Lina Jonikė | Arūno Baltėno nuotr., 2021 m., Rumšiškės
„Vilniaus galerija“ publikuoja fotografo Arūno Baltėno projektą „Dailininko studijoje“. Fotoapybraižų ciklas skaitytojams suteiks galimybę bent trumpam pasisvečiuoti Lietuvos menininkų kūrybos erdvėse. Čia įvykę pokalbiai su dailininkais bei fotografijose įamžinti gyvi, tikri jų dirbtuvių vaizdai kvies naujai pažvelgti į kūrybinį procesą ir patį kūrėją. Šį kartą fotopasakojimo centre – menininkė Lina Jonikė (Rumšiškės, 2021 m.).
Lina Jonikė:
Kuriu dėl to, kad kitaip gyventi negaliu. Turiu kažką daryti. Jeigu nekurčiau, tai manęs lyg ir nebūtų. Tai sunku mano vyrui su manimi gyventi. Sunku.
Nepatikėsit, man svarbūs modernūs šokiai. Ta kūno plastika – taip pat menas. Ta akimirka, kai mintį išsakai judesiu – nepaprasta. Ir skulptūra patinka, bet minimali.
Iš tiesų, patinka viskas, kas sujaudina, bet nebūtinai estetiška. Pavyzdžiui, man svarbus kūno judesys, o veidas – nebūtinas. Rankos labai patinka. Labai patinka vyresni žmonės su savo istorijomis. Tada jau galima ir veidą išskirti.
Linos Jonikės studijoje | Arūno Baltėno nuotr., 2021 m., Rumšiškės
Linos Jonikės studijoje | Arūno Baltėno nuotr., 2021 m., Rumšiškės
***
Man žmogus visada yra preliudija. Gali būti tik detalė, rankos, bet žmogus dominuoja. Nors mano darbai labai skirtingi. „Sirenos” – portretinės, „Dovana” – labiau buitinis darbas. Ir tas buitinis žanras man visai patinka: kai nesivaikai debesų, o fiksuoji, kas yra aplinkui, čia ir dabar.
***
Studijuodama trečiame kurse pradėjau daryti fotografijos ir siuvinio derinius.
Pirmiausia nuotrauka užkabina, koks nors siužetas. Neseniai pamačiau sulinkusią močiutę su parduotuvės vežimėliu, galvojau, ką tokia nuotrauka norėčiau pasakyti. Galvojau, galvojau, ir dabar jau yra kažkas išsirutuliavę. Bus du mažyčiai pasakojimai, delne.
***
Pirmojo Kovido metu pražydo slyva. Mano abiem tėveliam jau virš aštuoniasdešimt, tai slyva pražydo, kad juos pralinksmintų. O aš pasodinau juos po ta slyva (padariau ten tokį restoraną su kokteiliais) ir fotkinau. Mama atėjo pasipuošusi… Kitą žiemą darysiu darbą su ta nuotrauka.
Per metus padarau tik vieną didelį darbą. Galvoju, kad nėra ko daug taškytis – gyvenimas ir taip pilnas visokių niekų.
Linos Jonikės studijoje | Arūno Baltėno nuotr., 2021 m., Rumšiškės
Linos Jonikės studijoje | Arūno Baltėno nuotr., 2021 m., Rumšiškės
***
Metus laukiau, kol vėl sužydės slyva, kad galėčiau padaryt nuotrauką, bet žiūrovas jos nematys, nes ją pridengsiu. Turbūt keistas toks mano sprendimas, bet man taip patinka. Atsiranda intriga: aš padarau nuotrauką ir labai profesionalią pateikiu (tai pagrindas – idėja, siužetas, kompozicija), o jos niekas nemato, žinau tik aš. Stengiuosi, kad ji būtų gera, bet man patinka, kad žiūrovas mato viršutinį mano – tekstilininkės – sukurtą sluoksnį, siuvinėtą ar iš plastiko. Mano solo yra tekstilė.
Lina Jonikė | Arūno Baltėno nuotr., 2021 m., Rumšiškės
Plastiko galvoju atsikratyti, bet praeina metai, ir vėl grįžtu prie to paties.
Kai tarp plastiko ir nuotraukos yra du centimetrai, žmonės kiša nosį pasižiūrėti, kas ten iš tikrųjų. Viename fragmente buvo nuogas, tik rankšluosčiu apsivyniojęs vyriškis, tai moteriškė lindo pasižiūrėti, ar jis tikrai nuogas. Taip, tikrai nuogas, nes aš nemeluoju.
***
Pasekėjai manęs visai nejaudina, nes siuvinėti plastiką (t.y. taip žudytis) yra nesąmonė. Tai fizinis darbas, piršto, ant kurio maunu antpirštį, nagas neauga.
Šiais laikais jaunam žmogui tai pernelyg sudėtinga, jų kitoks požiūris. Be to, jau yra išmaniosios technikos, padedančios įgyvendinti tam tikrus sprendimus. Bet man parodose nepatinka skaitmena, paklijavimai, tokie plokšti darbai ant reklaminių medžiagų. Dabar menas yra viskas, ir gretai… Gal kitaip ir nebus. O aš net ir mažus darbus gerai apgalvoju – ką darysiu, kaip darysiu. Man labai patinka sujungti idėją ir amatą, kad būtų ir meistrystė.
***
Mano darbas labai kruopštus ir ilgas (reikia, kad užsnigtų). Siuvinėdama visąlaik galvoju: tankinu siūlą, retinu, dėlioju atspalvius, kryptis. Nėra taip, kad pribėgai ir padarei. Kaip už potėpį esi atsakingas, taip ir už siūlą, juk aš negaliu jo ištrinti, turiu išardyti. O jeigu išardau, vadinasi, sugaišau dieną veltui ir siuvinėjau veltui. Man laikas brangus.
Buvau parodoj ir galvojau – gal vienuolės siuvinėdamos medituodavo. Dirbi ir atiduodi Dievui savo duoklę. Joms siuvinėjimas buvo turbūt tokia palaima: ir pagalba, ir paguoda, ir estetika, ir grožis. Ir technika jų darbai šimtą kartų pranoksta manuosius.
Linos Jonikės studijoje | Arūno Baltėno nuotr., 2021 m., Rumšiškės
***
Dėmesio man užtenka. Juk darai, darai ir norisi parodyti. Tada ir save pamatai iš šalies – nusivili, arba pasidžiaugi. Dar man svarbu, kad draugai nuoširdžiai pasakytų, kas jiems patiko, o kas nepatiko.
Dar yra smagu, kai draugai rūpinasi manimi ir mano antpirščiais. Darant didelius darbus antpirščiai pradyla, tai viena moteriškė man atvežė antpirštį iš Prancūzijos, ir su meile. Ji su vyru tą antpirštį pirko dar jaunystėje, jis labai brangus, su tokiu sagute užsegamu dėkliuku.
O draugė atvežė sidabrinį, su užrašu Hakuna Matata. Dabar su juo dirbu. Dar nepradilo. Bet nežinau, kaip bus, kai pabaigsiu šitą darbą. Bus sušaudytas adatomis.
Kai esi menininkas, gali kurti viską, ką tik nori. Bet kad parodos būtų vieningos, rodau siuvinėjimą. O Botanikos sode porą kartų sukau tokius lizdus, tai buvo lyg atsipalaidavimas.
Lina Jonikė | Arūno Baltėno nuotr., 2021 m., Rumšiškės
Linos Jonikės studijoje | Arūno Baltėno nuotr., 2021 m., Rumšiškės
Linos Jonikės studijoje | Arūno Baltėno nuotr., 2021 m., Rumšiškės
***
Man gera čia gyventi, ir Lietuvėlėj būti. Niekur nereikia, aš čia viską turiu.
Aišku, man patinka kelionės, traukia didmiesčiai, nes noriu pažiūrėt šiuolaikinių parodų, Lietuvos konteksto neužtenka, bet man visada patinka grįžti.
O atsipalaidavimui – gamta. Miške, kuriame mes gyvename, yra ežeras, tai kiekvieną rytą einu kaip pas „meilužį“. Dar man patinka šokti nuo tramplyno ant galvos. Vasarą tai didelis malonumas.
Viską aš čia turiu. Galvoju, kad esu laiminga.
