Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2022 m. 17 vasario d. 17:20
Kotrynos Zylės „Siela sumuštinių dėžutėje“, arba kodėl vėlės šiandien rašo trumpąsias žinutes?

„Kūrybingas vaikas“ nuotr.

Savo malonumui skaitau daug vaikams skirtos literatūros. Pastaruoju metu net nebesinori vartoti tokio posakio. Ką reiškia „skirta vaikams“? Ar suaugusiesiems tokia literatūra per prasta? Ne tokia reikalinga? Kartais man atrodo, kad vyresniems žmonėms ji atneštų labai daug naudos, tereikia tik atsiversti pirmą puslapį.

Kotrynos Zylės „Siela sumuštinių dėžutėje“ – viena iš tų knygų, kurią rekomenduoju visoms amžiaus grupėms. Mitologija, paslaptingos būtybės, šiek tiek šiurpulių ir siaubo, liūdesio ir atradimo džiaugsmų…

Knyga sudaryta iš skyrių, pasakojančių vis kitą istoriją. Tokia struktūra tikrai padeda šiuolaikiniam vaikui (o gal ir suaugusiam žmogui) – nėra sunku išlaikyti dėmesį, o vieno skyriaus perskaitymas negąsdina savo puslapių skaičiumi.

Kiekvienas skyrius paremtas vis kitu tautosakos motyvu ar papročiu (laumės, vėlės, Užgavėnių šventimas, Dievas senelis ir t. t.). Atsispirdama nuo mitologijos, autorė konstruoja istoriją, perkeldama ją į mūsų dienas. Dažniausiai būnu labai neigiamai nusiteikusi prieš senų ar tradicinių naratyvų „pritempinėjimą“ prie šiuolaikybės. Nemėgstu kompiuterių teatre, negaliu ramiai žiūrėti į Hamletą, besinaudojantį instagramu, dažnai netgi susiraukiu matydama internetinį susirašinėjimą kokiame nors seriale. „Siela sumuštinių dėžutėje“ yra išimtis. XXI amžių autorė čia pristato ne tiesmukai ir suprantamai. Jis įsilieja į mitologiją kaip natūrali jos dalis. Ir, esu visiškai tikra, padeda jaunam skaitytojui lengviau suvokti istoriją. Skaitydama pasakojimą apie anapus iškeliavusį brolį, natūraliai priėmiau faktą, kad šiandien vėlė į savo sesę kreiptųsi trumpąja žinute. Juk taip reikėjo sesei pasakyti, kad mama nebeverktų, nes jo rūbeliai šlampa. O kaip kitaip XXI amžiuje pasiekti žmones?

Kitas dalykas, nuo kurio man dažnai raitosi ausys, yra tonas, naudojamas kalbantis su vaikais. Ar tai būtų spektaklis, ar filmas, ar knyga – dažniausiai su mažyliais bandoma bendrauti kaip su mažiau suprantančiais, infantiliais. Šioje knygoje to nė su žiburiu nerasi. Brandi kalbos maniera tik vilioja vaikus, nes vienas iš didžiausių jų norų – kad su jais bendrautume kaip su sau lygiais.

Knygoje gvildenamos temos kai kuriems gali pasirodyti ne vaikiškos – mirtis, vienatvė, netektys. Autorė šią tematiką taip sumaniai įpynė į tautosaką, kad ji neteko dalies savo svorio. Atvirkščiai – tai tarsi subtilus moralas, primenantis skaitytojui, kad išėjimas anapilin yra natūrali gyvenimo dalis, kad žmogus privalo mokėti paleisti, kad reikia vertinti savo artimuosius.

Kiekvieno skyriaus pabaigoje yra intarpas – autorės tėčio pasakojimas, kuris kitu kampu paaiškina ką tik perskaitytą istoriją. Tėčio pasakojimai užrašyti šnekamąja kalba. Skaitydama jaučiausi dar labiau priartėjusi prie autentikos, lyg vakare lovoje klausyčiau savo tėčio, pasakojančio padavimą, kurį jis išgirdo iš savo tėčio ir t. t.

Galiausiai, negaliu nepaminėti „Sielos sumuštinių dėžutėje“ vizualiosios pusės. Kotryna Zylė knygą iliustravo pati ir skaitant galima tai nujausti. Iliustracijos kiek abstrakčios, tamsios, kartais, regis, net baugesnės negu rašytinė istorija, todėl tik žadina vaizduotę. Įsižiūrėjus ilgėliau ima atrodyti, kad pienas sienomis gali pradėti tekėti ir mano namuose…

Daugiau knygų ir kitų rekomendacijų, patarimų apie vaikų ugdymą rasite puslapyje „Kūrybingas vaikas“ (feisbuke arba instagrame).

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!