Vilniuje gyvenanti senojo verbų pynimo amato puoselėtoja Agata Granicka tuo užsiima jau septinta karta savo šeimoje – tris dešimtis metų. 2020-aisiais tautodailininkė Žemės ūkio ministerijos buvo apdovanota už tradicinio verbų pynimo amato puoselėjimą ir skleidimą – tapo sėkmingiausia ne maisto gaminius gaminančia tradicine amatininke.
Žvelgdamas į A. Granickos rankomis supintas verbas grožiesi kruopščiu pynimu, spalvų, formų, augalų deriniais ir jų išdėstymu. Moteris šį amatą parėmė iš savo močiutės ir mamos. Tautodailininkė kasmet rengia savo sukurtų verbų parodas ne tik Lietuvos miestuose, bet ir Lenkijoje, Vokietijoje, kitur, jos verbos sulaukia daug dėmesio, pripažinimo. A. Granicka rengia edukacines dirbtuves norintiesiems pažinti ir išmokti rišti verbas, dirba Tradicinių amatų centre Houvalto dvare Maišiagaloje, užimtumo specialiste Prūdiškių socialinės globos namuose, čia veda terapines verbų pynimo pamokas psichinę ir protinę negalią turintiems asmenims.
Didžioji moters svajonė – turėti nuosavas erdvias dirbtuves – kad senąjį Vilniaus krašto lenkų amatą patogiai galėtų tęsti pati, pristatyti svečiams ir tradiciją savo rankomis norintiems pačiupinėti edukacijų dalyviams.
Tokių verbų, kokias turime Vilniaus krašte, daugiau niekur pasaulyje nerasite. Vilniaus krašto verbos yra stebuklas. Grožis ir sakralinis simbolis. Jeigu Verbų sekmadienį nunešite verbą į bažnyčią ir pašventintą parsinešite namo, kiek džiaugsmo, meilės, apsaugos visus metus turėsite! Pas mus Verbų sekmadienį grįžus iš bažnyčios vienas iš vyresniųjų prieina su verba prie kiekvieno šeimos nario ir švelniai pamušdamas sako: wierzba bije, nie zabije, za sześć noc Wielka Noc. („Verba muša, bet neužmuša, po šešių naktų Velykos.“) Šiemet man, nors šeimoje dar nesu vyresnioji, šią ceremoniją pavyko pakartoti savo vaikams.
Senoji Vilniaus krašto verbų pynėjų karta išėjo, ir likome tik tos, kurios riša verbas norėdamos sustabdyti laiką. Iš tikrųjų nelengvas iššūkis toliau tęsti šią tradiciją. Mano mama tebegyva ir taip pat riša verbas. Dvi dukros irgi moka rišti, tačiau tokio amato ateityje nesirinktų. Naujai kartai jis nelabai įdomus, o ir darbo, kantrybės, fantazijos daug reikia įdėti. Nors po karantino pastebėjau, kad žmonių požiūris, mąstymas keičiasi – tradicija juk skirta žmogui, kiekvienas ją nori pagaliau pažinti, pačiupinėti.
Gal tik iš pradžių atrodo, ką ten reiškia tą verbą surišti – kaip telefone mygtuką paspausti, bet kiekvienas žmogus, atėjęs į edukacijos pamoką, jeigu randi jam ištarti tinkamą žodį apie tradiciją, tik jos pabaigoje supranta, koks tai sudėtingas darbas. Pasodinti, surinkti gėlytes, išdžiovinti. Daug meilės pinant verbą sudėti. Nėra verbų pynėjų, kurios šiuo amatu užsiima tik dėl kiekio – jos tai daro stengdamosi, perduodamos geras emocijas kitiems.
Vilniaus krašto verbų pynimo ar rišimo tradicija susiformavo ir tebegyvuoja perduodama iš kartos į kartą (pavyzdžiui, tautodailininkės A. Granickos atveju – net iki septynių kartų) šiaurės vakarų kryptimi nuo Vilniaus Sudervės link išsidėsčiusiuose kaimuose: Čekoniškių, Platiniškių, Leičių, Vilkeliškių, Prapuolių, Naujakiemio, Pūstalankio, Salotės, Grovių, Gelažių, Zujūnų, Lapaučiškių, Koplyčninkų, Rastinėnų, Kriaučiūnų.
Pirmosios ikonografinės žinios apie verbų rišimą atkeliauja iš XIX a. vidurio: Kanuto Rusecko paveikslas „Lietuvaitė su verbomis“ (1847 m.), etnografo Oskaro Kolbergo aprašymas (1866 m.). Viena iš prielaidų – kad jos kilusios iš senųjų Vilniaus amatininkų cechų procesijų puošmenų arba biblinio Kristaus įžengimo į Jeruzalę siužeto, kai gyventojai sveikindami kloję jam po kojomis palmių šakas, kurių forma tarsi primena vainikines verbas.
Gyvenu ten, kur ir gimiau – Vilniaus rajone, ir mūsų verbos kilusios būtent iš šio krašto. Savo namuose esu jau ketvirtos kartos verbų pynėja, net nepastebėjau, kaip įsisukau į šią rutiną.
Iš šio krašto atsirado pirmosios verbos – popierinės, vaškuotos, o po to, kadangi popierius ir vaškas buvo brangūs, verbos pradėtos pinti iš gėlyčių, žolynų.
Mano amato tradicija atėjo nuo mano senelės – Janinos Višnevskos, mano tėvelio mamos. Kai savo gyvenimą kaip filmą atsuku atgal, man atrodo, kad gimiau jau mokėdama pinti verbas. Nes visa vaikystė praėjo būtent jų dirbtuvėje. Dauguma mano amžiaus vaikų eidavo į darželį, o aš – su krepšeliais, su gėlėmis. Labai patikdavo tas gėlytes dėlioti, rinkti pagal mėgstamą spalvą ir dainuoti. Mano senelė, mama pindavo verbas, o aš, aišku, to vaikystėje dar nedariau, bet atsistodavau kur nors šalia jų ir dainuodavau. O dabar pinu verbas, bet nedainuoju.
Mano senelė visada sakydavo: galiu daugiau nieko nedaryti, tik pinti verbas. Taip smarkiai ji mylėjo šį darbą. Dabar, pati būdama verbų pynėja, pavydžiu jai tokių stiprių emocijų. Ir labai gaila, kad tada dar neturėjome technologinių galimybių išsaugoti senelės emocijas filmuotoje medžiagoje. Prisimenu – ir man tiesiog šiurpuliukai eina – kaip žmogus šitaip mokėjo, galėjo… Senelė visada sakydavo, kad verbą galima pinti tik su gera emocija, nuotaika ir meile. Ir niekada neleisdavo gėlės pavadinti blogu, piktu žodžiu. Jeigu išgirsdavo ką nors panašaus, sakydavo: kaip jūs galite, čia juk Dievo gėlės.
Tuos pačius žodžius, kaip ir apie senelę, galiu pasakyti ir apie savo mamą. Kai buvo jaunesnė, nepastebėjau, kad jai irgi patinka pinti verbas. O neseniai mama ištarė tuos pačius žodžius: galiu daugiau nieko nedaryti, tik pinti verbas. Ir tik po to atkreipiau dėmesį, kad ji daro viską taip pat, kaip ir mano močiutė. Tik dabar mamą jau filmuojame, fotografuojame, kad liktų istorinė medžiaga.
Viską, ką dabar moku ir galiu, man davė mano senelė ir mano mama. Šiandien dar negaliu pakartoti jų žodžių, bet pasakysiu kitaip: daugiau nieko nemoku daryti, tik pinti verbas.
2019 m. Vilniaus krašto verbų rišimo tradicija papildė Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą – vilnietiškos verbos puikuojasi tarp kitų keliasdešimties Lietuvos kultūros vertybių.
Senelė visada pindavo verbas ant sijono pasibarsčiusi mažesnių gėlyčių, kad būtų patogu imti. Dabar mes piname sėdėdami prie stalo, ant kurio būna viskas išdėliota. O močiutės įprotis buvo kitoks – kad viskas būtų šalia, po ranka. Ir siūlo verboms pinti laikymo principą mano senelė sugalvojo, nors kiekvienos verbų pynėjos šeima turi savo tradiciją, savo raštą ir savo būdą laikyti siūlą. Ir niekas negali pasakyti, kad turi būti vienaip ar kitaip. Kaip moteriškės sugalvojo, taip ir buvo sakoma, kad turi būti taip.
Neprisimenu tiksliai, bet gal buvau kokių 12–14 metų, kai grįždavau namo iš mokyklos ir jausdavau norą pinti verbas. Ir būdavo keista: nupindavau kokią vieną, ir, atrodo, ateidavo atsipalaidavimas, nors pavargusi, po pamokų. Kartą ateina viena kaimynė ir sako mamai: na tu jau išvis, tik vaikas grįžo iš mokyklos, o tu jam liepi iškart pinti verbas. O mama aiškina, kad čia aš pati taip noriu, kad man labai patinka. Pindavau iš malonumo, o ne dėl to, kad reikėjo.
Po to, būdama 18–19 metų, supratau, kad nebenoriu šios veiklos, kad ji – tik bobutėms, tai kodėl aš, jauna studentė, turiu čia pinti kažkokias verbas? Antras jų etapas mano gyvenime atėjo vėliau, kai jau atsirado šeima, vyras, vaikai.
Mano svajonės pildosi, kai garsiai jas ištariu. Kartą sėdėjau ir galvojau, kad noriu ir verbas pinti, ir užsiimti dar kita veikla. Ir ką sau manote – po savaitės pas mus atvažiuoja senas pažįstamas Algimantas Miknevičius ir sako: Pilies gatvėje noriu atidaryti suvenyrinę parduotuvę, bet joje turi būti ir verbų. Mano verbų. O aš dirbčiau vadybininke. Taip nuo tos avantiūros viskas ir prasidėjo. Sugalvojome, kad reikia pasiekti rekordą – nupinti didžiausią ir mažiausią verbą pasaulyje. Tai buvo prieš penkiolika metų. Ir tada verbų pynimas tapo mano darbu, mano gyvenimu ir mano svajonėmis.
Surišti, nupinti verbą užtrunka. Tai ilgas, sudėtingas, žinių, meistriškumo, meninio skonio reikalaujantis darbas. Augalų rinkimas, džiovinimas, dažymas vyksta ištisus metus. Tik tuomet prasideda kūryba ir prekyba. Pokariu Vilniaus krašto verbos – kaip nacionalinės kultūros simbolis – tapo ne tik Velykų šventės, bet ir Kaziuko mugės dalimi, šiandien jomis prekiaujama daugelyje kitų mugių Lietuvoje bei užsienyje, dainų šventėse, festivaliuose. Kaip savitas liaudies meno dirbinys verbos eksponuojamos parodose, tampa meninėmis dekoracijomis interjeruose.
Kiek užtrunka padaryti verbą? Kai manęs to paklausia, aš sakau – visus metus: verba pradedama pavasarį ir užbaigiama kitą pavasarį. Aišku, daugiau tų verbų per metus padarai, bet metų reikia medžiagoms, iš kurių daromos verbos. Jeigu nepasodinsime gėlyčių, tai neturėsime iš ko daryti verbos. Aišku, galima miške jų prisirinkti, bet tada verba ne taip atrodys.
Kiekviena gėlytė turi savo charakterį ir savo laiką sodinti, auginti, surinkti. Jeigu nesuspėsi – neturėsi. Jei per anksti nuskinsi – augalai bus per minkšti. Jeigu per vėlai – vėl nepavyks. Kai augalus surenkame, gražiai sudėliojame, juos reikia pakabinti šiek tiek vėjuotoje vietoje, taip, kad daug saulės negautų, kad nebūtų per drėgna. Čia daug visokiausių žinių reikia. Po to žolės dažomos – čia vėl daug darbo. Mūsų namuose tradiciškai dažymu užsiima vyresnioji verbų pynėja. Atsimenu, kai senelė buvo gyva, visada dažydavo tik ji. Mamai sakydavo: ateis dar tavo laikas. Kai nebeliko senelės, jau dažo mama. Kai vieną kartą norėjau pabandyti dažyti, ji man irgi pasakė, kad dar ne laikas.
Tik lapkritį–gruodį pradedame pinti verbas. O parduodame pavasarį. Taip ir išeina, kad viena verba gimsta per visus metus. Prieš pinant žolės vėl sudrėkinamos. Kartą man sesuo Michaela labai gražiai pasakė. Sako, tavo verba – tas pats kaip Jėzaus prisikėlimas: gėlės mirė, o po to tavo rankose vėl prisikėlė, atgimė.
Verbos komponuojamos ant 30–70 centimetrų ilgio lazdynų kotelio dėliojant natūralias ar dažytas gėles (sausiukus, sausučius, smiltinynius, darželinius šlamučius, kermėkus, karšulius), kitus augalus (motiejukus – jie poniai Agatai mylimiausi), kraujažoles, katpėdėles, ašarėles, javų varpas, samanas ir t. t.). Verbų viršūnes puošia smilgos, viksvos, nendrės. Žolynai džiovinami ir dažomi smaragdiškai žaliai, burokiškai raudonai, ryškiai geltonai, mėlynai, rožine, žydra spalva.
Tradiciškai Vilniaus krašto verbos visada būdavo dažytos, ryškiai violetinės, žalios, raudonos. Spalvoms nebuvo jokių apribojimų, o ir pati verba niekada jų neturėjo – kad ir kokią ją padarei, vadinasi, idėjai savo meilę, vadinasi, gerai – iš žolyčių neįmanoma blogai padaryti.
Kai verbą pinu sau, daugiau linkstu prie natūralios spalvos. Jeigu pinu pardavimui ar parodai, nesvarbu, kokios ji bus spalvos. Jeigu pagal užsakymą, jeigu verbos keliaus, pavyzdžiui, į Lenkiją ar Italiją, kur labai mėgstamos ryškios spalvos, tada natūralios netinka.
Stengiuosi žolynų daug nedažyti, nes gamta ir taip galimybių duoda, tik kartais nemokame jomis pasinaudoti ir įjungti fantaziją. Bet žmonėms patinka ir dažytos verbos.
Vilniaus krašto verbos visada turi viršūnę, kaip sakau per edukcijas – šukuoseną. Ir ją galima daryti kokią tik nori: trumpesnę, ilgesnę, apkarpytą, neapkarpytą, spalvotą, nespalvotą – individualią, kaip ir žmogaus šukuoseną.
Verba visada pinama nuo viršaus į apačią, ir niekada nežinai, kokia ji bus ir kokia išeis. Kiekvienos verbos raštas giliai įrašytas mumyse. Verbų raštus verbų pynėjos vadina savais terminais: burbulais, Kazimiero karūnomis – iš šono klausydamas žmogus ir nesuprastų, apie ką mes šnekame. Sakome: ta wierzba kręcona, ta kosmata, ta v oczki, ta v baloniki (ta verba susukta, ta gauruota, ta su akelėmis, ta su burbulais). Ir žolytes savaip vadiname: klosy, krwawnik, pacuki. Taip mes, verbų pynėjos, tarpusavyje ir bendraujame.
Seniausia verbos forma – volelinė. Tradicinėmis taip pat laikomos plokščiosios, širdelės ir figūrinės verbos. Gausi šių tautodailės dirbinėlių formų, spalvinių derinių įvairovė, kūrybinga interpretacija ir individualus talentingų meistrų braižas: figūrinės, šakotos verbos, karūnos, ananasai, saulėgrąžos.
Aš prisimenu tą laiką, kai pas mus Vilniaus krašte dar nebuvo lietuvių ir verbų pynimas buvo tik lenkų amatas. Bet dabar ir lietuvaitės verbas pina, ir kaip gražiai, kruopščiai – kaip balzamas, kai pažiūriu! Visai kitaip jas darome mes, lenkės. Gal todėl Lietuvos tautodailininkų sąjungos Vilniaus bendrijos pirmininkė Ramutė Kraujalienė mus vadina ne verbų pynėjomis, bet lenkiškai – palmiarkomis, nes jai taip gražu.
Gerai, kad ši tradicija plečiasi, išeina ir už Vilniaus krašto ribų, nes jeigu tik čia liktų, būtų liūdna, jeigu išnyktų. Verbų pynėjų turime ir Trakų rajone, ir prie Varėnos. Džiaugiuosi, kad moterys nebijo, bando, ir joms tikrai puikiai pavyksta.
Projektą „Tautodailės atspindžiai“ iš dalies remia Lietuvos kultūros taryba.
Projekto partneris – bernardinai.lt