Rimas Jasenka

„Vilniaus galerija“ tęsia pasakojimų ciklą apie 1971 m. kompozitoriaus Kęstučio Antanėlio ir bendraminčių pastatytą Andrew Lloydo Webberio roko operą „Jėzus Kristus superžvaigždė“. Sovietinės ideologijos metais kurtas pasirodymas tapo Lietuvos kultūros fenomenu. 2021 m. gruodžio 25-ąją jam sukako penkiasdešimt.

Muzikantas Rimas Jasenka, istoriniame muzikos scenos įvykyje atlikęs Simono Zelotiečio (Kananiečio) partiją, patikino, kad iki šiol širdyje nešiojasi premjeros vakarą patirto adrenalino jausmą. Ir iki šiol pasvarsto, iš kur tas jaunų žmonių pašėlęs užsidegimas roko operai „Jėzus Kristus superžvaigždė“ suteikti kūną ir įpūsti gyvybę ant scenos.

Muzikinis supervienetas „Antanėliai“

Prisimindamas savo kelią į muzikos pasaulį, R. Jasenka pasakojo augęs profesionalaus muzikanto šeimoje ir dažnai girdėdavęs tėtį namuose grojant klarnetu. Vis dėlto jis save vadina tingiu muzikantu.

„Iš pradžių man ne itin gerai sekėsi muzikuoti. Nors septintoje profesorės Olgos Šteinbergaitės klasėje pavyko vargais negalais Beethoveno kūrinių konkurse iškovoti bronzą. Pirmas ten buvo pianistas Balys Žiūraitis, ilgainiui kolega ir bičiulis, antras – Osvaldas Finas. Bet ties septinta klase ir baigėsi mano pianisto virtuozo karjera. Vis tiek geroje muzikinėje dirvoje dygo mano muzikinis raštas. Gerų pedagogų netrūko. Todėl nei muzikavimas, nei solfedžiavimas nebuvo nežinoma žemė. Laikui bėgant vis sėsdavau prie fortepijono, padainuodavau. Taip atsirado pirmieji kūrybos daigai“, – savo muzikinio kelio pradžiamokslį pristatė R. Jasenka.

Laikotarpį, kai grojo kompozitoriaus K. Antanėlio įkurtame ir vadovaujamame roko ansamblyje „Antanėliai“, R. Jasenka pavadino pilnu iššūkių. Iššūkių, kurie tapo neįkainojama gaire Lietuvos muzikos istorijoje. Kita vertus, visi iššūkiai bendraminčiams muzikantams – ir šiandien geriems bičiuliams, neatrodė kaip neįveikiami kalnynai. Visų kelias į muziką buvo susiliečiantis. Visiems muzikinis raštas buvo nesvetima žemė. Dėl to viskas bičiuliams ėjosi lengviau.

„Jau po daugelio metų Kęstas, matyt, norėdamas man paglostyti širdį, pasakė: žinai, Rimai, tas dainuoja vienaip, tas kitaip, tas trečiaip, o tavo balse yra kažkas tokio… – galvoju, na na, ką jis čia man dabar pasakys, – kažkas tokio švento…

Mes jau buvome familiarizavęsi vienas kito atžvilgiu. Sava „chebra“ visada arčiau nei šeima. Kęstutis visą laiką buvo ansamblio vadovas, apdovanotas talentu ne tik kaip muzikas, bet ir dailininkas. Jis visus mus subūrė į muzikinį supervienetą. O į ansamblį atėjau tada, kai mane dainuojantį ir grojantį išgirdo amžinatilsį Danas – Donatas Janušas“, – prisiminė R. Jasenka.

Apačioje iš kairės – Rimas Jasenka, Kęstutis Antanėlis, Alfonsas Vaškevičius. Viršuje iš kairės – Donatas Janušas, Aleksandras Babkovskis | Kęstučio Antanėlio šeimos archyvo nuotr.

1970-ieji. Profesionalūs, geri instrumentai tais laikais kainuodavo neįsivaizduojamas sumas. Muzikantai, norėdami papildyti savo finansinius išteklius, grodavo visur, kur galėdavo: išleistuvėse mokyklose, įvairiuose kultūros, šokius organizuojančiuose klubuose. Sykį per tokį renginį Vilniaus Salomėjos Nėries mokykloje D. Janušas per pertrauką tarp savo koncertavimų ir išgirdo Rimą – užlipusį ant scenos ir dainuojantį mėgstamą dainą iš tada išėjusio paskutinio grupės „The Beatles“ albumo „Let It Be“. Taip R. Jasenka kartu su Aliumi Babkovskiu buvo pakviesti prisijungti prie K. Antanėlio ansamblio.

„Operą atlikome vienu kvėpavimu“

„Buvome tada penkiese, ir mūsų balsai labai gerai derėjo. Aš galėjau dainuoti aukštesnes partijas, su Aliumi buvo falcetistai, o Kęstas su Alfa (Alfonsas Vaškevičius – aut. past.) – žemesnes. Mes buvome ne tik kūrybinis ansamblis, grodavęs Vilniuje, kuris tuomet kunkuliavo laukimo nuotaikomis, bet ir svarbiausia bendraminčiai iki kaulų smegenų“, – pasakojo vienas iš legendinio „Antanėlių“ ansamblio narių.

Prisimindamas K. Antanėlio didįjį sumanymą – lietuviškoje roko scenoje pastatyti A. L. Webberio operą „Jėzus Kristus superžvaigždė“, R. Jasenka papasakojo apie intensyvias repeticijas ir partijų parinkimą: „Kęstas, žinodamas mūsų balso galimybes, mums ir parinko partijas. Jokiu būdu nebuvo diktato – racionalumas atsirasdavo ginčuose. Man teko gana aukšto balso partija – Simono Zelotiečio. Kai nagrinėjomės ir libretą, ir savo partijas, buvo pašėlusiai smagu suprasti, kad Simonas Zelotietis buvo ne šiaip paprastas turgaus žydas, jis buvo žydas iš didžiosios raidės, savo tautą kvietęs sukilti prieš pavergėjus romėnus. Kokia puiki tada tai buvo paralelė!

Iš tiesų mes visi, augę lietuviškose šeimose, kiekvienas su savo patirtimi, tikrai galėjome jausti širdyje, kad prieš du tūkstančius metų, kaip ir dabar, irgi buvo kova su blogiečiais. Tai mus skatino, visą laiką kibirkštys degė akyse. Tai jausti buvo pašėlusiai išdidu, stipru.“

Gitaromis groja Rimas Jasenka ir Aleksandras Babkovskis | Kęstučio Antanėlio šeimos archyvo nuotr.

Aleksandras Babkovskis ir Rimas Jasenka | Kęstučio Antanėlio šeimos archyvo nuotr.

Jasenkos prisiminimuose – iš pradžių repeticijos, repeticijos, repeticijos, ir galiausiai – premjera: „1971-ieji. Kalėdos. Namuose kepamos žąsys, o mes einame koncertuoti. Buvo užuominų, kad gali būti visko. Buvo keista tai girdėti. Pamenu, dar gerokai prieš premjerą mes pasibandėme, susinešėme instrumentus, prasidainavome. Ir paskui lyg norėjome išeiti išgerti arbatos, bet staiga supratome, kad neišeisime: už salės durų laukė minia, o už akademijos durų – dar kita minia. Tų, kurie nepateko į vidų. Nebuvo nė kur obuoliui nukristi, taip tiršta ir tvanku.

Ir dabar pasakyčiau – operą atlikome vienu kvėpavimu.“

Mėginimą pasišalinti nepastebėtiems nuo scenos ir nepakliūti saugumo pareigūnams į nagus R. Jasenka prisimena miglotai, muzikantai lyg ir nieko bloga nejautė.

„Tik nuaidėjo paskutiniai akordai, susidėjome instrumentus, persivilkome drabužius, ir perėjo per visus šnabždesys: greičiau maunam, palikime instrumentus kaip yra, mus gali supakuoti. Galius Kličius ir Leonas Pivoriūnas iš Skulptūros katedros viską čia žinojo užmerktomis akimis. Ėjom požemiu kaip Hario Poterio pilyse – lydėjo ir vaiduokliai, ir šikšnosparniai, – pokštavo R. Jasenka. – Ar kažkur pro langą, ar pro mažutėles duris, vos ne „Sezamai, atsiverk“. Durys atsivėrė ir greitai užsivėrė. Ir mes jau stovime lauke prie Onos bažnyčios.

Paskui kai kuriuos, aišku, pasivijo viesulas – ir Alfą, ir Kęstą, ir Daną. Jie turėjo suspenduoti savo studijas ir išeiti akademinių atostogų.

Iki šiol su savimi nešiojamės tą adrenaliną. „Amerikos balsas“ netrukus pranešė, kad Lietuvoje Kęstučio Antanėlio vadovaujamas ansamblis antri pasaulyje ir pirmieji Europoje atliko roko operą „Jėzus Kristus superžvaigždė“. Mums patiems tai, kas įvyko, buvo sunku suprasti, – kaip visa tai pavyko prastumti? O pavyko! Ryžtu, užsispyrimu. Ir, ačiū Dievui, turėjome draugų. Ir gal kažkas saugojo mus iš aukščiau.“

Viduryje – Vidas Petkevičius, dešinėje – Aleksandras Babkovskis | Kęstučio Antanėlio šeimos archyvo nuotr.

***

Vaizdo pasakojimų cikle kompozitoriaus Kęstučio Antanėlio roko operos „Jėzus Kristus superžvaigždė“ pastatymo dalyviai, liudininkai, bendraminčiai, kurių gretos vis retėja, prisimena istorijas, vieniems tapusias galimybe groti mylimą gerą muziką, kitiems – ir savotišku noru atsikirsti ateistinei sovietinio režimo ideologijai.

Roko operos „Jėzus Kristus superžvaigždė“ lietuviško pastatymo premjera įvyko 1971 m. gruodžio 25 d. tuometinio Lietuvos valstybinio dailės instituto aktų salėje (dabartinė Vilniaus dailės akademijos biblioteka). Scenografiją sukūrė tapytojai Galius Kličius, Raimundas Sližys ir skulptorius Mindaugas Navakas. Muzikantai ir dainininkai buvo apsirengę sceniniais kostiumais, o salė apšviesta ir įgarsinta.

35 muzikantai ir dainininkai, daugiausia studentai iš Vilniaus konservatorijos ir M. K. Čiurlionio meno mokyklos, beveik pusmetį iki išnaktų repetavo Ryšininkų kultūros namuose (dab. Pacų rūmai), K. Antanėliui iš klausos atkūrus partitūrą. Pagrindines klavišinių partijas atliko pianistas Balys Žiūraitis ir kompozitorius Tomas Leiburas, Jėzaus partiją dainavo Vidas Petkevičius, Judą įkūnijo Alfonsas Vaškevičius, Simoną Zelotietį – Rimas Jasenka, Petrą – Mindaugas Navakas, Poncijų Pilotą – Aleksandras Kavoliūnas, Mariją Magdalietę – Nelė Braus. Kęstučiui Antanėliui, kadangi daugiau nebuvo kam, teko atlikti Karaliaus Erodo partiją. Garsą režisavo Vidas Jankevičius. Iš pradžių opera atlikta anglų kalba, vėliau ją į lietuvių kalbą išvertė Olegas Zacharenkovas.

Koncertui buvo pasiruošta labai rimtai. Tai buvo iš anksto gerai sustyguota avantiūra, mėginant nepakliūti KGB agentams į nagus: norėdami juos apgauti, dalyviai roko operą pradėjo rodyti dviem valandomis anksčiau, negu buvo paskelbta plakate. Įpusėjus renginiui atvykę saugumo pareigūnai koncerto nesustabdė, o jam pasibaigus visi atlikėjai per Vitražo katedrą ir Bernardinų bažnyčią užkaboriais ir rūsiais pasišalino iš įvykio vietos.

Vaizdo pasakojimą rengė: vaizdo ir montažo režisieriai Kostas Kajėnas, Martynas Stankevičius ir kultūros temų žurnalistė Jurgita Jačėnaitė.

Jeigu turite vertingos informacijos ar norite pasidalinti atsiminimais apie Kęstučio Antanėlio ir bendraminčių pastatytą Andrew Lloydo Webberio roko operą „Jėzus Kristus superžvaigždė“ – susisiekite su Kostu Kajėnu e. paštu kostas.kaj@gmail.com.

Projektas rengiamas VšĮ „Vilniaus galerija“ užsakymu.