Sruoga Balys (1896–1947), lietuvių rašytojas. Gimė Biržų apylinkėse, Baibokuose. Studijavo literatūrą Petrapilio ir Maskvos universitetuose, 1921–1924 m. slavistiką Miuncheno universitete. Bendravo su rusų rašytojais Konstantinu Balmontu, Maksimu Gorkiu, Viačeslavu Ivanovu, vokiečių rašytoju Oskaru Maria Grafu. 1924–1940 m. dėstė Kauno universitete, vadovavo slavistikos ir teatro seminarams. Persikėlęs į Vilnių, 1940 m. ėmė dirbti Vilniaus universitete. Dalyvavo lietuvių antinaciniame pasipriešinime, 1943 m. pradžioje buvo suimtas ir įkalintas Štuthofo koncentracijos stovykloje. 1945 m. grįžęs į Lietuvą, vėl dėstė universitete, bet sunkiai išgyveno sovietinius varžymus ir išsiskyrimą su šeima (jo žmona ir dukra buvo atsidūrusios Vakarų Europoje). Mirė nesulaukęs senatvės Vilniuje, palaidotas Rasų kapinėse.
Balys Sruoga — žymus poetas simbolistas, drauge su Vincu Mykolaičiu-Putinu ir kitais jis transformavo klasikinę lietuvių lyrikos tradiciją. Apie 1930 m. ėmė krypti į dramaturgiją, parašė istorinių dramų, užimančių svarbią vietą lietuvių literatūroje ir teatrų repertuare. Sruogos beletrizuotų atsiminimų knyga apie koncentracijos stovyklą „Dievų miškas“, parašyta 1945 m., buvo sovietų valdžios uždrausta ir išspausdinta tik po jo mirties (1957). Reiškėsi taip pat kaip kritikas, literatūrologas, folkloristas, vertėjas.
Sruoga lankėsi Vilniuje dar ankstyvoje jaunystėje, dalyvaudamas literatūros almanacho „Pirmasai baras“ (1915) leidime. 1918–1919 m., grįžęs į Lietuvą iš Maskvos, jis čia mokytojavo. 1939 m. vasarą lankėsi tuomet dar Lenkijos valdomame Vilniuje su Vincu Krėve. „Sruoga […] pareiškė, kad Vilnijoje jis lenkiškai su nieku nekalbės, nes tai Lietuva ir su juo turi kalbėti lietuviškai. Savo žodį jis tikrai išlaikė […] Vilniuje ir krautuvėse, ir restoranuose visur galėjome susikalbėti lietuviškai“, — prisimena Krėvė. Apie atsikėlusį Vilniun Sruogą Jeronimas Cicėnas rašo: „… Sruoga vyko į Vilnių lyg maldininkas Kalvarijos takų lankyti. […] Kai daugumas į miestą žvelgė nuo įprastinio, bet ne vienatinio stebėjimo punkto — nuo Gedimino kalno, Sruoga jį aprėpdavo nuo Panerių, nuo Tupatiškių, nuo Šeškinės skardžių. Jis su K. Boruta bolševikmečiu ruošėsi išleisti literatūros ir kultūros žurnalą, ir vardą jis pasiūlė visai nelauktą — Šeškinė. Turizmo draugijos Vilniaus skyriui prof. Sruoga patarė turizmo namus įruošti ne vidumiestyje, bet Jeruzalės priemiesčio šlaituose ar Šeškinėje. — „Nežiūrėkit į Vilnių kaip į vyžą iš apivarų pusės, Vilnius — brangakmenis, šviečia iš visur…“
Vilniaus įkūrimo legendą atpasakoja Sruogos poema „Giesmė apie Gediminą“. Su Vilniumi vienaip ar kitaip siejasi daug jo dramų. Štai dvi būdingos ištraukos:
Kai Vilniun atvažiuoju — man kitaip…
Čia viskas miela širdžiai. Man čionai
Lengviau alsuot. Kalnai, kalneliai, klonys…
Neries bangų švelnioji pyniava…
Prie vieškelio plataus sodeliai vyšnių…
Lakštingalos giesmė alyvų krūmuos…
Net dargana, šalna rudens vėlyvo —
Kaip laimės sapnas Viešpaties paunksmėj!..
Milžino paunksmė (1932), Jogailos monologas
O Vilniaus bokštai — kaip stebuklas šventas…
Kaip jie atsimuša dangaus mėlynėj!
Lengvučiai, balzgani, perregimi …
Apyaušrio dalia (1945), Dalios monologas
Balio Sruogos žmona Vanda Daugirdaitė-Sruogienė (1899–1997) buvo istorikė ir pedagogė, 1939–1944 m. — Vilniaus gimnazijų direktorė, nemažai rašė ir apie Vilniaus praeitį. Karo įvykių išskirta su vyru, gyveno ir mirė emigracijoje. Vilniuje ilsisi jos palaikai.
Viena Antakalnio gatvė pavadinta Balio Sruogos vardu, jis įrašytas P. Skargos (Didžiojo) kiemo arkadose.