Kadras iš projekto „Kryždirbystės tradicija – gyvoji grandis, jungianti praeitį ir ateitį“ videomedžiagos.

„Kas yra kalvystė? Joje aš suprantu gyvenimo prasmę. Kai atsikeli ryte ir ateini į kalvę dirbti mylimą darbą. Užsikuri žaizdrą ir pradedi kurti. Pradedi kurti nuo žaizdro kūrimo. Žaizdro kūrimas jau yra kūryba“, – sako Saulius Kronis, kalvis, kryždirbys, tautodailininkas.

Kryždirbystėje, pasak meistro, gyvenančio Velžyje Panevėžio rajone, nereikia ieškoti nieko naujo – tik reikia neužmiršti, tęsti ir saugoti, kas yra sukurta senelių, tėvų. Nes daug jau esame užmiršę, svarsto į nepriekaištingai įsirengtą ir sutvarkytą kalvę svečius pasikvietęs kryždirbys. „Per daug turiu daiktų, kad nepalaikyčiau tvarkos. Nes nieko neberastum“, – sako.

S. Kronis yra įkūręs ir mobiliąją kalvę. Nebenaudojamą autentišką kalvystės prietaisą žaizdrui įpūsti jis atrado vienoje Anykščių rajono sodyboje, atnaujino ir dabar rodo žmonėms įvairiose mugėse, šventėse, edukaciniuose užsiėmimuose. Dar meistras su dukromis muzikuoja Šilagalio kultūros centro varinių pučiamųjų orkestre. Pučia tūbą, trimitą.

Kadras iš projekto „Kryždirbystės tradicija – gyvoji grandis, jungianti praeitį ir ateitį“ videomedžiagos.

„Savo pirmąjį kryžių padariau 2009 m. Pirmą padariau, ir iškart atrinko į respublikinę parodą Vilniuje. Taip mane kryždirbystė ir užkabino, – pasakoja S. Kronis. – O kryždirbių kalvių Lietuvoje labai nedaug, gali ant pirštų suskaičiuoti. Didelių kalvystės kryžių kryždirbystė išvis užmiršta. Aišku, gali tekti tau gyvenime tik vieną kartą nukalti didelį kryžių bažnyčiai. Esu padaręs tokių galingų, žmogaus ūgio ne vieną. Šiemet ypač džiaugiuosi, kad nukaliau daug saulučių: ir didesnių, ir mažesnių, ir bendruomenių iniciatyva, norint atgaivinti kaimo pavadinimus, paženklinti kaimo vietoves.“

– Sakykite, ar esate dabar apsirengęs kalvio darbiniu kostiumu?

– Taip, čia mano darbinis kostiumas. Ir žiurstas irgi darbinis. Nes dirbam su ugnim, reikia savo kūną apsaugoti nuo karštos ugnies ir kibirkščių.

– Ir kepurė darbinė?

– Tai labai brangi man kepurė, ją užsidedu tik išskirtinėmis progomis. Amžinatilsį mano tėvuko siūta, nešiota. Mano palikimas. Tėvukas buvo siuvėjas, kriaučius, irgi turėjo savo amatą. Tas amato turėjimas ir mane įkvėpė turėti kažką savo. Gal čia lietuvio toks bruožas – turėti savo, įleisti šaknis, susikurti gyvenimą vietoje, kur užaugai.

– Kadangi prakalbote apie tėtį, papasakokite apie savo vaikystę, jaunystę, kai jaunas žmogus ima mąstyti, ką nori gyvenime veikti.

– Nieko išskirtinio papasakoti negaliu. Augau kaip ir visi vaikai. Čia mano šaknys, Velžy, čia esu nuo trejų metų. Manau, čia ir pabaigsiu savo gyvenimą, nes turiu savo kalvę, o kalvės sukūrimas – labai ilgas procesas.

Šiaip mane domino muzika, visą vaikystę muzikavau. Ir tėvas skatino, kad gročiau. Esu mokęsis groti trimitu. Metaliniu instrumentu. Gal nuo vario ta kalvystė? Bet šiaip ji atėjo vėliau. Daug gyvenime buvo ieškojimų. Muzika nelabai sekėsi, gal pašaukimo trūko. O paskui atradau brangius žmones, taurius kalvius, tokius kaip Vytautas Kryževičius, iškiliausias kryždirbys Panevėžio krašte, mano mokytojas. Su juo daug bendravome, draugavome iki pat jo mirties. Jis mane įkvėpė ne tik kalvystei, bet ir kryždirbystei. Tai labai svarbu kalviui. Aš kartais pajuokauju: jeigu tu kalvis, tai nebūtinai būsi kryždirbys. O jeigu kryždirbys, tai tikrai būsi kalvis.

Pagrindinės vertybės ateina iš šeimos. Čia visa gyvenimo mokykla: kokioje aplinkoje užaugai, ką matei, ką čiupinėjai, kas tau buvo sakoma. Pavyzdžiui, ką tėvukas man kalbėjo, viskas atėjo su metais. Ir viskas pasiteisino, pasitvirtino.

Kadras iš projekto „Kryždirbystės tradicija – gyvoji grandis, jungianti praeitį ir ateitį“ videomedžiagos.

Kadras iš projekto „Kryždirbystės tradicija – gyvoji grandis, jungianti praeitį ir ateitį“ videomedžiagos.

– Kaip supratote, kad kalvystės amatas jus traukia? Kaip susipažinote su savo mokytoju?

– Pirmieji žingsniai buvo labai įdomūs. Pirmas susitikimas buvo toks. Vytautas Kryževičius man sako: atvažiuok, aš tave patikrinsiu. Įeinu pas jį į kalvę, o ten tokia prieblanda, viršuj tik spingsulė dega, kryžių ant sienų prikabinėta, geležių visur, tik takeliai palikti praeiti. Sako man: stok ir nusisuk. Nusisuku, stoviu ir laukiu. Minutę, dvi. Galvoju: kas čia bus? Ir bijau atsisukti. O jis išsitraukęs virgulę pradėjo tikrinti. Suko suko, gal kokias penkias minutes, o man atrodė – visą amžinybę. Paskui sako: esi tinkamas kalti, aš galiu tave mokyti. Vengė į savo kalvę įsileisti bet ką. Toks jau buvo tas Vytautas Kryževičius.

– Vėliau, ko gero, supratote, ką intuityviai įžvelgė jūsų mokytojas – kokių žmogui reikia savybių, kad taptų geru kalviu?

– Be abejo. Pasakysiu paprastai – nėra kur mokykloje išmokti kalvystės amato. Gerai, pagrindus turėsi, bet išmokti visas paslaptis neįmanoma. Turėjau aš tokį mokinį: baigęs aukštus mokslus buvusiame Telšių technikume, bet elementariai nemoka plaktuko laikyti. Tai man Vytautas Kryževičius ir davė – imi karštą geležį ir kali. Kali ir mokaisi, per kurią vietą duoti. Turi suprasti, kurią vietą mušti, kad išeitų kūrinys. Nes taip ir būdavo: gizelis (meistro mokinys, padėjėjas – aut. past.) kaldavo su dideliu kūju, o mokytojas – su mažu. Bet mokytojas rodydamas gizeliui kaldavo per tą vietą, per kurią reikia kalti. Nes jeigu vanosi kaip malkas skaldydamas, nieko nebus.

Ilgai bendravome su Vytautu Kryževičiumi. Kantriai, netaupydamas laiko važiavau pas jį, kartu dirbome, kartu pietus, vakarienę valgydavome. Jaunuoliai, būna, ateina pas mane: noriu pakalti. Gerai, sakau, o ką nori? Noriu nuo kalavijo pradėt. Tai palauk, sakau, nori pradėt nuo Z, kai reikia nuo A. Nėra kalvio kelias toks lengvas. Vien jutubą pažiūrėjęs kalviu nebūsi. Vis tiek reikia pakalti ir būti pakalusiam, kad ką nors sukurtum.

– Gražus posakis!

– Taip, sakoma, esi pakalęs. Vadinasi, esi turėjęs rankoj plaktuką ir ne vieną valandą pakalęs.

Iš pradžių būdavo, kali ir meti į kampą. Kali ir meti į kampą. Nes nenorėk, kad iš pirmo ar antro karto išeitų. Išeis iš šešto karto, ir turi tuo džiaugtis. O tas iš šešto karto – tai kantrybė. Turi turėti kantrybės. Nes būna, kali kali pusę dienos, tik pabaigti ką nors reikėjo, o tu sugadinai. Arba žaizdre užmigai, viskas išsiliejo, išėjo kibirkštimis. Ir pusė dienos – perniek.

Kantrybės reikia. O šiuolaikiniam jaunimui jos labai trūksta – nori čia, greitai ir daug. Gal dėl to ir kalvių vis mažiau.

Kadras iš projekto „Kryždirbystės tradicija – gyvoji grandis, jungianti praeitį ir ateitį“ videomedžiagos.

Kadras iš projekto „Kryždirbystės tradicija – gyvoji grandis, jungianti praeitį ir ateitį“ videomedžiagos.

– Kita vertus, rankų darbas vis labiau vertinamas.

– Taip, daugiau mažiau. Aš, aišku, dar neilgai dirbu, penkiolika metų, bet nebuvo taip, kad nebūtų buvę ką veikti. Vis tiek, jeigu dirbi, nuosekliai, nesiblaškydamas, atrasi save ir užsidirbsi duonai. Tuo labiau kad mūsų, kalvių, mažėja. Tikrai kviečiu visus pradėti. Kviečiu pas save į kalvę, rodau, važiuoju į edukacines programas, skatinu, kad jaunimas tik užsiimtų. Metaliniai daiktai reikalingi. Jie ilgaamžiai.

– Kai jau pasijutote įgijęs amatą, išmanantis jį, turėjote pagauti save pagalvojantį, kad metalo gaminyje atsiranda vis daugiau jūsų – kaip kūryba užsiimančio žmogaus, kaip menininko, turinčio savitą braižą.

– Nežinau, kokiam talentingam reikia būti, kad sakytum: aš – menininkas. Nelaikau savęs dideliu menininku. Pasakysiu paprastai – talentas neišmokstamas, kiek tau Dievas davė, tiek to talento ar meninės gyslelės ir turi. O visa kita – darbas. Per jį, per praktiką ateina ir kūryba, meninė išraiška, žinojimas, matymas, susikalbėjimas su metalu.

– Tai papasakokite, kaip kalbatės su metalu. Kaip jis įgyja menines formаs? Kaip saulutes, kryžius jūsų vaizduotė apaugina ornamentų raštais?

– Viskas prasideda nuo pradinio taško – popieriaus ir pieštuko. Nuo eskizo. Vieną eskizą nupiešei, sumaigei, išmetei, kitą pieši. Vėl sumaigei, išmetei, vėl pieši. Kol nupieši tinkamą. Tada normalaus dydžio jau pieši kreida ant stalo. Nes metalas – sunkiai apdirbama medžiaga, gali sugadinti nepataisomai. Todėl reikia gero eskizo.

Mums, lietuviams, kitaip nei likusiam pasauliui, neužtenka paprasto kryžiaus su dviem pagaliukais – ypač kalviams reikia daugybės ornamentų, išraitymų, simbolikos. Todėl ir mūsų kryžius vadinasi ornamentuotu. O tų ornamentų sudėliojimų, ieškojimų – begalės. Nors centimetru pakeitei formą – ir ji išauga, tampa visai kitokia. Ką žmonės matė gamtoje, danguje, viską sudėjo į saulutę: saulę, mėnulį, žvaigždes, perkūną, žaibą, lapelius, žiedelius, paukštelius, žalčiukus. Viskas atėjo iš ten, iš mūsų gilios istorijos. Nes ją gilią turime. Ir dabar simboliai tie patys.

Kalvių braižas neatsiranda iš ko nors labai išskirtinio. Kadangi kalvis sau įrankius gaminasi pats, ir braižas kiekvieno dėl to būna kitoks. Negali įrankių nuvažiavęs į parduotuvę atsivežti urmu, turi pats pasidaryti. Ir net jeigu kitas kalvis stengsis atkartoti tavo braižą, jam vis tiek kitaip išeis. Ypač saulutės. Faktiškai kiekvienam darbui reikia pasidaryti kokį naują įrankį: ar plaktuką, ar kirstuką, ar lenkimo įrankį. Vienas kalvis lenkia ant rago, kitas – spaustuvuose, taip braižo išskirtinumas ir atsiranda. Kaip tu čia padarei? – klausia. Va, su tuo plaktuku. Ai, aš tai tokio neturiu.

Kadras iš projekto „Kryždirbystės tradicija – gyvoji grandis, jungianti praeitį ir ateitį“ videomedžiagos.

Iš čia tos kalvio paslaptys – kad kiekvienas turi pasidaręs savo įrankius. Pavyzdžiui, savo mokytojo Vytauto Kryževičiaus kryžius iš karto atskiriu eidamas per kapus. Arba Kazimiero Galiausko. Nors abu panevėžiečiai, iš to paties krašto – abiejų darbai išskirtiniai. Gal ir mano darbus taip kažkas kada nors pamatys. Sakys, va, čia to kalvio.

– Darbo įrankių kalviai, ko gero, vienas kitam neskolina?

– Ne, neskolinam. Suvažiuojam visi su savo plaktukais, kaltukais.

– Kryždirbystė ir tikėjimas – susiję dalykai. Koks, jūsų nuomone, yra tikinčio žmogaus ir kuriančio sakralinį objektą santykis? Ar reikia būti tikinčiam, kad kurtum kryžius?

– Kryžiaus ženklas – tai jungtis tarp žemės ir dangaus. Per šią jungtį žmogus atranda ne tik religiją, bet ir savo giją, gyvastį. Todėl jungtis per ornamentus apsipina visokiais pamąstymais, išgyvenimais, džiaugsmais. Mano mokytojas Vytautas Kryževičius jautė šią jungtį. O jeigu žmogus spinduliuoja iš vidaus, ir jo darbas tada spinduliuoja. Juk sako: to žmogaus darbas spinduliuoja. O kito – ne, neužkabina. Manau, jeigu nėra tikėjimo, jeigu nejauti jungties, neužkabins ir tavo kūryba.