Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2022 m. 25 rugpjūčio d. 10:56
Smurto kultūra teatre

Meno ir kultūros žurnalui „Krantai“ parengė Albertas Vidžiūnas (2010, nr. 2).

XX a. pirmosios pusės, ypač dviejų pasaulinių karų, baisumai privertė Vakarų mąstymą išsigąsti savęs paties. Savęs baimė per kelis pastaruosius praėjusio amžiaus dešimtmečius pagimdė naują ir vis stiprėjančią tendenciją pasaulį traktuoti jau ne kaip žūtbūtinę gėrio ir blogio, tiesos ir netiesos kovos areną, ne kaip vietą, kurioje yra už ką paaukoti savo gyvybę, bet kaip subjektyvų požiūrį, „tekstą“ – vien kalboje ir diskurse egzistuojančią tikrovę. Prie smurto, ypač jei jis mus pasiekia tik iš mirguliuojančio TV ekrano, paprasčiausiai priprantama, jis tampa globalus ir kasdienis, ir jau ne taip svarbu, kiek kasdien žūva žmonių; svarbiau, kiek žmonių kasdien tai stebi – abejingai, tarsi kasdienį ritualą. Smurtas tampa reginiu, kasdieniu ritualu ir rutina, jis tampa gyvenimo kultūros dalimi. Smurto apraiškas teatro kultūroje vertina režisierius Albertas VIDŽIŪNAS.

Andrius Žebrauskas – Auklė, Arūnas Sakalauskas – Petia spektaklyje „Labas, Sonia, Nauji metai“. Režisierius – Oskaras Koršunovas. Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 1995

„Bū­si­te kaip Die­vas“ (Pr 3, 5) – bib­li­nis gun­dy­to­jo pa­ža­das, pa­si­ro­do, ne­bu­vo vi­sai me­la­gin­gas. Bent jau taip at­ro­do šian­dien. Tai, kas anks­čiau bu­vo va­di­na­ma „fi­lo­so­fų Die­vu“, da­bar esa­me mes pa­tys: vi­sa ži­nan­tis, visa regintis, visur esantis Dievas, gyvenimo ir mirties Vieš­pats, Kū­rė­jas ir nai­kin­to­jas, TV nuo­to­li­nio val­dy­mo pul­to myg­tu­ku pa­šau­kian­tis iš juo­dos ek­ra­no ne­bū­ties ištisus pasaulius ir taip pat lengvai juos atšaukiantis. Bet tai – Die­vas be dieviškosios būties; žo­de­lis „kaip“ an­gies pa­ža­de vis­ką su­sta­to į vie­tas. Die­viš­ko­ji bū­tis yra mei­lė, tad vi­sa ži­nan­tis, vi­sa re­gin­tis ir vi­sur esan­tis žmo­gus Die­vas už sa­vo vi­sa­ga­ly­bę yra pri­vers­tas mo­kė­ti ne­ma­žą kai­ną – ne­jautru­mo ir at­bu­ki­mo Ki­to kan­čiai kai­ną. Šis vi­sa­ga­lis Die­vas, pa­si­ro­do, bent vie­nu at­žvil­giu nė­ra visaga­lis – jis pats yra smur­to kul­tū­ros įkai­tas.

Pas­ta­rą­jį šimt­me­tį Va­ka­ruo­se įsi­ga­lin­ti li­be­ra­li de­mo-kra­ti­ja, tech­ni­koslai­mė­ji­maiska­ti­no spar­tų ma­te­ria­li­nės ge­rovės, pre­kių srau­tų ir gy­ven­to­jų skai­čiaus au­gi­mą. Ta­čiau šie ci­vi­li­za­ci­jos rai­dai pa­lan­kūs veiks­niai, anot José Or­te­gos y Gas­se­to, ne­tru­kus pagim­dė „pik­ty­bės gė­les“ – ma­sių su­ki­li­mą, griau­nan­tį tas de­mok­ra­ti­nesso­cia­li­nio gy­ve­ni­mo bei kul­tū­ros formas, per kurias jos ir atsirado istorijos arenoje.

XX a. pir­mo­sios pu­sės, ypač dvie­jų pa­sau­li­nių ka­rų, bai­su­mai pri­ver­tė Va­ka­rų mąs­ty­mą iš­si­gąs­ti sa­vęs pa­ties. Pa­aiš­kė­jo, kad fi­losofus la­biau­siai in­tri­guo­jan­tys „bū­ties“, „tie­sos“, „Die­vo“, „es­mės“, „pra­smės“, „tiks­lo“ klau­si­mai ga­li žudy­ti ne ma­žiau efek­ty­viai nei kul­kos ar bom­bos. Tokia sa­vęs bai­mė per ke­lis pas­ta­ruo­sius pra­ėju­sio am­žiaus de­šimt­me­čius pa­gim­dė nau­ją ir vis stip­rė­jan­čią ten­den­ciją pa­sau­lį trak­tuo­ti jau ne kaip žūt­bū­ti­nę gė­rio ir blo­gio, tie­sos ir ne­tie­sos ko­vos are­ną, ne kaip vie­tą, ku­rio­je yra už ką paau­ko­ti sa­vo gy­vy­bę, bet kaip sub­jek­ty­vų po­žiū­rį, „teks­tą“ – vien kal­bo­je ir dis­kur­se eg­zis­tuo­jan­čią tik­ro­vę, ne es­mių ir pra­smių, o žen­klų ir sim­bo­lių pa­sau­lį. Anot Je­a­no Baud­ril­lard’o – „si­mu­liak­rų“ pa­sau­lį. Žiniask­lai­da, te­le­vi­zi­jos ku­ria­ma vaiz­do kul­tū­ra, pre­ki­nio žen­klo ir re­klamos dik­ta­tū­ra,šou ele­men­tų ver­ži­ma­sisį anks­čiau už­draus­tas sri­tis, nuo­lat ky­lan­tis gy­ve­ni­mo ly­gisirstip­rė­jan­tys var­to­ji­mo įpro­čiai pa­dė­jo for­muo­tis spe­ci­fi­nei pa­sau­lė­jau­tai, ku­rios es­mę bū­tų ga­li­ma nu­sa­ky­ti taip: „Ga­liu skai­ty­ti ir žiū­rėti vis­ką, bet nie­kas ne­pri­vers ma­nęs au­ko­tis“. Jei vis­kas tė­ra teks­tas, žen­klas, vaiz­das ir sim­bo­lis, pa­sau­lis nė­ra ver­tas, kad dėl jo bū­tų lie­ja­mas krau­jas. Štai į ką šian­dien pa­vir­to po­stmo­der­niz­mo eti­ka ir es­te­ti­ka.

Ta­čiau me­di­juo­ja­mo smur­to su­kre­čia­mo­ji ga­lia tu­ri ten­den­ci­ją ma­žė­ti. Prie smur­to, ypač jei jis mus pa­sie­kia tik iš mir­gu­liuo­jan­čio TV ek­ra­no, pa­pras­čiau­siai pri­pranta­ma. Smur­tas tam­pa glo­ba­lus ir kas­die­nis, ir jau ne taip svar­bu, kiek kas­dien žū­va žmo­nių; svar­biau, kiek žmonių kasdien tai stebi – abe­jin­gai, tar­si kas­die­nį ri­tu­a­lą, po ku­rio sun­kiai at­si­dūs­ta ir pa­sa­ko: „Ką da­ry­si, pa­sau­lis yra toks, koks yra, rei­kia su tuo su­si­tai­ky­ti“. Pri­si­min­ki­me Fio­do­rą Dos­to­jev­skį: vi­sa žmo­ni­jos „pažan­ga“ ne­ver­ta nė vie­nos dėl jos pra­lie­tos vai­ko aša­ros.

Smur­tas tam­pa re­gi­niu, kas­die­niu ri­tu­a­lu ir ru­ti­na, jis tam­pa gy­ve­ni­mo kul­tū­ros da­li­mi. Taip su­ku­ria­ma susitaikymo atmosfera, pa­na­ši į tą, ku­rią su­ke­lia ži­no­ji­mas, kad „vi­si mes mir­si­me“. Taip tam­pa­me smur­to kul­tū­ros įkai­tais. Smur­tas nė­ra anks­tes­nių – „ti­kė­ji­mo am­žių“ ar „ide­o­logi­jų epo­chos“ smur­tas. Mū­sų lai­ko smur­tas at­sto­vau­ja pats sau. Tai smur­to kul­tū­ros smur­tas.

Kul­tū­ros bar­ba­riš­kė­ji­mo ten­den­ci­jų sklai­dą Or­te­ga y Gas­se­tas lai­ko vie­no ci­vi­li­za­ci­jos cik­lo su kul­tū­ros ver­ty­bių sis­te­ma pa­bai­gos ir per­ėji­mo į ki­tą ne­iš­ven­gia­ma pa­sek­me. Tai sa­vo­tiš­kas ap­si­va­ly­mas nuo ap­mi­ru­sios kul­tū­ros lie­kanų. „Žmo­gus nu­to­lo nuo sa­vęs. Kul­tū­ra iš­si­sklei­dė tarp jo ir re­a­laus pa­sau­lio <…>. Žmo­gui be­lie­ka vie­nin­te­lė iš­ei­tis – nu­si­kra­ty­ti ja, bėg­ti nuo jos“.

Tai­gi ko­kie yra es­mi­niai smur­to kaip vaiz­da­vi­mo ir smur­to kaip on­to­lo­gi­nio su­krė­ti­mo skir­tu­mai? Kaip te­at-­ras įsi­trau­kia į smur­to kul­tū­ros smur­tą ir kaip su­ge­ba jai at­si­laiky­ti? O at­si­lai­ky­ti jai su­ge­ba ne tik vaiz­duo­da­mas smur­tą, bet ir „smur­tau­da­mas“ prieš pa­čius es­te­ti­niuste­at­ro ka­no­nus. Smur­tas nuo „iš­orės“ pa­si­su­ko į „vi­dų“: po­li­ti­nė, so­cia­li­nė, es­te­ti­nė ir eti­nė te­at­ro me­no pa­vei­ka ėmė ata­kuo­ti vi­di­nę paties spek­tak­lio san­da­rą ir struk­tū­rą. Es­te­ti­nė, kon­tem­plia­ty­vi te­at­ro pa­tir­tis bu­vo pa­au­ko­ta fi­zi­nio ir emo­ci­nio su­krė­ti­mo ak­ty­viais dir­gik­liais pa­tir­čiai.

Smur­to kul­tū­ros pro­ble­ma te­at­re bei dra­ma­tur­gi­jo­je

Au­re­li­jus Au­gus­ti­nas sa­kė, jog Die­vas lei­džia eg­zis­tuo­ti blo­giui, kad išjo da­ry­tų gė­rį. Me­ne smur­tastaip pat eg­zis­ta­vo nuo se­niau­sių lai­kų. Nors An­ti­kos grai­kai sce­no­je smur­to ne­vaiz­da­vo, jis bu­vo ta die­viš­kos baus­mės prie­mo­nė, ku­ri su­grą­žin­da­vo že­miš­kam cha­o­sui die­viš­ką tvar­ką. Tie­sio­ginės smur­to ge­ne­zės tur­būt de­rė­tų ieš­ko­ti Ro­mė­nų kul­tū­ro­je, ku­ri ne vien at­vi­ro­mis gla­dia­to­rių kau­ty­nė­mis pa­žen­kli­no kla­si­ki­nės kul­tū­ros žlu­gi­mą.

Fried­ri­chas Niet­zsche ra­šė, kad ge­ra­šir­džio, kul­tū­rin­go krikš­čio­nio dva­si­nė bū­se­na ne­pa­so­ti­na­mai iš­ra­dinga; ne­apykan­ta ir žiau­ru­mas pri­klau­so se­niau­sioms žmo­ni­jos fies­toms, šven­tėms. Niet­zsche’s ant­žmo­gis pa­tei­si­no sa­ve tik at­me­tęs se­ną­ją, su Die­vu su­si­ju­sią, eti­ką ir vyk­dy­da­mas sa­vo valią – va­lią ga­liai. XIX–XX am­žių ri­bos Ant­žmo­gis įkū­ni­jo to­bu­los žmo­ni­jos elitinį ir aristokratinį ide­a­lą. In­ter­pre­taci­ja – „Die­vas mi­rė, va­di­na­si, vis­kas ga­li­ma“ – vi­sais sa­vo pa­vi­da­lais iš­si­sklei­dė kaip XX–XXI am­žių ri­bos vi­ru­sas. Art­hu­ras Scho­pen­hau­e­ris, skelb­da­mas sub­jek­ty­vių meni­nin­ko po­lė­kių, už­slėp­tų jo ins­tink­tų pri­ori­te­tą, iš­stu­mia iš kū­ry­bos sfe­ros dau­ge­lį tra­di­ci­nių me­no ver­ty­bių. Su jo var­du sie­ja­mas de­hu­ma­ni­zuo­tam me­nui bū­din­gas pa­sau­lė­žiū­ros tra­giz­mas, pa­nie­ka ma­sėms, tik­ro­vės ig­no­ra­vi­mas, for­mos pri­ori­te­to skel­bi­mas, sie­ki­mas įpras­min­ti me­ta­fi­zi­nes, pasau­lio es­mę at­spin­din­čias idė­jas.

Įkvėp­ti maiš­tin­gų Niet­zsche’s idė­jų pa­to­so, nau­jos moder­nis­ti­nės kar­tos me­ni­nin­kai ryž­tin­gai at­me­ta re­a­lis­ti­nio me­no prin­ci­pus ir pa­su­ka nau­jo, de­hu­ma­ni­zuo­to – idė­jų ir sim­bo­lių, me­ni­nin­ko su­konst­ruo­to, iš­ras­to ir ma­sėms sve­timo, nes ne­su­pran­ta­mo – me­no kū­ri­mo ke­liu.

Kiek vė­liau vei­ka­le „Me­no de­hu­ma­ni­za­vi­mas“ Or­te­ga y Gas­se­tas mė­gi­na fi­lo­so­fiš­kai in­ter­pre­tuo­ti pro­ce­sus, vykstan­čius mo­der­nia­ja­me Va­ka­rų me­ne. Jis trak­tuo­ja laips­niš­ką žmo­giš­kų ver­ty­bių iš­stū­mi­mą nau­ja­ja­me me­ne kaip tik­ro dvasingo me­no at­gi­mi­mo po­žy­mį. Prieš­nuo­džio vaid­muo šio­je kon­cep­ci­jo­je ten­ka „de­hu­ma­ni­za­vi­mui“, ku­ris tik­rą­ją eli­ti­nę dva­sios ge­ni­jų kul­tū­rą tu­ri ap­sau­go­ti nuo de­struk­ty­vaus ma­si­nės kva­zi­kul­tū­ros po­vei­kio. De­hu­ma­ni­za­vi­mo es­mė – ne sa­vi­to ir ori­gi­na­laus me­no kū­ri­mas, o for­ma­vi­mas ypa­tin­gos kon­tem­plia­ty­vių in­te­lek­tu­a­lų kas­tos, ku­ri su­ge­bė­tų kul­tū­ros ir me­no for­mo­mis iš­sau­go­ti dva­sin­gu­mą.

Pran­cū­zų re­ži­sie­riusir te­ore­ti­kasAn­to­ni­nasAr­taud vie­nas pir­mų­jų ket­vir­ta­ja­me XX a. de­šimt­me­ty­je siū­lo per­žvelg­ti Va­ka­rų te­at­ro tra­di­ci­ją, su­si­tel­kiant ties me­ta­fi­zi­ne jo prigim­ti­mi. Pas­ta­ro­ji at­ve­da Ar­taud prie ri­tu­a­li­nių Ry­tų te­at­ro for­mų ir trans­cen­den­ti­nės jo po­ten­ci­jos. Sti­mu­lu, ve­dan­čiu Ar­taud nuo ,,psi­cho­lo­gi­nio“ prie to­kio te­at­ro, ku­ris ob­jek­tyviai at­skleis­tų pa­slap­tin­gas bū­ties tie­sas, tam­pa ri­tu­a­lo te­atra­li­za­ci­ja – tie me­ta­fi­zi­niai žmo­gaus bū­ties po­ty­riai, ku­riuos jis iš­gy­ve­na, su­si­dū­ręs su pa­sau­lio tvar­kos žiau­ru­mu.

Anot Ar­taud, iš­gy­ven­da­mas su­kre­čian­tį te­at­ro spek­tak­lį, žmo­gus pa­jė­gus su­vok­ti to­kią bū­ties tie­są, ku­rio­je jau­čia­mas Ne­re­gi­mo­sios ant­ri­nin­kės – Me­ta­fi­zi­kos – po­vei­kis. Žmo­gus įgy­ja vi­di­nės lais­vės, lei­džian­čios ap­si­spręs­ti, kaip elg­tis vie­no­mis ar ki­to­mis ap­lin­ky­bė­mis, kaip įveik­ti vi­di­nius ta­bu – jis tam­pa maiš­ti­nin­ku, su­ky­lan­čiu prieš mas­kuo­tą re­a­ly­bę, ku­rio­je gy­ve­no li­gi šiol. Ne­at­si­tik­ti­nai kaip priešprie­šą psi­cho­lo­gi­niam „kas­die­ny­bės“ te­at­rui, pa­si­telk­da­mas nau­jo­jo ka­tar­sio ir me­ta­fi­zi­kos ka­te­go­ri­jas, Ar­taud iš­ke­lia žiaurumo teatro te­ori­ją: už­si­brė­žiant per­kur­ti ryšį su tik­ru me­ta­fi­zi­niu žmo­gaus eg­zis­ta­vi­mo pa­grin­du, žmo­gaus kū­nas tu­ri bū­ti fiziškai su­krės­tas.

Pa­na­šūs po­jū­čiai bū­din­gi re­li­gi­nei eks­ta­zei ar ri­tu­a­li­niam veiks­mui. Taip spek­tak­lis (te­at­ras) tam­pa žmo­gaus aki­statos su pa­čiu sa­vi­mi be kau­kių ir me­lo erd­ve. „Mes esa­me pa­sie­kę to­kio iš­si­gi­mi­mo, kad me­ta­fi­zi­ka į mū­sų sie­las ga­li įsi­skverb­ti tik per odą“, – sa­ko Ar­taud.

Pa­si­prie­ši­ni­mo idė­ja grįs­tas me­nas

Vis di­dė­jan­ti tu­ri­nio ir in­di­vi­du­a­laus sti­liaus prieš­prie­ša ver­tė šiuo­lai­ki­nius me­ni­nin­kus ma­ny­ti, kad vie­na jų už­duočių yra kal­bė­ti ne­už­tik­rin­tai be­si­jau­čian­čių so­cia­li­nių gru­pių var­du. Tai vie­na po­stmo­der­nio­jo me­no ypa­ty­bių – vi­si ko­vo­ja už sa­vo tei­ses ir vi­sų ko­va yra ly­gia­ver­tė.

To­kių „ko­vų“ iš­ta­ko­mis ga­lė­jo bū­ti XX a. vi­du­rio juo­dų­jų pi­lie­ti­nis ir kul­tū­ri­nis ju­dė­ji­mas, ku­ris pa­ska­ti­no įvai­ria­ly­pį juo­dų­jų te­at­ro kū­ri­mo­si pro­ce­są: toks te­at­ras iš­ryš­ki­no juodų­jų se­pa­ra­tiz­mo ir in­teg­ra­ci­jos ten­den­ci­jas. 1969 me­tais iš­leis­ta af­ro­a­me­ri­kie­čių esė ir įvai­rių žan­rų kū­ri­nių an­to­lo­gi­ja „Juo­do­ji ug­nis“ at­vi­rai pro­pa­guo­ja maiš­tą prieš bal­tuo­sius, aukš­ti­na juo­dą­ją ra­sę ir juo­dų­jų kul­tū­rą. Maiš­to pra­džia ga­li bū­ti sie­ja­ma su 1916 me­tais JAV at­gi­ju­sio­mis Mar­cuso Gar­vey ini­ci­juo­to ju­dė­ji­mo „At­gal į Af­ri­ką“ idė­jo­mis. Pas­ta­rų­jų pa­to­sas nu­kreip­tas į tai, kad bū­tent bal­tų­jų kul­tū­ra yra „smur­to ci­vi­li­za­ci­ja“, nu­kreip­ta prieš juo­duo­sius, ku­rie ke­tu­ris šimt­me­čius bu­vo žiau­riai iš­nau­do­ja­mi.

Fe­mi­niz­mo te­ore­ti­kės su­for­mu­la­vo nau­ją kri­ti­nį po­žiū­rį į me­no kū­ri­nį bei jo funk­ci­jas es­te­ti­nia­me ir so­cia­li­nia­me konteks­te. Me­no kū­ri­nys su­vo­kia­mas ne kaip sa­vi­tiks­lė, baig­ta ir sa­vai­min­ga esa­tis, bet kaip tai, kas kei­čia si­tu­a­ci­ją, ku­rio­je jis ap­gy­ven­din­tas, o jai keičiantis kei­čiasi ir pats.

Ka­re­na Fin­ley at­vi­rai de­monst­ruo­ja sa­vo fe­mi­nis­ti­nes pa­žiū­ras nu­si­vilk­da­ma suk­ne­lę, pil­da­ma že­la­ti­ną už lieme­nė­lės, iš­si­tep­da­ma kū­ną šo­ko­la­du ir pri­smaigs­ty­da­ma į jį pu­pų ūg­lių (sim­bo­li­zuo­jan­čių sper­mą). Šį vai­di­ni­mą fi­nan­sa­vo Na­cio­na­li­nis me­nų rė­mi­mo fon­das ir su­kė­lė daug prieš­ta­rin­gų ver­ti­ni­mų. Vis dėl­to Fin­ley vai­di­ni­mai yra nie­kas, pa­ly­gi­nus su An­nie Sprin­kle, bu­vu­sios por­no žvaigž­dės, o da­bar vaiz­duo­ja­mų­jų me­nų at­li­kė­jos. Va­di­nan­ti sa­ve „po­stpor­no mo­der­nis­te“, Sprin­kle sce­no­je mas­turbuo­ja­si ir kvie­čia žiū­ro­vus pri­ei­ti bei, pri­ki­šus ži­bin­tu­vė­lį, pa­si­žiū­rė­ti į jos ge­ni­ta­li­jas.

Iš tie­sų šie me­ni­nin­kai at­lie­ka me­ni­nin­ko kaip kul­tū­ri­nio par­ti­za­no vaid­me­nį. Su­kel­ti šo­ką ir pa­si­bjau­rė­ji­mą, pri­vers­ti au­di­to­ri­ją pa­si­jaus­ti ne­pa­to­giai, ją įsi­utin­ti – štai jų me­no tiks­las. To­kius vai­di­ni­mus bei jų su­ke­lia­mus prieš­ta­ra­vi­mus šie me­ni­nin­kai lai­ko po­li­tiš­kai griau­nan­čiais veiks­mais. Avan­gar­dis­tai ne tik žai­džia su kon­ven­ci­jo­mis – jie vi­siškai jas ig­no­ruo­ja. O tai ir yra ko­va su var­to­to­jiš­ka me­no vi­suo­me­ne ir pa­čiais po­stmo­der­niz­mo me­cha­niz­mais, ku­rie me­ną pa­ver­tė pre­ke.

Apie 1995 me­tus Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos te­at­ro pa­sau­lį su­dre­bi­no ki­ta nau­jos dra­ma­tur­gi­jos ban­ga. At­si­ra­do nau­ja pro­ble­ma­ti­ka, ku­ri pirm­ta­kams – Mar­ga­reth Tat­cher lai­kų „po­li­ti­nio te­at­ro“ at­sto­vams – gal ir at­ro­dė per­ne­lyg men­ka, as­me­niš­ka ar net obs­ce­niš­ka, ta­čiau su keis­tu pa­si­gar­džia­vimu fik­sa­vo įvai­riau­sias šio pa­sau­lio pa­to­lo­gi­jas ir už­ri­bius. Ši kar­ta iš­drįs­ta kal­bė­ti apie uni­ver­sa­lius ir glo­ba­lius daly­kus, apie ver­ty­bes, ti­kė­ji­mą ir tiks­lą. Sa­rah Ka­ne (ge­ros dra­ma­tur­go Mar­ko Ra­ven­hil­lo drau­gės, nu­si­žu­džiu­sios 2004 me­tų va­sa­rį), Co­no­ro McPher­so­no, Mar­ti­no McDo­nag­ho, Se­bas­tia­no Bar­ry, Mar­ti­no Crim­po, Re­bec­cos Prit­chard, Nic­ko Gros­so ir Si­mo­no Be­net­to pje­sės yra sta­to­mos vi­sa­me pa­sau­ly­je. Tik pa­si­ro­džiu­si Ra­ven­hil­lo pje­sė „Shop­ping and Fuc­k-ing“ at­ro­dė šo­ki­ruo­jan­ti. Nar­ko­ti­kai, ho­mo­sek­su­a­lūs ak­tai sce­no­je, vė­mi­mas ir t. t. (ne­kal­bant apie pa­va­di­ni­mą) ver­tė karš­čiuo­ti ma­si­nės in­for­ma­ci­jos prie­mo­nes. („Ar mano sek­su­a­li­nė orien­ta­ci­ja vei­kia ra­šy­mą? Ži­no­ma, taip, bet ly­giai taip pat kaip ir vi­sa ki­ta. Nie­ka­da ne­ma­niau, jog tai api­brė­žia ma­ne kaip as­me­ny­bę“, – sa­kė Ra­ven­hil­las.) Bet ne vien skan­da­lin­ga šlo­vė lė­mė pa­sau­li­nį po­pu­lia­ru­mą. Už šo­ki­ruo­jan­čio „pir­mo pla­no“ at­si­ve­ria rim­ta var­to­to­jiš­kumo ap­raiš­kų kri­ti­ka. „Man pa­tin­ka, kai vis­kas šlamš­tas. Šū­di­na mu­zi­ka, šū­di­nas mais­tas, šū­di­ni žmo­nės. Man tai pa­tin­ka“, – čia ga­li iš­girs­ti šauks­mą apie Die­vo ne­bu­vi­mą ir pa­ma­ty­ti bū­dus, ku­riais šian­die­nos žmo­nės sten­gia­si šį ne­bu­vi­mą už­mirš­ti. Skal­pe­lio ašt­ru­mo dia­lo­gų, są­mo­jin­ga ir ne­pa­kar­to­ja­mo sti­liaus pje­sė yra kur kas dau­giau nei vien sce­ni­nio ad­re­na­li­no šal­ti­nis; ji kal­ba apie žmo­nes, ku­rie ne „smur­ta­vo“, bet ieš­ko­da­mi gy­ve­ni­mo pra­smės pa­tys ta­po nau­jo lai­ko ir vi­suo­me­nės smur­to au­ko­mis.

Jolanta Dapkūnaitė – Karla, Arūnas Sakalauskas – Helveris spektaklyje „Helverio naktis“. Režisierius – Jonas Vaitkus. Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2003 | Dmitrijaus MATVEJEVO nuotr.

Pop­kul­tū­ros re­flek­si­jos

Te­le­vi­zi­ja is­to­ri­ją ir is­to­riš­ku­mą „su­trau­kia“ į nuo­lati­nę da­bar­tį, ku­ri be kon­teks­to ir pra­smės pa­si­ro­do mū­sų ek­ra­nuo­se. Is­to­ri­ja nė­ra tai, iš ko ga­lė­tu­me pa­si­mo­ky­ti ar pa­gal ką ga­lė­tu­me in­ter­pre­tuo­ti sa­vo lai­ką. Is­to­ri­ja vei­kiau tampa „stiliumi“.

Toks po­žiū­ris į is­to­ri­ją su­šiuo­lai­ki­na pra­ei­tį. Re­vi­zionistai menininkai istorikai iš naujo interpretuoja praeities įvy­kius pa­gal tai, kassvar­bu šian­dien. Užuot at­kū­rę at­min­ties ap­rė­pia­mą lai­ką, šiuo­lai­ki­niai ver­ti­ni­mai pa­tei­kia pra­ei­tį kaip mū­sų lai­ko veid­ro­dį, o kū­rė­jų in­ten­ci­ja (ir in­ter­pre­taci­ja) tik pa­tvir­ti­na po­stmo­der­nis­ti­nę nuo­sta­tą, jog tu­ri­me ne „is­to­ri­jos jaus­mą“, o is­to­ri­ją, kur vi­sos is­to­ri­nės aki­mir­kos su­men­kin­tos, pra­ry­tos da­bar­ties. „In­ter­pre­ta­ci­ja, anot Su­san Son­tag, yra in­te­lek­to kerš­tas me­nui; ji sie­kia pa­vers­ti pa­sau­lį šiuo pa­sau­liu. To­kios pa­stan­gos nu­skur­di­na bet ku­rį me­no kū­ri­nį, pa­ver­čia jį ar­ba so­cia­li­ne, ar­ba psi­cho­a­na­li­ti­ne, ar­ba re­li­gi­ne ale­go­ri­ja – taip kū­ri­nys tam­pa nau­do­ji­mo ob­jek­tu ir įsprau­džia­mas į ka­te­go­ri­jų sche­mą“.

Ter­ry Eagle­to­nas pa­tei­kia glaus­tą po­stmo­der­nio­sios este­ti­kos api­bū­di­ni­mą: „At­ro­do, esa­ma tam tik­ro su­si­ta­ri­mo, kad ti­piš­kas po­stmo­der­nis­ti­nis me­no kū­ri­nys yra žais­min­gas, au­to­iro­niš­kas ir net ši­zoi­diš­kas; ir kad jis re­a­guo­ja į griežtą aukš­to­jo mo­der­niz­mo au­to­no­mi­ją įžū­liai pa­nau­do­da­mas pre­ky­bi­nin­kų kal­bą. Jo po­žiū­ris į kul­tū­ri­nę tra­di­ci­ją yra kaip ne­pa­gar­biossti­li­za­ci­jos, o jo sek­lu­mas pa­mi­na vi­są me­ta­fi­zi­nį iš­kil­min­gu­mą – kar­tais bru­ta­lia pur­vo ir šo­ko es­te­ti­ka“.

Kny­go­je „Ma­sių su­ki­li­mas“ Or­te­ga y Gas­se­tas, gvil­denda­mas XX amžiaus Va­ka­rų ci­vi­li­za­ci­jos pa­ra­dok­są, tei­gia, kad kul­tū­ra, spar­čiai plis­da­ma platyn, gim­do siau­bin­gą prara­ją tarp in­te­lek­ti­nės ma­žu­mos ku­ria­mų dva­si­nių ver­ty­bių ir dau­gu­mos var­to­to­jų „ma­si­nės kul­tū­ros“ pro­duk­tų. Ma­siš­kai ga­mi­na­mas me­nas pa­si­žy­mi ir me­ni­nin­ko, ir kū­ri­nio de­huma­ni­za­vi­mo do­ry­be. An­dy War­ho­las pa­krikš­ti­jo sa­vo stu­di­ją „Fab­ri­ku“ ir pa­sam­dė dar­buo­to­jus, kad spaus­din­tų Ma­ri­lyn Mon­roe bei ki­tų pop­kul­tū­ros iko­nų nuo­trau­kas. Ma­si­nės rep­ro­duk­ci­jos tu­rė­jo iš­lais­vin­ti me­ną nuo tur­tin­gų ins­ti­tu­ci­jų ir at­ver­ti kū­ry­bi­nį pro­ce­są žmo­nėms.

War­ho­las su­ni­ve­lia­vo tai, kas tri­via­lu, ir tai, kas es­minga. Jo iš­leis­tos gar­se­ny­bių – El­vio Pres­ley, Li­zos Ta­y­lor, Jac­kie Ken­ne­dy – nuo­trau­kos ta­po mū­sų pa­sau­lie­ti­nių šventų­jų iko­no­mis. Ne­tru­kus War­ho­lo „Fab­ri­kas“ kar­tu su ki­no žvaigž­džių bei var­to­to­jams skir­tų gė­ry­bių fo­to­gra­fi­jo­mis pra­dė­jo leis­ti elek­tros kė­džių ir au­to­mo­bi­lių ava­ri­jų nuo­traukas. Pa­si­telk­da­mas šil­ko-g­ra­fi­jos tech­ni­ką, War­ho­las rin­ko­si siau­bin­gų ava­ri­jų vaiz­dus – su­mai­to­ti kū­nai, ant te­le­fo­no stul­po pa­si­smei­gęs žmo­gus. Šiuos klai­kius re­gi­nius jis pateikdavo tokiu pat maloniu, ryškiaspalviu stiliumi kaip ir po­pu­lia­rio­sios kul­tū­ros nuo­trau­kas. Tai, kas tra­giš­ka, ir tai, kas tri­via­lu, bu­vo su­men­kin­ta iki vie­no­dai ba­na­laus ly­gio. War­ho­las pa­ste­bė­jo, kad be pa­lio­vos lei­džiant šiuos bai­sius vaiz­dus jie pra­ran­da sa­vo įta­ką. War­ho­lo eks­pe­ri­men­tas pri­ly­go iš te­le­vi­zi­jos ir ki­no ek­ra­nų nuo­lat ma­to­mam ir žmo­gaus jaut­ru­mą Ki­to skaus­mui ar kan­čiai bu­ki­nan­čiam po­vei­kiui. Ma­si­nė ga­my­ba, ma­si­nė sklai­da lė­mė dar vie­ną re­iškunį – me­no ko­mer­ciš­ku­mą.

Dau­ge­liui kū­rė­jų šian­dien rū­pi ne tiek es­te­ti­ka, gro­žio kū­ri­mas, kiek re­to­ri­ka, ma­ni­pu­lia­vi­mas pub­li­ka, kad bū­tų iš­pro­vo­kuo­ta no­ri­ma jos re­ak­ci­ja. Kai An­dre­sas Ser­ra­nas į sa­vo šla­pi­mą pa­mer­kė kry­žių, pub­li­kos šo­kas ir pro­tes­to šūks­niai bu­vo kaip tik tai, ko jis no­rė­jo. Plūs­te­lė­ju­si popkul­tū­ros ban­ga nau­ją ir ypa­tin­gą reikš­mę su­tei­kė ap­lin­kos ir hepeningo menui.

Po­pme­nas yra pats sau už­sklan­da, pats – pei­lis re­a­ly­bei, pats sau kū­nas. Jis vi­sa­da lie­ka, kai nie­ko ne­be­lie­ka. Ga­lų ga­le „po­psas“ meist­ro ran­ko­se ga­li virs­ti edu­ka­ci­ja, puo­se­lėjan­čia vi­suo­me­nės kul­tū­ri­nius po­rei­kius bei pri­ori­te­tus, ar­ba veid­ro­džiu, at­spin­din­čiu vi­suo­me­nės kul­tū­ri­nį bū­vį.

Smur­to vaiz­da­vi­mas me­ne ta­po ko­mu­ni­ka­ci­jos prie­mo­ne, ku­rią ypač sti­mu­liuo­ja ži­niask­lai­da. Ko­mer­ci­jos ir po­li­ti­kos pa­sau­lis yra la­bai pri­klau­so­mas nuo įvaiz­džių ir pra­ne­ši­mų, pa­tei­kia­mų ži­niask­lai­dos. Apie tai by­lo­ja mil­ži­niš­ki pi­ni­gai, ski­ria­mi re­kla­mai. To­dėl nai­vu bū­tų ma­ny­ti, kad smur­tas žiniask­lai­do­je ne­tu­ri po­vei­kio.

Smur­tas – šiuo­lai­kiš­kas me­ni­nės raiš­kos sti­lius

Di­de­lis smur­to ži­niask­lai­do­je pa­pli­ti­mas ska­ti­na glo­ba­lią ag­re­sy­vią sub­kul­tū­rą.

Šiuo­lai­ki­nis lie­tu­vių ra­šy­to­jas ir dra­ma­tur­gas Her­kus Kun­čius vie­na­me po­kal­by­je pa­sa­ko­ja: „Taip, tiek fi­zi­nis, tiek psi­cho­lo­gi­nis smur­tas man yra įdo­mes­nė te­ma nei mei­lė. Man smal­su pa­si­žval­gy­ti, kas vyks­ta žmo­gaus są­monė­je, kai šis be kon­kre­čios prie­žas­ties iš­taš­ko N. sme­ge­nis ir stai­ga pa­si­jun­ta mir­ti­nai iš­var­gęs, su­knium­ba, už­mie­ga ir sap­nuo­ja žy­din­čias obe­lis, ma­mą; pa­bun­da dva­siš­kai sustip­rė­jęs, kil­nus. Tiek ma­ty­da­mas em­pi­ri­nia­me lyg­me­ny­je, tiek skai­ty­da­mas kri­mi­na­li­nę kro­ni­ką ar ben­drau­da­mas su „pa­pras­tais“ žmo­nė­mis, įsi­ti­ki­nu, kad jiems net ne­rei­kia skai­ty­ti to­kios li­te­ra­tū­ros, ko­kią aš ra­šau, mat jei ne jie, tai jų drau­gai yra iš­gy­ve­nę pa­na­šias sce­nas, be­je, ir ne­su­ka sau gal­vos. Jie el­gia­si na­tū­ra­liai, ne­re­tai bū­tent taip, kaip aš ban­dau ap­ra­šy­ti. Ne­ga­liu at­si­ste­bė­ti tuo nai­viuo­ju sa­diz­mu, ka­da do­ro žvilgs­nio žmo­gus ga­li nai­kin­ti tau­tas ar smog­ti dvi­de­šimt ke­tu­ris mir­ti­nus dū­rius – šiaip sau. Tie­sa, pas­kui lyg tarp kit­ko pa­sa­ky­ti – tai čia tur­būt ne aš, o gal… Kaip tik šis fe­no­me­nas ma­ne ir do­mi­na – įvai­rio­mis so­cia­li­nė­mis, po­li­ti­nė­mis, is­to­ri­nė­mis ap­lin­ky­bė­mis“.

Rašyto­jasir dra­ma­tur­gas Ma­riusIvaš­ke­vi­čiusra­šo: „Menas yra ne­at­sie­ja­mas nuo jo var­to­to­jų sme­ge­nų tu­ri­nio. Juk skai­ty­to­jas ži­no, kad so­vie­ti­nės ar­mi­jos de­san­ti­nin­kai kei­kė­si „ma­tais“, kad in­ter­ne­ti­nis pa­štas la­biau nei koks ki­tas iki šiol bu­vęs ra­šy­mas yra pri­ar­tė­jęs prie są­mo­nės srau­to. Todėl me­ni­nin­kas, pa­si­rin­kęs ku­rią nors vie­ną spe­ci­fi­nę sri­tį, tu­ri bū­ti pe­rė­męs ir jos spe­ci­fi­nę raiš­ką. To­kiu bū­du są­vo­ka „ra­šy­to­jas – tai sti­lius“ už­lei­džia vie­tą ki­tai – „kū­ri­nys – tai sti­lius“. Ar­ba, ki­taip ta­riant, au­to­riaus sti­lius plius… gat­vės žar­go­nas, mui­lo ope­rų, po­kal­bių šou ar dar ko­kia nors sti­listi­ka. Sa­vai­me šis tik­ro­viš­ku­mo sie­kis me­ne nė­ra nei ge­ras, nei blo­gas. Svar­bu, kas iš to iš­ei­na. Me­no prie­mo­nių ar­sena­las ple­čia­si, nau­do­ja­mos net tos, ku­rios anks­čiau bū­da­vo pri­ski­ria­mos ba­na­liam ki­čo pa­sau­liui. Ne­bė­ra „gry­nų­jų“ ra­šy­to­jų, nes ne­bė­ra ir „gry­nų­jų“ skai­ty­to­jų. Sun­ku įsi­vaizduo­ti, kad ta­vo var­to­to­jas yra žmo­gus, mo­kyk­lo­je kar­tu su ži­nio­mis ne­pe­rė­męs ir vi­sų jos de­kla­ruo­ja­mų kli­šių, nė kar­to ne­žiū­rė­jęs te­le­vi­zo­riaus, ne­skai­tęs laik­raš­čio ir tuo pat me­tu in­te­lek­tu­a­lus. Tai pa­pras­čiau­siai ne­įma­no­ma. Jūs abu esa­te vie­no­dai nu­si­dė­ję ba­na­ly­bei, to­dėl nė­ra rei­ka­lo ap­si­me­ti­nė­ti, ver­čiau pa­ban­dy­ti su­kur­ti iš tos ba­na­ly­bės ver­ty­bę. Var­to­to­jo są­mo­nė tam­pa ne ką ma­žiau svar­bi nei kū­rė­jo. „Aš ži­nau, kad tu ži­nai, kad aš ži­nau“, – sa­ko ra­šy­to­jas sa­vo skai­ty­tojui. At­si­ra­dus šiam ben­dram ži­no­ji­mui įdie­gia­mas jaus­mas: „aš esu tu“. Ši­to pa­sie­kęs au­to­rius to­liau ga­li skverb­tis į skai­ty­to­jo są­mo­nę tar­si kom­piu­te­ri­nis vi­ru­sas, nai­ki­nan­tis jo ste­re­o­ti­pus, pa­sau­lio ma­ty­mą ir gro­žio su­vo­ki­mą“.

In­for­ma­ci­jos ir mo­bi­lu­mo lai­kais me­no fik­ci­ja pa­ty­rė rim­tą smū­gį, ku­rį jai su­da­vė re­a­ly­bė (do­ku­men­ti­ka). Ma­ža to, kad kas­dien laik­raš­čiuo­se ga­li­ma per­skai­ty­ti apie to­kius žmo­ni­jos san­ty­kių vi­ra­žus, apie ku­riuos ne­bū­tų pa­gal­vo­jęs nė vie­nas fan­tas­tas. Svar­biau­sia, jog žinia-sk­lai­da su­nai­ki­no is­to­ri­jos (is­to­ri­nį) jaus­mą ir užmarštin nu­gramz­di­no pra­eities įvy­kius; vi­sa cir­ku­liuo­ja da­bar­ty­je. Fred­ri­cas Ja­me­so­nas ra­šo, kad „vi­sa mū­sų da­bar­ti­nė vi­suo­me­nės sis­te­ma pa­ma­žu ėmė pra­ras­ti ge­bė­ji­mą iš­sau­go­ti sa­vo pra­ei­tį, ėmė gy­ven­ti nuo­la­ti­nė­je da­bar­ty­je ir nuo­la­ti­nė­je kai­to­je, iš­dil­dan­čio­je, su­nai­ki­nan­čio­je tra­di­ci­jas, ku­rias vie­naip ar ki­taip bu­vo išsau­go­ju­si anks­tes­nė vi­suo­me­ni­nė in­for­ma­ci­ja“. Jau ne vie­ną kar­tą ir ne vie­na­me va­do­vė­ly­je aiš­kin­ta, kas yra žmo­gus be šak­nų, be is­to­ri­jos, – tik į ją at­sig­rę­žęs jis ga­li su­vok­ti, kas esąs iš tik­rų­jų.

No­rint ver­tin­ti, rei­ka­lin­gi ver­ti­ni­mo kri­te­ri­jai. Mū­sų dabar­ti­nė­je si­tu­a­ci­jo­je be­ne svar­biau­sias – „es­te­ti­nis po­vei­kis“. Mat kad ir kiek me­nas ga­ly­nė­tų­si su gy­ve­ni­mu ir ta­pa­tin­tų­si su mokslu, apsimesdamas „meniniu tyrimu“, jis lieka vien nesuinteresuotu žaidimu, vadinasi, ir vien estetinio (la­bai pla­čia šio žo­džio pras­me) po­vei­kio šal­ti­niu. Me­no kū­ri­nio sam­pra­ta da­bar ap­rė­pia žiūrovo reakciją: įsi­žei­di­mas, pa­sibjau­rė­ji­mas ar su­mi­ši­mas tampa meno kūrinio dalimi. Žiūro­vui ten­ka ir in­ter­pre­ta­ci­nė funk­ci­ja: juk in­ter­pre­ta­ci­ja – tai reikš­mių ga­my­ba, ku­ri ga­liau­siai ir nu­le­mia jo ver­tę.

„Te­at­ras nė­ra pra­mo­ga. Taip pat jis nė­ra vien tik es­teti­nis fe­no­me­nas, vien tik švie­tė­jas ar gy­ve­ni­mo pro­ble­mų fik­suo­to­jas. Te­at­ras, kaip tam tik­ra dva­si­nės veik­los sfe­ra, vi­sų pir­ma yra ka­ta­li­za­to­rius sun­kia­me, bet ne­iš­ven­gia­ma­me žmo­gaus do­ro­vi­nio at­si­tie­si­mo, žmo­gaus taps­mo vi­sa­ver­te as­me­ny­be pro­ce­se“, – taip te­at­ro funk­ci­ją vi­suo­me­nė­je apibrė­žia re­ži­sie­rius Jo­nas Vait­kus.

Boud­ril­lard’as pa­žy­mi šiuos po­stmo­der­niz­mo bruo­žus: ste­bė­to­jiš­ka au­to­riaus po­zi­ci­ja, kla­si­ki­nio, pro­fe­sio­na­laus ir mė­gė­jiš­ko me­no sin­te­zė, iš­nyks­tan­ti is­to­riš­ku­mo są­vo­ka, įta­kin­ga ma­dos ga­lia, es­te­ti­nių nor­mų iš­try­ni­mas, vy­rau­jan­tis kon­cep­tu­a­lussti­lis­ti­nis ne­api-b­rėž­tu­mas. Ga­li­ma bū­tų sa­ky­ti, jog po­stmo­der­nis­tai nu­ver­ti­no me­ni­nin­ko uni­ka­lu­mą ir me­no kū­ri­nio sta­tu­są: jų ver­ty­bės da­bar yra „gau­sa, pri­ei­na­mu­mas ir anonimiškumas“.

Po­stmo­der­nia­ja­me te­at­re vi­si ele­men­tai su­sky­la, ne­re­tai at­ro­do, kad jie ne­tu­ri są­ry­šio. Štai ką apie pir­mą­jį Os­ka­ro Kor­šu­no­vo spek­tak­lį „Ten bū­ti čia“ ra­šė kri­ti­kas Val­das Va­si­liaus­kas: „Mū­sų au­sys ir akys nuo­lat pyks­ta­si, ma­to­me ne tai, ką gir­di­me“.

Tokie išskaidyti elementai turi „susijungti“ ir sukurti pra­smes žiū­ro­vo są­mo­nė­je, nes žiū­ro­vui pa­lie­ka­ma lais­vė in­ter­pre­tuo­ti. Po­stmo­der­nu­sis te­at­ras sie­kia gry­no­jo te­atra­lišku­mo, su­ka vi­zu­a­lu­mo link. Raiškos for­mos to­kia­me spek­tak­ly­je ne­at­sie­ja­mos nuo kon­cep­tu­a­lio­jo me­no, mi­nima­liz­mo ir mul­ti­me­di­jų. Ro­ber­to Wil­so­no te­at­re, kur be­veik iš­nyks­ta fa­bu­la ir psi­cho­lo­gi­nė per­so­na­žų rai­da, o dė­me­sys su­tel­kia­mas į gry­no vaiz­do, gry­nos emo­ci­jos ir abst­ra­huoto po­ty­rio iš­gy­ve­ni­mą, spek­tak­lio is­to­ri­ja ku­ria­ma es­mi­nį vaid­me­nį skiriant vi­zu­a­li­nei įtai­gai. Lie­tu­vos te­at­re pa­na­šūs po­ky­čiai bū­din­gi ir Jo­no Vait­kaus, ir Ei­mun­to Nek­rošiaus, ir Ri­mo Tu­mi­no vė­ly­ves­niems dar­bams.

Su­men­ki­nus me­ni­nin­ko vaid­me­nį, ne­pa­pras­tai iš­au­ga au­di­to­ri­jos vaid­muo. Kny­gos ver­tę nu­sta­to skai­ty­to­jas; apie pa­veiks­lo ver­tę spren­džia žiū­ro­vas. Ir tra­di­ci­nę kri­ti­ką, ku­ri aiš­ki­na­si, ką ob­jek­ty­viai reiš­kia kū­ri­nys, ir nau­ją­ją kri­ti­ką, ku­riai svar­bu, ką kū­ri­nys reiš­kia pats sa­vai­me, kei­čia „skaity­to­jo (žiū­ro­vo) at­sa­ko­mo­ji kri­ti­ka“, ku­ri su­ma­ži­na kū­ri­nio reikš­min­gu­mą iki jo sub­jek­ty­vios įta­kos. Ka­dan­gi nė­ra abso­liu­tų, nė­ra ir es­te­ti­nių stan­dar­tų.

Re­a­ly­bės pa­sau­lis nė­ra ir ne­ga­li bū­ti bū­ties pa­sau­lis. Ta­čiau dėl to re­a­ly­bės pa­sau­lis ne­tam­pa ma­žiau re­a­lus. Postmo­der­niz­mas kaip tik ir lei­do at­skir­ti kū­ri­nį nuo au­to­riaus, vei­kė­ją nuo jo min­čių, iš­ori­nes ir vi­di­nes kū­ri­nio da­lis nuo jo san­da­ros me­cha­niz­mų, ide­o­lo­gi­ją (kū­ri­nio) nuo jo es­te­ti­kos ir ieš­ko­ti dar gi­les­nių pra­smių. Nes kū­ri­nys nė­ra tie­sa, jis yra „padarytas“, viskas jame yra išgalvota ir veikia pagal tuos me­cha­niz­mus, ku­rie jam yra rei­ka­lin­gi veik­ti, bet ne teig­ti, auk­lė­ti ar mo­ky­ti.

Ir pro­ble­ma yra ne smur­to vaiz­da­vi­mas, o žmo­gaus ir jo gy­vy­bės be­reikš­miš­ku­mas, jo iš­si­skai­dy­mas į so­cia­li­nius, po­li­ti­nius vaid­me­nis, jo ne­at­sa­ko­my­bė, ver­ty­bi­nių orien­ty­rų pra­ra­di­mas ir jo pa­ties su­ski­li­mas į žai­džian­tį, žiū­rin­tį ir t. t. sub­jek­tą. Ne me­nas dėl to kal­tas, nes jis tik vaizduoja tuos žmo­gaus bū­ties ir pa­ties žmo­gaus pa­vi­da­lus, ku­riuos re­gi­me šian­die­nos re­a­ly­bė­je. Štai kas yra šian­die­nos to­ta­li­ta­riz­mas me­ne – vi­sa ko įtei­si­ni­mo to­ta­li­ta­riz­mas, su ku­riuo ten­ka ko­vo­ti dar di­des­niu to­ta­li­ta­riz­mu ar smur­tu.

Albertas Vidžiūnas

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!