Donato Jankausko–Duonio studijoje, 2021 m. | Arūno Baltėno nuotr.
„Vilniaus galerija“ publikuoja fotografo Arūno Baltėno projektą „Dailininko studijoje“. Fotoapybraižų ciklas skaitytojams suteiks galimybę bent trumpam pasisvečiuoti Lietuvos menininkų kūrybos erdvėse. Čia įvykę pokalbiai su dailininkais bei fotografijose įamžinti gyvi, tikri jų dirbtuvių vaizdai kvies naujai pažvelgti į kūrybinį procesą ir patį kūrėją. Šį kartą fotopasakojimo centre – skulptorius Donatas Jankauskas–Duonis (2021 m.).
Donatas Jankauskas–Duonis: Jaučiu pilnatvę. Galvoju, kad tik užtektų sveikatos.
Kai nieko viduje nebelieka, imu M. K. Čiurlionį, pavartau…
Sukurti Gandolfinį man pasiūlė Jonas. Sakau, kodėl gi ne. Tuo metu griovė Lietuvos kino studiją, ir buvo kalbama, kad reikia ekranizuoti mūsų mitus, kurti filmą apie Vytautą. Tai ir pagalvojau, kad reikia atvežti importinę užsienio kino žvaigždę – Gandolfinį, kad kas jame pamatytų Vytautą. Juk nėra jokios ikonografijos, nėra portretų, tik charakteris. Koks vyras buvo! Pinigų Gandolfiniui davė vienas italas, paskui dar savivaldybė – iš Kultūros sostinės kišenės. Po to prokuratūra domėjosi, ar nebus čia pinigų plovimas. Kažkoks absurdas. O išėjo tik nuo triusikų iki galvos, lyg iš žemės išlindęs. Man dažnai taip būna: padarau, pastatau ir tik po kokių trejų metų užbaigiu.
Kita istorija – kaip Gandolfinis atsirado stotyje. Kai jį rodžiau Šiuolaikinio meno centre, buvau pastatęs į kampą, nusukęs nuo žiūrovų. Kai stačiau stoty, kaip tik buvo prasidėjusi emigracijos iš Lietuvos banga, tai buvau dar ir tekstą pridėjęs, kad vis tiek kada nors sugrįši… „Sopranuose“ yra epizodas su Gandolfiniu ir išdaviku, kuris bėga, o vėliau vis tiek grįžta. Aš darbus režisuoju. Nėra taip, kad pastatei, ir viskas.
Donato Jankausko–Duonio studijoje, 2021 m. | Arūno Baltėno nuotr.
Donato Jankausko–Duonio studijoje, 2021 m. | Arūno Baltėno nuotr.
Donato Jankausko–Duonio studijoje, 2021 m. | Arūno Baltėno nuotr.
Daug kas priklauso ir nuo medžiagos, su kuria dirbi. Kiekviena medžiaga savaip riboja, bet svarbu, ką nori pasakyti (nulipdyti ar išdrožti). Vis dėlto, kai atiduodu darbus, visada lieka didžiausios dvejonės, ar teisingai viską padariau?
Kauno gatvėje, ant lofto stogo, padariau tokią beždžionėlę „KinkuKinku“ – su cigarete, su skrybėle… Ji – kaip tie šuniukai, kurie kinkuodavo ant „žigulio“ palangės. Vis galvodavau, iš kur tokį gauti. Tai dabar kinkuoja ant stogo. Kad tik kas nepradėtų tos galvos tampyti.
Buvo mintis Kaune, Henriko Gulbino kiemelyje, pastatyt Tomą Waitsą. Turiu susimetęs medžiagą, bet kažkaip atvėsau. Waitso fizionomija panaši į beždžionės, dar jis liaudžiai sentencijų yra paleidęs, pavyzdžiui, kad ir mes esame beždžionės, tik turime ginklų. Pilnas eteris to panašumo…
O čia, Savičiūnuose, bus mano Bezdžiuonių muziejus. Žemėlapyje ši vieta pažymėta kaip art place, jau dabar žmonės užklysta – su reikalais, ar šiaip pažiūrėti. Čia, tarp žaislinių beždžionių, bus ir mano darbų. Gal dar vyks vaikų kūrybinės stovyklėlės, dirbtuvės, Ir šiaip čia linksma vieta.
Donato Jankausko–Duonio studijoje, 2021 m. | Arūno Baltėno nuotr.
O šitos mano drobės kabos parodose, renginiuose, ir iš jų bus pinigas padarytas. Bus bilietai, o valiuta vadinsis – bezdžiuoniai. Dabar yra šimtas bezdžiuonių.
Kai tą muziejų susitvarkysiu, planuoju laikas nuo laiko su juo kur nors išvažiuoti, kaip su projektu. Buvo idėja važiuoti į Sedą, bet ten žiemą niūru, gal vasarą… Ten yra toks Plechavičių giminės malūnas, labai įdomi erdvė, beveik su visa įranga. Giminė norėjo tą malūną paleisti veikti, bet kaimo bendruomenė neleido, nes vanduo būtų pakilęs du metrus.
Donato Jankausko–Duonio studijoje, 2021 m. | Arūno Baltėno nuotr.
Donato Jankausko–Duonio studijoje, 2021 m. | Arūno Baltėno nuotr.
Donato Jankausko–Duonio studijoje, 2021 m. | Arūno Baltėno nuotr.
Pagrindinis objektas ten būtų ragana – toks kosmonautas ant šluotos, Esu jį pradėjęs daryt, bet dar nebaigiau. Dabar pabaigsiu Lašininį ir Kanapinį – jie bus prie muziejaus įvažiavimo. Kanapinis turėtų būti naglesnis ir protingesnis, o Lašininis – labiau prie stoto, o ne proto.
„Kaunui – kultūros sostinei“ darau tokį bokštą, jis vadinsis „Veneros gimtadienis“ (pagal Botticellį). Kultūros sostinė seniūnijoms pasiūlė ką nors padaryti už 10 000 eur. Tai praeitų [2020] metų pavasarį vienai lengva ranka pažadėjau, bet per tą laiką medžiagos pabrango dukart!
Viskas gerai, pasidarysiu, turiu zapasų, tik nežinau, kaip nuvešim, kaip kelsim – ar patiems teks kraną pasidaryti… O birželio 12 d. jau turi būti atidarymas.
