Veiksmas vyksta Didžiojoje scenoje. Žiūrovinė erdvė po užsitęsusios rekonstrukcijos dar nefunkcionuoja, tad visi turi laiptais užlipti į pačią sceną. Ši konkreti scenos erdvė padeda rastis spektakliui, ypač tokiam, kai kūrėjams svarbu per pojūčius sužadinti, išskleisti jaunųjų žiūrovų širdis.
Nesu šalininkė teatro, kuriame vaikai elgiasi taip pat laisvai, kaip ir aktoriai. Toks teatras primena edukacines valandėles, kurių metu tėvai (daugiausia mamos) tiesiog džiaugiasi savo vaikučiais. Spektaklis „Aplink pasaulį“ – kitoks. Nors vaikai susodinti prie pat dekoracijų ir daug ką gali paliesti, jame išlaikomas „akademinis“ atstumas, mokant vaiką būti atviru ir tuo pačiu nedominuoti. Tad visi vaikai spektaklį stebėjo išsižioję, tuo pačiu likdami savo vietose, įdėmiai stebėdami vyksmą. Keli, patys mažiausieji, įsijautę nenorėjo scenų pasikeitimo, vis bandė išgyventi aktorių pateiktas aplinkybes ar pažaisti su į rankas įduotais objektais, tačiau aktoriai labai jautriai suvaldydavo šias situacijas ir spektaklis sėkmingai suko ratą „aplink pasaulį“.
Scenarijaus autorė ir režisierė Justina Jukonytė išmano vaikų psichologiją. Ji valdo spektaklio tempą, ji tiksliai pateikia aktorines užduotis. Tačiau silpnoji spektaklio dalis išlieka scenarijus, dramaturgija. Čia viskas tik numanoma, viskas mininimalizuota iki abstrakcijos. Spektaklį sudaro konkrečios scenos, tačiau joms trūksta nuoseklumo, raiškumo, elementarios fabulos. Spektaklyje žodžių itin mažai. Bežodystė lėlių teatre įmanoma, dažnai net sveikintina, tačiau tokiu atveju reikalingas nepaprastai didelis vizualinės dramaturgijos arsenalas. Neužtenka rankose laikyti kiaušinį ir įsivaizduoti, kad tai pasaulio sutvėrimas. Vis dėlto šiame „neišrašytame“ spektaklyje viskas sukrito taip, kad jis tapo šiltu ir jaudinančiu.
Spektaklyje vaidina ir lėles valdo du aktoriai. Teko matyti spektaklį, kuriame vaidino Dovilė Keršytė ir Šarūnas Gedvilas. Jie jautriai suvaidino kiekvieną spektaklio sceną, sugebėjo maždaug trims dešimtims vaikų skirti individualų dėmesį. Nors vaikai neprašė, kad aktoriai žiūrėtų jiems į akis (kaip suaugę prašė Marinos Abramovič), jie kiekvienoje scenoje sugebėjo „pagauti“ kiekvieno vaiko reakciją ir nelikti vien stebėtojais. Aktoriai nuolat atrasdavo būdų, kaip ir kada kam nors kepštelti, kaip ir ką nukreipti pagal spektaklio eigą.
Patys įdomiausi vaikai – ikimokyklinio amžiaus. Kaip tik tie, kuriems ir skirtas šis spektaklis. Vaikai tiesė rankutes, čiupinėjo viską, ką tik leido aktoriai, jie „plaukė“ kartu su dangumi ar ėjo dangaus taku lyg beribiu, žmones jungiančiu debesiu. Vaikai buvo „pakrapinti“ teatro šventu vandeniu, jie jautėsi išskirtinai pakylėtai, lyg būtų greta pasakos altoriaus.
Kiek kitokį, nors savo prigimtimi panašų teatrą Vilniuje kuria Saulė Degutytė, bet tai, kad „Lėlėje“ žanro požiūriu randasi įvairūs spektakliai – ypatingai svarbu. Vilniuje vaikams tvanku, jiems skirtų spektaklių itin mažai. Naujų scenos aikštelių neatsiranda, o teatrų rekonstrukcijos jau pasiekė savo piką. Kol nėra erdvių, rastis normaliai teatrinei kūrybai itin sunku. Kūrėjams sunku numanyti, numatyti ne tik žiūrovų reakcijas, bet teatro misiją apskritai. Tad šioje tam tikroje dykynėje spektaklis „Aplink pasaulį“ atrodo kaip rimtas dialogas su pačiais jauniausiais žiūrovais.
Keršytė ir Gedvilas – muzikalūs aktoriai. Jiems uždainavus, vaikučiai nuščiūva ir čia pat ima dainuoti drauge. Norisi tęsinio, norisi daugiau dainų. Kompozitorius Vykintas A. Jasaitis tiksliai integravosi į šio spektaklio audinį. Akademinę valandą trukęs spektaklis dėl jauniausios auditorijos negalėjo plėstis, tačiau nereikia pamiršti, kad gyvi aktorių balsai visada išlieka svarbiausiu ir įdomiausiu spektaklio komponentu.
Kaip ir priklauso lėlių ir objektų spektakliui, svarbų vaidmenį jame atlieka scenografija. Dailininkė Neringa Keršulytė, jau porą dešimtmečių aktyviai dirbanti teatre ir kine, lėlių teatre ne naujokė. Sukūrusi įdomių spektaklių, ne sykį buvo įvertinta apdovanojimais. Keršulytę dažnai kviečiasi režisieriai, siekiantys maksimaliai „apgyvendinti“ sceninę erdvę, vengdami vizualinių „pauzių“, ketinantys žiūrovų vaizduotę panardinti į sodrų asociacijų pasaulį. Naujajame „Lėlės“ spektaklyje Keršulytė pasirinko minkštąją materiją. Teatre ji yra sudėtinga pirmiausia dėl to, kad viskas tuoj pat apsitraukia dulkėmis. Šiame spektaklyje atrodė, kad ši problema „paskaičiuota“ teisingai. Spektaklyje minkštoji spektaklio materija nėra maitojama ar grubiai transformuojama. Čia viskas vyksta lyg namų teatre. Jautrūs aktoriai puikiai šiuos dalykus apžaidė, saugojo, tausojo. Didžiulis siuvinys, turėjęs vaizduoti gulintį žmogų (kaip skelbė plakatas), papuolus į sceną, dingus perspektyvai, tiesiog priminė mistinį povandeninį pasaulį, lyg Raudonosios jūros dugną – skaidrų ir pilną ryškių spalvų. Ir nors scenoje nėra kriauklių, jame neplaukioja įvairiaspalvės žuvelės, tačiau visi šie keisti objektai intriguoja. Žiūrint gali įsivaizduoti, kaip kiekvienas gumbelis čia pat gali atgyti, sujudėti, čia pat, žiūrovų akyse rastis pačios keisčiausios gamtos būtybės. Ir tas regimas sceninis pasaulis transformuojasi: vaikų akyse gimsta įvairios gyvybės: drugeliai, vabzdžiai, paukščiai. Visos technologijos, naudojamos lėlių teatruose, „prasisuka“ ir šiame spektaklyje. Zuikio takas, skambantis mėnulis, nes jį atstoja muzikos instrumentas, dubuo su vandeniu, dubuo su žeme, į kurį sėjama sėkla… Dailininkės vaizduotė tokia laki, kad viskas randasi iš nieko. Pavyzdžiui, aktorius žaidžia su lėle: per vidurį surištas medžiagos gabalėlis atstoja šuns ausis, o kita ranka vizgina plaušus, ir to pakanka, kad matytume ir šuns veislę, ir jo charakterį. Viskas pasiūta teatro butaforų. Čia vaikams į rankas įduodamos mielos būtybės, o įvairūs minkšti objektai, primenantys žvėrelius, tampa mieli it pagalvėlės. Spektaklio objektai vaikų rankose tampa jų dalimi, teatras supina realybę ir vaikiškų svajų pasaulį.
Spektaklyje nėra griežtų taisyklių. Aktoriams tarytum leista patiems kai kurias scenas pratęsti ar nutraukti. Jis visą laiką vibruoja. Aktoriai reaguoja į kiekvieną krustelėjimą, o vaikai atsako tuo pačiu. Šis abipusis ryšys ir suformavo spektaklio atmosferą. Rodos, iš pažiūros paprastas kūrinėlis tapo reikalingu spektakliu, kuomet ir vaikai, ir tėvai gali lavinti savo vaizduotę. Išėjęs iš tokio teatro žmogus niekada nepuls į parduotuvę pirkti unifikuoto žaislo, nes supras, kokia svarbi pati kūryba – procesas, kurį galima patirti kartu su vaikais. Grįžę namo po šio spektaklio, neabejoju, bet kelioms akimirkoms kiekvienas žiūrovas – mažas ir didelis – norės antram gyvenimui prikelti kokį nors namų apyvokos daiktą, skudurėlį ar spalvotą raištelį. Jam bus svarbu išbandyti save įveiksminant, apžaidžiant kokį nors objektą, paverčiant jį daugiakalbe lėle. Šis spektaklis – apie jausmą, apie meilę aplinkai ir pasauliui, kuriame gyvename. Tai spektaklis, kurį galima rodyti ne tik įvairiose erdvės, bet įvairiomis sąlygomis. Jo universalumas ne mažiau svarbus nei meniškumas, ypač dabar, kai vaikams tokia maža pasiūla.
To, ką teko perskaityti spektaklio trumpame pristatyme, nei suaugę, nei vaikai tiesiogiai pamatyti negali. Ir nebūtina. Bet lėlininkai turėtų mokytis mintis dėstyti per teatrinę kalbą, o ne per pasakas, kurios lieka popieriuje. Geriau neklaidinti, o parašyti, kad tai spektaklis, lavinantis vaikų ir tėvų vaizduotę ir išradingumą. Arba tiesiog pastatyti spektaklį pagal pirminius kūrėjų ketinimus.