Kairėje – menininkė Elena Adomaitienė, dešinėje – menininkės paveikslas „Žvilgsnis į praeitį“, 1989 m. Drb., al., 81,3 x 60,3 | A. Baltėno nuotr.
„Vilniaus galerija“ publikuoja fotografo Arūno Baltėno projektą „Dailininko studijoje“. Fotoapybraižų ciklas skaitytojams suteiks galimybę bent trumpam pasisvečiuoti Lietuvos menininkų kūrybos erdvėse. Čia įvykę pokalbiai su dailininkais bei fotografijose įamžinti gyvi, tikri jų dirbtuvių ir darbų vaizdai kvies naujai pažvelgti į kūrybinį procesą ir patį kūrėją. Šį kartą fotopasakojimo centre – primityvistė Elena Adomaitienė, kurią prisimena jos sūnus Stanislovas Adomaitis (Vilnius, 2022 m.).
Stanislovas Adomaitis: Mama tapyti pradėjo 1983 metais, kai jai buvo 53-eji, prieš pat pensiją. Iki tol beveik visas jos gyvenimas praėjo mokykloje: dirbo valytoja, budėtoja. Dar mokyklos bendrabutyje kūreno pečius, buvo naktinė auklė. Yra dirbusi ir kelių darbininke, poliklinikoje – slaugele, ir konditerijos ceche pyragus kepė.
1980 m. aš baigiau technikumą ir vis namuose tapydavau (šiek tiek tapiau ir prieš tai). Patapius ant paletes likdavo dažo, o mama, iš žemaitiško taupumo, paimdavo tą likutį ir sutepdavo ant mano paveikslo, dažniausiai labai ne vietoj. Tai aš jai daviau kartoną, kad pati galėtų paišyt, ką nori. Iš pradžių gal net kiek įsižeidė, kad esu nepatenkintas, kai ji ant mano paveikslo tapo. Bet vieną kartą iš kažkur parvažiuoju, žiūriu – jau ji kokius du-tris žydukus papaišius. Sako, čia bus Užgavėnės. Įdomiai atrodė, tai padrąsinau pabaigti iki galo. Po kelių savaičių buvo rajoninė liaudies meno paroda, tai paėmiau ir nunešiau tą paveikslą į parodą. Darbų atrinkti atvažiavusios šiaulietės susidomėjo, kas paveikslo autorius. Mama ėmė slapstytis (šiaip ji į parodas eidavo, kartu nuvykdavom). Šiaulietės iš karto suprato, kad tai jos darbas, pribėgo, apkabino, pasidžiaugė, gėlių įteikė ir paragino iki zoninės parodos nutapyti dar vieną paveikslą. Mamai labai pakėlė nuotaiką, ir ji pradėjo tapyti „Turgų“, antrąjį savo darbą. Nutapė, dalyvavo su juo zoninėje parodoje, paskui ir respublikinei parodai tas darbas buvo atrinktas. O vasarą ją pakvietė į tautodailininkų seminarą.
„Turgus II“, 2001 m. Drb., al., 80×100
„Kaimo vestuvės“, 1984 m. Drb., al., 70,3×91
„Renka bulves“, 1987 m. Kart., al., 49,7×69,7
Vėliau ji buvo dar trijuose tarptautiniuose ir dviejuose respublikiniuose seminaruose. Susipažino su daug žmonių, sutiko daug bendraminčių, liko labai patenkinta. Sakydavo: „Visą gyvenimą buvau kaip šiukšlė stumdoma, o dabar ponia pabuvau“. Tik tėvukas vis kreivai žiūrėjo: „Nu, jei dar ir tu imsi paišyt, nieko gero nebus – visi paliksim plikom subinėm“. Bet kai po poros metų nutapė antrąsias „Užgavėnes“, tas paveikslas pateko į sąjunginę parodą Maskvoje ir buvo apdovanotas aukso medaliu, dar ir 300 rublių premiją gavo. Tada tėvukas labai susidomėjo: vieną kiaulę nupaišė, o už tai dvi gyvas išaugintas gali nusipirkti. Ir dar paveikslas lieka! Vėliau parodiniai fondai nupirko ir tą paveikslą. Pasirodė, kad ir menas atneša materialinių gėrybių!
Ir tėvukas buvo kruopštus žmogus, mokėjo didelį akmenį perskelti, tašyti, su broliu įkūrė Akmenėje paminklų dirbtuvę. Pats pasidarė ąžuolinį varstotą, obliukus, ir tas bufetukas, ant kurio mama tapė, buvo tėvuko dirbtas. Po gimtaisiais namais išsirausęs sklepą, jame įsitaisė mažytę, gal keturių kvadratinių metrų aliuminio liejyklikę – kapinių užrašinėms lentoms lieti. Pats iš medžio išsidrožė lentos šabloną, prisidrožinėjo daug mažų raidelių ir net dažniau naudojamų žodžių. Mama viską kruopščiai suklijuodavo, ir kai tėtis išliedavo, pati viską išlupinėdavo, nuvalydavo klijavimo smalas ir sudėdavo į dėžutes iki kito užsakymo. Bet tėvuko į meną įtraukti nepavyko.
Aišku, mamos darbai po biškį tobulėjo, pradėjo kruopštesnius daryti. Kai pabuvo keliuose seminaruose, atsirado perspektyvos supratimas. Aišku, būtų žymiai geriau, jei tie autoriai išliktų neįstatyti į bendras vėžes – tie plenerai visus tempia prie abėcėlės. Net jeigu vadovaujantis dailininkas tyli, kiti jų dalyviai nori pasirodyti daugiau išmanantys ir aiškina, kaip ką paišyt. Bet pats pasibuvimas – smagus. Toks tas gyvenimas, jeigu pradedi kuo nors domėtis, atsiranda ir tokia aplinka. Primityvistas vis tiek negali būti vienas, kaip papuasas džiunglėse. Juk reikia ir drobės, ir porėmių, ir dažų, ir teptukų…
„Prie vėjinio malūno“, 1990. Drb., al., 60,5×80,1
„Palanga“, 1986. Kart., al., 50×69,7
Mama mažai kalbėdavo, bet buvo labai darbšti. Pokariu gyveno labai biednai, labai prastai valgė. O 1969 m. nusprendė pasistatyti namelį, atsiskirti nuo vyro sesers, kurios šeima gyveno kitame tėvų namų gale. Ir dviese su tėvuku tai padarė – pasistatė. Žemes sklepo vietai su kibiriukais išnešė. Reikėjo dirbti ir valdišką darbą. Nebuvo mados nedirbti, įdarbindavo per prievartą.
Aš tapyti pradėjau dešimt metų anksčiau už mamą, kai man tebuvo vienuolika metų. Pirmuosius pamokymus, kaip tapyti aliejiniais dažais, gavau iš tetos Bronės. Mamos pusseserė Gruzdžiuose buvo labai gera tapytoja. Tik ji kopijuodavo: iš žurnalo paima kokį lapą ir tiksliai nukopijuoja. Matyt, ir mamai ta teta kažkiek dvasios įpūtė. Ji buvo 15 metų už mamą vyresnė.
Mama paveikslus komponavo pagal save. Pradeda tapyt ir galvoja: aha, čia dar yra vietos, čia arkliuką nupaišysiu, žmonės turguj krepšiuose triušius laikydavo, tai ji tuose krepšiuose ausikių išlindusių pripaišo ir sako: „Va, čia triušiai“. Visa ko būdavo, balaganais ji vadindavo. Ji dar prisiminė tuos turgus, o aš jau nebuvau jų matęs.
Aš jai nieko negalėjau patarti, nors ir kaip būčiau norėjęs. Ir nebuvo kur pažiūrėti. Viską tapė iš atminties, iš prisiminimų. Kur atlaidai kokie, kur darbai. Kartą pasakė: „Paišysiu paveikslą ‚Bobų vasara‘“. Pagalvojau, gal kažkaip mandrai nupaišys Palangos pliažą. O ji pripaišė tokių vagų ir sako: „Bobų vasara – kai reik baigti nuimti derlių“.
Ji pati mokėjo ir karvę pamelžt, ir arklį pakinkyt. Ir jos tėvukas buvo nagingas, daug visko pridarydavo ir į turgų veždavo. Ne žemės ūkio produktus, o dirbinius: šaukštus, klumpes, kalvaratus, įvairius medinius tekintus daiktus.
Devyniolikos būdama ištekėjo, parėjo į Akmenę gyvent ir išsyk buvo gavusi, kaip čia pasakyt, brigadininkės vietą prie kelio darbų: registruodavo, kuris sunkvežimiukas kiek žvyro atvežė…
Elena Adomaitienė | A. Baltėno nuotr., 2006 m.
Kai leidom jos paveikslų knygą, bandėm suskaičiuot, kiek jų pripaišė. Tai išėjo 110–115 darbų. Dabar namuose yra likę 55, ir dar keletas asmeniniam archyve. Daugiausia pirko muziejai: Šiaulių „Aušros“ muziejus, Lietuvos nacionalinis muziejus, Kauno M. K. Čiurlionio. Ir Suomijos naiviojo meno muziejuose yra, ir Rumšiškėse, na, dabar jau ir Akmenės krašto muziejuje. Vienas kitas paveikslas patekdavo ir pas kolekcininkus, kurie suprato, matė perspektyvą. Mamos paveikslų turi ir pavieniai gyventojai, kurie mėgsta tokį meną ir jaučia nostalgiją senajam kaimui.
