XVI a. Vilniaus vaistinių istorija: keisčiausios receptūros, marcipanai ir didžiulis pelnas
pixabay.com nuotr.
XVI a. pradžioje Vilniuje veikė vos dvi ar trys vaistinės, bet ir jų visiškai pakako, nes miestas buvo nepalyginamai mažesnis – sostinėje gyveno ne daugiau kaip 30 tūkstančių žmonių. Ir miestiečiai, ir Vilniaus svečiai galėjo gauti visas tais laikais žinomas medicinos paslaugas. Pasirinkimas buvo nemenkas: nuo žiniuonių, būrėjų ir kitokių liaudies gydytojų iki barzdaskučių (vadintų balveriais arba ciriulninkais, jie teikdavo ir kai kurias chirurgijos paslaugas), vaistininkų ir universitete studijavusių profesionalių gydytojų. Galimybes ribojo tik piniginės storis, o bene daugiausia klientų sulaukdavo vaistininkai.
„Officinae pharmaceutica“ – nuo XVI a. pradžios
Pirmoji Vilniaus vaistinė ėmė veikti tarp 1506 ir 1509 metų, tiksli data nežinoma. Praėjus šimtmečiui, XVII a. pradžioje, mieste buvo 4–6 vaistinės, vadintos „officina pharmaceutica“, ir daugiau kaip 30 farmacininkų, įskaitant atvykstančius valdovo dvaro vaistininkus. Be to, kiekvienas vaistininkas turėjo mažiausiai vieną pagalbininką.
Vaistinėse medikamentų buvo galima gauti ir be gydytojų apžiūros, o sveikieji užsukdavo nusipirkti alkoholio, saldumynų arba žvakių. Be to, XVI a. Vilniaus vaistinėse buvo prekiaujama prieskoniais (ypač rytietiškais), parfumerija ir konditerija. Kai kurie saldumynai, pavyzdžiui, marcipanai, buvo brangūs, bet žmonės tikėjo, kad jie gerina virškinimą ir stiprina organizmą.
Kitaip tariant, iki pat XVIII a. vaistinės buvo, mūsų supratimu, keistokos įstaigos, primenančios ir bakalėjos parduotuvę, ir smuklę.
Prekyba vaistais, o ypač alkoholiu, buvo labai pelninga. Ne veltui tais laikais atsirado posakiai „brangu kaip pas vaistininką“ arba „vaistinės kainos“. Visi XVI a. Vilniaus vaistininkai – turtingi, gerbiami asmenys. Kai kurie jų tapo magistrato nariais, aptarnavo LDK didikus ir net valdovus.
Kartais jie tapdavo savo patronų patikėtiniais, saugodavo jų paslaptis. Vienam vaistininkui Vilniaus vaivadienė Zofija Goštautienė († 1549) pasakė savo brangenybių saugojimo vietą. Kai didikė mirė, karalius Žygimantas Augustas su svainiu Mikalojumi Radvila Ruduoju bandė išgauti paslaptį ir net patupdė „tą vaistininkėlį“ į kalėjimą, bet galiausiai turėjo paleisti.
Vietiniai, lenkai ir vokiečiai
Dalis Vilniaus vaistininkų buvo vietiniai: Jokūbas, Sebastijonas ir Jokūbas Jablka. Be to, mieste dirbo nemažai lenkų ir vokiečių: Pasternakas, Gambina, Mžiglodas, Konradas ir kiti.
Dėl didesnio pelno, o ir dėl prestižo žymiausi farmacininkai kūrėsi tik sostinės centre: ties Žemutine pilimi ir dabartinės Vilniaus gatvės rajone, kiek vėliau – Pilies, Didžiojoje ir Vokiečių gatvėse. Išlikę keli pastatai, kuriuose XVI a. veikė vaistinės: Didžioji g. 6 (Jablkos), Didžioji g. 8 (Gambinos) ir Pilies g. 20 (Ruperto Finko) vaistinės.
Vaistinės būdavo įrengiamos prabangiai ir bent kiek paslaptingai. Įėjimą žymėjo iškaba, kurioje vaizduoti juodaodžiai, drambliai ir kitokia „egzotika“, o patekęs į vidų lankytojas atsidurdavo tarsi kitame pasaulyje. Jį apsupdavo stiprūs vaistažolių, įvairių aliejų ir prieskonių kvapai.
Įspūdį sustiprindavo vaizdai: neaiškios paskirties prietaisai ir įrankiai, daugybė lentynų su „materia medica“ – stiklinėse kolbose, buteliuose, keramikos ir porceliano induose, statinaitėse ir dėžutėse. Ant stalo būtinai stovėjo svarstyklės. Greta svarbiausios patalpos, kur būdavo aptarnaujami pirkėjai, veikė laboratorija, atskiruose kambarėliuose laikytos žaliavos.
Įdomybė: Vilniaus vaistinėse buvo galima įsigyti iš esmės tokių pačių gydymo priemonių kaip ir kituose Europos miestuose. Kai kurios receptūros siekė antikos laikus, kitos atsirado renesanso epochoje. Buvo žinoma 500–700 preparatų. Nuo egzotinių prekių, tokių kaip gyvačių nuodai, šunų taukai ir mumijus, iki kasdieninių: rožių vandens ir kastruoto gaidžio sultinio. Pastarojo buvo duodama nusilpusiems ligoniams.
Sergantiems – klizma, sveikiems – alembikas
Sultinys iš kaplūno – toli gražu ne vienintelė keistenybė renesanso vaistinėje. Gamindami pleistrus ir kai kurias kitas priemones vaistininkai naudojo šviną.
Vien tepalų žinota daugiau kaip 100 rūšių, o brangiausi preparatai buvo mitridatas ir teriakas. Jiems reikėjo nuo 40 iki 70 ingredientų. Žmonės tikėjo, kad mitridatas ir teriakas gydo įvairiausias ligas. Tačiau pati galingiausia priemonė, tikrų tikriausia panacėja, prieš penkis amžius buvo visiškai paprasta ir, bent teoriškai, pažįstama daugumai šiuolaikinių žmonių. Tai klizma. Ja gydydavo beveik visas ligas, net dantų skausmą.
Be to, kiekvienas vaistininkas pasigamindavo įvairiausių alkoholinių gėrimų: degtinės, spiritinių ištraukų ir stipriai aromatizuotų likerių. Todėl net ir nedidelių vaistinių laboratorijoje stovėjo distiliavimo aparatas – alembikas. Kai kas vadina jį vaistinės karaliumi.
Vienas XVI a. alembikas saugomas Vilniuje, Valdovų rūmuose. Jis galėjo priklausyti garsiajam vaistininkui ir karaliaus gydytojui vokiečiui Rupertui Finkui († ̴ 1579). Jis Pilies gatvėje 20 turėjo vieną didžiausių miesto vaistinių.
Su R. Finku susijusios kelios garsios ano meto istorijos. Jis, kartu su žmona ir tarnais, buvo apkaltintas tarnaitės Hanos nužudymu, bet, prisiekęs „gydytojo priesaika ir karaliui“, buvo išteisintas.
Be to, R. Finkas buvo atsakingas už Žygimanto Augusto trečiosios žmonos Kotrynos Austrės (1533–1572) sveikatą, kai ji rezidavo Vilniuje.
Pasak amžininkų, kai Kotryna Austrė mirė, tą naktį į jos miegamąjį įskrido pelėda. Grįžęs į namus ją R. Finkas rado už savo lango. Jis labai nustebo, įtupdė paukštį į skrynią, bet po kurio laiko jis dingo. Tuomet R. Finkas pasakė savo žmonai: „Žinok, tai blogas ženklas apie karalienės mirtį, Jos malonybės ponios ir geradarės mūsų.“
Iš ryto paaiškėjo, kad pranašystė pasitvirtino.
Teksto autorė – Raimonda Ragauskienė.
Šis tekstas originaliai publikuotas kaip Vilniaus universiteto projekto „Orbis Lituaniae“ dalis. Daugiau iliustruotų pasakojimų apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) istoriją, jos gyventojų kasdienybę, iššūkius ir atradimus skaitykite čia. Vilniaus Universiteto parengtai informacijai taikoma CC BY licencija.
