Kadras iš videomedžiagos

Nacionaliniame Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvade nuo 2019-ųjų savo vietą atrado ir Mažosios Lietuvos vertybė – delmõnas. Išskirtinė šio krašto ypač puošnaus tautinio kostiumo detalė, tapusi regioną reprezentuojančiu ženklu.

Kaip aprašo Lietuvos nacionalinis kultūros centras, delmonas – gausiai dekoruotas tekstilinis krepšelis – buvo praktinę funkciją atliekanti lietuvininkės kostiumo dalis. Į delmoną darbuojantis namuose ir išeinant iš namų įsidėdavo reikalingus smulkius daiktus: raktus, peiliuką, pinigėlius, šukas. Delmonas buvo ir viena puošniausių kostiumo detalių – kruopščiai išsiuvinėta įvairiaspalviais siūlais ir stiklo karoliukais, pažymėta prasminiu tekstu, data, inicialais.

Klaipėdietė Irena Ungaro – viena iš tų retai sutinkamų delmonų siuvinėjimo meistrių, perėmusi šią tradiciją iš savo prosenelės Evos Kuršaitis. Jos delmoną, puoštą gotikinėmis raidėmis, ji yra atkūrusi. Siūti ir siuvinėti I. Ungaro yra išmokusi iš savo lietuvininkės močiutės siuvėjos Onos Vytienės.

Pradėkime nuo pačių ištakų. Kas yra tie delmonai? Iš kur kilo šis žodis, kokia jo reikšmė? Kokia delmono fenomeno kilmė?

Po šiai dienai niekas dar nėra išsiaiškinęs, iš kur kilo žodis „delmonas“. Delmonai – tai siuvinėta, rankdarbiais puošta uždėtinė kišenė, moterų juosiama ant juostos ir nešiojama po prijuoste arba iš dalies išlindusi iš jos, arba ant prijuostės. Delmono paskirtis buvo smulkiems daiktams susidėti: šukoms, peiliukui, pinigėliams. Yra delmonų – tvirtesnių, kuriuose nešiodavosi giesmynus, maldaknyges.

Siuvinėjami delmonai būdavo pačiais įvairiausiais būdais. Dažniausiai ant tamsios vilnos audinio spalvotais siūlais – vilnoniais, šilkiniais, medvilniniais. Siuvinėjimo technika irgi buvo pati įvairiausia – nuo paprastų dygsnių, paprastos grandinėlės, nuo lygaus siuvinėjimo iki prailginto kryželio, siuvinėjimo karoliukais. Daugiausia moterys siuvinėdavo, be abejo, tai, ką matydavo aplinkui – gėles, augalinius motyvus, gėlių vainikus. Būdavo siuvinėjami ir paukščiukai. Yra delmonų su išsiuvinėtomis bažnyčiomis, kryželiais. Tai kalba apie šio krašto moterų pamaldumą. Ant delmonų buvo siuvinėjamos ir karūnos – Prūsijos karalystės simbolis.

Buvo ir delmonų, skirtų dovanoti: su palinkėjimais, inicialais, metais. Galima netgi atskirti, kam priklauso delmonas, kada jis siuvinėtas, dovanotas, kokia proga. Delmonas buvo išskirtinis moters, merginos ženklas, tarsi parašas.

Susidūrusi su delmonų atkūrimu pastebėjau vieną dalyką: siuvinyje visos spalvos tarpusavyje dera, ir staiga tarsi iš niekur atsiranda viena, iš pažiūros visai nederanti. Tačiau kai įsižiūri – iš tiesų labai įdomiai atrodo, ir tinka.

Iš Lietuvos regionų delmonai būdingi tik Klaipėdos kraštui. Bet šiaip jie sutinkami ir skandinavų šalyse, ir Ukrainoje, ir kitur. Tik ten jie kitokios formos, tačiau ryšimi taip pat – prie juosmens, ir skirti smulkiems daiktams susidėti.

Iš kur tas begalinis delmono puošnumas – spalvų derinimo, rašto, audinio, matomas visame Mažosios Lietuvos tautiniame kostiume?

Kadangi Mažoji Lietuva priklausė Prūsijos karalystei, čia vyko intensyvi prekyba, atvykdavo svečių, gyveno nemažai liuteronų, atsikėlusių iš Vakarų šalių: ir vokiečiai, ir italai. Vietinės moterys matydavo daug atvežamų grožybių ir jas perimdavo, pritaikydavo sau. Panaudodavo karoliukus ir siuvinėjimą ne tik delmonuose, bet ir marškiniuose. Mažosios Lietuvos kostiumas iš tiesų išskirtinis. Jame jaučiasi stipri Vakarų šalių įtaka.

Papasakokite apie delmonų siuvinio meistrystę. Ar moterys visada siuvinėdavo ką norėdavo, rinkdavosi joms patinkančius audinius, ar vis dėlto galima kalbėti apie tam tikrą tradicijos tąsą – raštų, technikos, audinių, spalvų?

Iš dalies tradicija buvo. Daugiau siuvinėta ant tamsios medžiagos pagrindo įvairiais spalvotais siūlais. Nors yra išlikęs vienas kitas raudonos ar kitos spalvos pagrindo delmonas. Taip pat viena iš tradicijų – siuviniuose dažnai vaizduojamas gyvybės medis. Gėlių vainikai ir siuvinėjimas kryželiu – jau vėlesnis dalykas, atėjęs su laikraščiais, iškarpomis, piešiniais, kurių buvo galima įsigyti siuvinių parduotuvėse ir paskui pasidalinti. Buvo delmonų, siuvinėtų mašina. Šiame krašte jos atsirado gana anksti. Vėlesni delmonai buvo siuvinėti rankomis, o paskui susiūti mašina.

Esu atkūrusi savo prosenelės Evos Kuršaitis delmoną. Ji siuvinėjo gotikines raides, paimtas iš maldaknygės. Ir šį piešinį, ko gero, sugalvojo pati: širdelė, gotikinės raidės, kryželis. Taip kaimo moterėlei atrodė gražu.

Kadras iš videomedžiagos

Kadras iš videomedžiagos

Užsiminėte apie prosenelės delmoną. Kokių žinių esama apie seniausius, vertingiausius delmonus?

Seniausi delmonų eksponatai saugomi Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje. Kadangi tai greitai laiko ardomas daiktas, dažniausiai delmonai laikomi stalčiuose. Bet kiek man teko su tokiais susidurti, iš karto matai, su kokia didele meile jie pagaminti. Vienas senesnių delmonų, pasiūtas vyro, išsiskiria įdomia, neįprasta forma, jis pasiūtas ir išsiuvinėtas mašina.

Yra ir visai paprastų senųjų delmonų, tai tiesiog tvirtai susiūtos audinio skiautės, tokie greičiausiai buvo skirti nešioti po prijuoste. Apskritai senųjų delmonų išlikę nedaug. Keletas yra Šilutės Hugo Šojaus muziejuje. Matyt, emigruojančios moterys delmonus pasiimdavo kartu su savimi, mažai Klaipėdos krašte jų yra likusių. Dėl to ir norisi atgaivinti šią tradiciją. Nes tai gražu. Gražu ir šiais laikais nešioti delmoną.

Kaip įgijote savo amatą? Koks buvo tas pirmasis lemtingas adatos dygsnis, atvedęs jus prie delmonų siuvinėjimo meistrystės?

Siuvinėti pradėjau dar pradinėje klasėje. Kaip šiandien atsimenu, močiutė padavė lino skiautę, mėlynų, geltonų, žalių siūlų ir mokė siuvinėti našlaitę. Kantriai, nekeldama balso. Tokia buvo pradžia. Klaipėdos krašte mergaitės anksti buvo mokomos rankdarbių. Tai buvo įprastas dalykas – mokytis ir megzti, ir austi, ir siuvinėti. Močiutė net sakydavo: vaiką lenkti prie darbo reikia nuo mažens.

Paskui įstojau mokytis į Kauno Stepono Žuko taikomosios dailės technikumą, baigiau rūbų modeliavimą. Be abejo, tai buvo didelė patirtis mokantis ir piešti, ir derinti spalvas.

Siuvinėjimas su manimi visą gyvenimą. Tik tiek, kad dirbdama modeliuotoja siuvinėjau šiuolaikinius rūbus, puošdavau sukneles. O Mažosios Lietuvos kostiumo detales pradėjau siuvinėti daugiau nei prieš dešimt metų. Ir susirgau ta liga. Iš tikrųjų tai jau tapo priklausomybe. Nes taip gražu, tiek daug idėjų, tiek daug norisi padaryti! Ir išmokyti kitus pajusti siuvinėjimo džiaugsmą.

Moterys, ateinančios į delmonų siuvinėjimo mokymus Klaipėdos etnokultūros centre, būna, net nežino, kaip adatą rankose laikyti, niekada nesiuvinėjusios ir gana skeptiškai nusiteikusios. Nuraminu jas, sakau – pamatysite, nustebinsite save. Iš tikrųjų taip ir atsitinka. Joms būna malonus siurprizas, kai pamato savo darbo rezultatą. Tą mažytę pergalę. Be abejo, kuria juos nešioti sau, su šiuolaikiniais drabužiais. Ir delmonai labai gražiai prie jų dera – tai išskirtinė, iškart pastebima, puošni detalė. Ir kartu funkcionali.

Kadras iš videomedžiagos

Jūsų močiutė taip pat siuvinėjo delmonus?

Delmonus siuvinėjo mano prosenelė. Ji ir audė. Močiutė buvo jau šiuolaikiška panelė ir puošėsi miestietiškai, delmonų nenešiojo. Bet buvo baigusi siuvėjų kursus ir labai daug siuvinėjo kitų dalykų. Kad būtų siuvinėjusi delmoną – nemačiau arba neatsimenu. Vaikystėje gal tokį ir turėjo. Mano mana taip pat siuvinėjo ir mezgė, nėrė. Šiame krašte visos mokėjo kurti rankdarbius.

Ar adata jus veda, ar piešinys gimsta spontaniškai, ar vis dėlto raštą būnate numačiusi iš anksto eskizu?

Būna suplanuota kokia nors idėja, bet adata nuveda savo keliu. Ir rezultatas tada būna visai ne toks, kokį planavai. Prieš dirbant reikia nusiraminti. Jeigu mintys bus painios, ir siūlas pinsis. Ardyti pradėsi.

Ar jums, senųjų delmonų puoselėtojai, svarbus tradicijos tęstinumas? Ar užsiimate Mažosios Lietuvos delmonų rekonstrukcija?

Kaip minėjau, vienas mano bandymų atkurti senuosius delmonus – mano prosenelės Evos Kuršaitis delmonas. Taip pat iš knygų išsirenku delmonų piešinius ir mėginu juos atkurti. Bandau restauruoti išdilusius raštus. Nesakyčiau, kad delmonų siuvinėjimas yra mano asmeninė kūryba. Tiesiog panaudoju jau esamus piešinius. Imu jų detales ir perkeliu ant delmono ar marškinių. Nesuku sau galvos išrasdama ką nors naujo, nes iš tikrųjų jau yra labai daug informacijos, idėjų, tik reikia jas pamatyti, panaudoti ir suderinti, kad skoningai suskambėtų.

Papasakokite, kodėl tokiame puošniame Mažosios Lietuvos kostiume jūsų akį patraukė būtent delmonas.

Nes delmonas – greičiausiai pamatomas rezultatas. Paprastą, neypatingų raštų delmoną galima išsiuvinėti per dieną dvi. Yra delmonų, kuriuos siuvinėju ir porą savaičių, ir mėnesį. Jie sudėtingesni, ypač siuvinėjami kryželiu. Taip pat siuvinėju marškinius, sermėgas, drobules, bet tai jau ilgas procesas, netgi kažkiek monotoniškas. O kai siuvinėji delmoną, visada esi kūryboje. Siuvinėji vieną ir jau gali pagalvoti apie kitą – kitokį. Taip ir atsiranda idėjų.

Ką šis amatas jums kalba apie jus pačią?

Rankdarbiai ir delmonų siuvinėjimas mane išmokė kantrybės ir ugdyti skonį. Kartu tai nusiraminimo ir išraiškos būdas. Savęs be adatos aš jau nebeįsivaizduoju. Tai kaip meditacija. Aš ir moterims sakau: imate audinio skiautę, spalvotų siūlų ir darganą rudens ar žiemos vakarą sėdate ir siuvinėjate. Ir prasideda kelionė į save.

Projektą iš dalies remia Lietuvos kultūros taryba.