Asmeninio V. Petkevičiaus archyvo nuotr.

1971-ųjų metų pirmąją Kalėdų dieną, 18 valandą vakaro, tuometinio Lietuvos valstybinio dailės instituto aktų salė buvo sausakimša. Nors šiandien sunku tuo patikėti, nepabūgus tuometinės valdžios reakcijos, čia vyko žymiosios Andrew Lloydo Webberio ir Timo Rice’o roko operos „Jėzus Kristus superžvaigždė“ (1970 m.) pristatymas, kurį su bendraminčiais užsimojo pastatyti kompozitorius Kęstutis Antanėlis. Pirmą kartą Europoje ir antrą kartą pasaulyje pastatyta roko opera tapo Lietuvos kultūros fenomenu, o pro langą lipantys studentai, KGB persekiojimas ir kitos avantiūros dar ir šiandien apipinamos įvairiomis legendomis.

Video pasakojimų ir interviu ciklu „Vilniaus galerija“ ryžosi surinkti šio įvykio dalyvių, žiūrovų ir amžininkų atsiminimus bei taip atkurti kultūros lauke neišdildomą pėdsaką palikusio įvykio detales.

Kęstutį Antanėlį legenda tapusį pasirodymą pastatyti įkvėpė šviesaus atminimo Vytautas Kernagis. Operoje dalyvavo daugiau nei 30 muzikantų ir dainininkų, daugiausia studentų iš Vilniaus konservatorijos ir Čiurlionio menų gimnazijos, Dailės akademijos, kurie beveik pusmetį iki išnaktų repetavo Ryšininkų kultūros namuose. Operos pastatymas buvo iš anksto gerai sustyguota K. Antanėlio avantiūra, mėginant nepakliūti KGB agentams į nagus: norėdami juos apgauti, dalyviai roko operą pradėjo rodyti dviem valandomis anksčiau, negu buvo paskelbta plakate. Su pasirodymu vienaip ar kitaip susiję ir šiandien puikiai žinomi menininkai bei muzikantai – šviesaus atminimo atlikėjas Vytautas Kernagis, kino ir teatro aktorius, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Vidas Petkevičius, skulptorius Mindaugas Navakas ir kt.

Apačioje iš kairės – Rimas Jasenka, Kęstutis Antanėlis, Alfonsas Vaškevičius. Viršuje iš kairės – Donatas Janušas, Aleksandras Babkovskis | Kęstučio Antanėlio šeimos archyvo nuotr.

Kęstutis Antanėlis | Kęstučio Antanėlio šeimos archyvo nuotr.

Anot kūrybinės komandos, kuriančios video pasakojimų ciklą, vadovo Kosto Kajėno, pirmieji prisilietimai prie operos buvo nedrąsūs. Nors apie Andrew Lloydo Webberio roko operą „Jėzus Kristus superžvaigždė“ jam teko girdėti ne sykį, lietuviškas jos pastatymas gerokai nustebino: „Įdomus faktas, jog erdvė, kurioje buvo parodytas lietuviškasis šios roko operos pastatymas, yra vos kelios dešimtys metrų nuo mūsų studijos, kurioje kasdien dirbame. Mano galva, dauguma kasdien į biblioteką užsukančių Vilniaus dailės akademijos studentų taip pat šių faktų nėra girdėję. Manau, tai puiki proga prisiminti, o kai kam ir atrasti ne tik nuostabų kompozitorių Kęstutį Antanėlį, bet ir geriau pažinti anuomet vyravusias nuotaikas, istorinį ir kultūrinį kontekstą bei šios roko operos reikšmę Lietuvos kultūros puslapiuose.“

Prisiminimais dalinsis operos dalyviai ir žiūrovai

Kas mėnesį pasirodančiuose pasakojimuose atsiskleidžia operos pastatymo užkulisiai, kalbinami scenografai, įvairias partijas atlikę muzikantai bei renginį stebėję žiūrovai. Video pasakojimų ciklą numatoma pabaigti dokumentine apybraiža, kuri įprasmintų K. Antanėlio sukurtą, istorine kultūros vertybe tapusį reginį. Daugiau apie projektą galite skaityti čia.

Pirmasis video pasakojimas, kuriame atsiminimais dalijosi teatro aktorius, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Vidas Petkevičius, žiūrovus pasiekė 2021 m. gruodžio 25-ąją. Ši data – simbolinė. Būtent tądien, prieš 50 metų, ir įvyko roko operos „Jėzus Kristus superžvaigždė“ premjera.

„Sunku net paaiškinti tą būseną – tokia ji nepaprasta, pakili, sudvasinta buvo“, – prisiminimais apie operos pastatymą dalijosi V. Petkevičius. „Viskas buvo kaip sapne, ir viskas, atrodė, taip greitai prabėgo. Kad žmonės visiškai ėjo galvom – tai absoliučiai taip. Salėje vyko toks triukšmas, kad būnant ant scenos kartais reikėdavo pačiam gerai įsiklausyti, ką dainuoji. Tai buvo tokia didžiulė euforija.“

Tuo tarpu K. Antanėlio žmona, kino ir teatro aktorė Janina Matekonytė-Antanėlienė dalijosi pamąstymais apie šviesaus atminimo kompozitorių ir tas savybes, kurios jam padėjo pirmajam Europoje pastatyti legendinę roko operą. „Jis turėjo savo ženklą – tarsi visą laiką kovėsi už viską. Ir visą laiką buvo vienas, nors sugebėdavo aplink save suburti daugybę žmonių. Ką nors kurdamas mokėdavo iš kiekvieno paimti tai, kas geriausia. Sugebėdavo kiekviename žmoguje atrasti talentus ir išmušti nepasitikėjimą. „Ne, tu gali“, – sakydavo.“

Videopasakojimų ir interviu ciklo paruošimą inicijavo ir finansuoja VšĮ „Vilniaus galerija“. Anot jos vadovo Audriaus Klimo, idėja prisiminti legendinį pasirodymą kilo supratus, kad apie šį įvykį žinoma labai mažai. „Ne kartą teko girdėti gyvų pasakojimų apie 1971 metais Dailės akademijoje (tuometinis Dailės institutas) per Kalėdas įvykusį renginį, prie kurio prisidėjo daug jaunų kūrybingų žmonių, puikiai žinomų ir šiandien. Deja, pabandžius daugiau pasidomėti apie šį įvykį, informacijos ar vertinimų rasti beveik nepavyko. Todėl ir kilo sumanymas, kad „Vilniaus galerija“ galėtų surinkti kuo daugiau dar gyvų liudininkų prisiminimų, nuotraukų, filmuotos medžiagos, garso įrašų, kurie užpildytų šią spragą. Buvo nuspręsta, kad geriausia tai būtų padaryti nufilmuojant autentiškus įvykio dalyvių ir liudininkų pasakojimus.“

Video pasakojimus bei surinktą medžiagą galima rasti portale vilniausgalerija.lt ir „Vilniaus galerijos“ youtube kanale.