis savo tėčio, boso Vladimiro Prudnikovo, taip pat nuostabių Irenos Milkevičiūtės, Sigutės Stonytės, Eugenijaus Vasilevskio, Nijolės Ambrazaitytės. Jono Vaitkaus režisūriniai sprendimai, mano galva, tiesiog genialūs – itin estetiškas minimalizmas leido pilnais plaučiais priimti gryną muziką. Tai buvo operos aukso amžius, kiekvienas spektaklis – tikriausias etalonas. Dėl to jau daug vėliau, kai pačiai teko Vokietijoje, Eseno Aalto operos teatre, atlikti Fenenos partiją šioje operoje, patyriau keistą emocinį šoką – vis dar tapatinausi su tuo vaiku žiūrovų salėje (juokiasi)…

Kostas Smoriginas: Verdi anksčiau man atrodydavo, nepabijosiu pasakyti, primityvokas kompozitorius. Iš tiesų – nieko panašaus! Kuo toliau klausau, kuo toliau gilinuosi, tuo labiau suvokiu, kokia sudėtinga Verdi muzika. Šio kompozitoriaus partitūrose slypi tokia muzikos galia, jog užtenka vos kelių taktų ar kelių natų, kad pajustum visą kūrinio atmosferą, absoliučiai, absoliučiai (!) viską, ką tau kompozitorius norėjo pasakyti. Keli muzikos garsai nugramzdina į minčių gelmes, į vidinį pasaulį. Galbūt dėl to Verdi dažnai vadinamas žmonių kompozitoriumi. Jis tikrai geba perteikti jausmus, didžią meilę, mirties pajautą, gilią nostalgiją. Iš tiesų labai pamilau Verdi muziką, ir, kuo toliau dainuoju, metams bėgant, tuo labiau suprantu, kad jo kūryba yra išskirtinai ypatinga. Tai – begaliniai klodai, kurie veriasi kiekvieną kartą dainuojant vis naujai, kas kartą vis kitaip.

„Requiem“

Išgirdus Giuseppe Verdi vardą ir pavardę, kokia muzika suskamba, pasigirsta Jums?

Ieva Prudnikovaitė: Verdi – tai jo „Requiem“.

Kostas Smoriginas: Labai sudėtingas klausimas. Visąlaik mane jaudina „Traviatos“ įžanga, preliudas. Jame slypi, ko gero, visa istorija. Turbūt užtektų, kad geras aktorius pasakotų operos siužetą, ir tuo pačiu metu skambėtų preliudo muzika, manau, tada kiekvienas žmogus pajaustų, kas ir apie ką yra „Traviata“. Verdi šią operą parašė be galo jautriai.

Galvojant apie simfoninius kūrinius, galbūt Verdi „Requiem“ Lacrimosos pati pradžia. Nors greičiausiai Dies irae. Teko išties daug kartų dainuoti Verdi „Requiem“ ir labai džiaugiuosi, kad debiutas įvyko būtent su maestro Domarku. Vėliau tikrai ne kartą diriguojant maestro Gintarui Rinkevičiui; daugsyk dainuota užsienyje. Verdi „Requiem“ – įstabus kūrinys.

„Rigoletto“

Viena žymiausių Verdi operų „Rigoletto“ šiemet mini 170-metį. Pasidalinkite savuoju kūrinio suvokimu, jo skambesio idėjiniu turiniu Jums.

Ieva Prudnikovaitė: Ši opera – tarsi vyšnaitė ant torto – idealiai sukomponuota, turinti tobulą dramaturginę liniją, daug labai ryškių personažų ir meistriškai sukurtų vokalinių partijų. Kadangi dabar itin gajus „režisūrinis“ operos teatras, kurio šalininkė esu ir aš pati, norėčiau pamatyti kokią nors netikėtą, keistą, galbūt šokiruojančią šios operos versiją. Beje, labai patiko pastatymas Brėgence su Kostu Smoriginu – idealiai adaptuotas konkrečiai vietai ir atmosferai.

Giuseppe Verdi opera „Rigoletto“ | Ievos Prudnikovaitės asmeninio archyvo nuotr.

Kostas Smoriginas: „Rigoletto“ užkoduotas begalinis skausmas, kylantis iš lemtingojo prakeiksmo. Man ne kartą teko dainuoti Grafo Monterone – Tėvo – vaidmenį, kuriame slypi visa kūrinio esmė. Labai gražus ir įdomiai savitas Brėgenco festivalio pastatymas. Ši opera yra išties labai sudėtinga. Kaip ir kalbėjome, su kokiais kūriniais žmonėms dažniausiai asocijuojasi Verdi? Eilinis klausytojas, pernelyg nesigilinantis į muzikos ypatybes, veikiausiai tikrai žino „La Dona e mobile“, gal kuris prisimins „Nabucco“ melodijas, bet vis tik „La Dona e mobile“ – tikrų tikriausiai suskambės. Monterone vaidmuo yra nepaprastai galingas vaidmuo, nuo jo viskas prasideda: tas prakeiksmas, kuriuo Rigoletto negali patikėti – kaip kažkoks senis jį prakeikė? Iš esmės tai liūdna opera.

Svajoju, jog mano balso galimybės leistų man kada nors dainuoti ir patį Rigoletto. Augau ir formavausi kaip bosas, bet kuo toliau, tuo labiau balso diapazonas ir tesitūra leidžia ir aukštesnius kūrinius dainuoti, todėl labai laukiu ir tikiuosi, jog pavyks įkūnyti ir Rigoletto.

Žmonių kompozitorius

Pokalbio pabaigoje Jūsų žodžiai, palinkėjimas, galvojant apie Verdi kūrinių atlikimą, skambesį, idant muzikos kalba išrašytos partitūros gyvuotų ir gyventų amžinai patyrėjų sielose – „…“

Ieva Prudnikovaitė: Verdi kūriniai gyvuos tol, kol gyvuos operos žanras. Todėl linkiu, kad šis gan specifinis ir archaiškas žanras rastų galimybių ir galbūt naujų išraiškos formų, kad galėtų gyvuoti toliau.

Kostas Smoriginas: Verdi iš tiesų – žmonių kompozitorius. Todėl, klausydami Verdi operų ar apskritai jo muzikos, žmonės gali išgirsti kompozitoriaus išrašytą pasakojimą, išgirsti perteiktas nuotaikas, jausmus ir galbūt taip išmokti suprasti vienas kito jausmus, ir patiems sugebėti juos perteikti taip jautriai, kaip perteikė Verdi. Būtent to jis mus ir moko.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!