Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2022 m. 29 rugpjūčio d. 21:10
Į „Menininko anketos“ klausimus atsako režisierė Uršulė Bartoševičiūtė

U. Bartoševičiūtė | S. Duoplio nuotr.

„Menininko anketa“ – išskirtinė „Vilniaus galerijos“ portalo rubrika. Jos pašnekovai turi galimybę iš daugiau nei dvidešimties paruoštų klausimų išsirinkti juos labiausiai dominančius. Šįkart į klausimus atsako režisierė Uršulė Bartoševičiūtė. 

– Kaip apibūdintumėte savo kūrybą? Kas paskatina Jus kurti? Kokios temos labiausiai domina?

– Aš esu teatro režisierė – kuriu teatro spektaklius. Toks paprastas tas apibūdinimas. Ši profesija ir yra žavinga tuo, kad savyje iš esmės talpina visas kitas profesijas, kitas būties ir buities formas. Todėl negalėčiau apibūdinti kūrybos – ji yra taki ir nuolat kintanti, priklausanti nuo to, kaip jaučiuosi konkrečiu momentu, nuo tarpasmeninių santykių, nuo platesnių politinių, socialinių, ekonominių procesų, tam tikrų judėjimų, akcijų, iki konkrečios dramaturgijos ar kitų tekstų, vaizdų ir kūrinių, kurie daro man įtaką.

Nebūsiu ypatingai originali atsakydama, kad kurti mane skatina tai, kad daugiau nežinau ką šitame gyvenime veikti ir kaip jį reflektuoti. Jeigu mokėčiau gerai rašyti ar skaičiuoti, gal tai ir daryčiau. Kūryba yra pokalbis su savimi, su kitais, su visais subjektais ir objektais ir būdas suvokti procesus. Mano temos nuolatos kinta kartu su nauja dramaturgija, tačiau skėtinėmis temomis laikyčiau feminizmą ir įvairius jo diskursus, galios ir kontrolės mechanizmus. Šiuo metu siauresnės temos tai: erdvės ir architektūros seksualumas (įlytinimas) ir hormonas adrenalinas.

Be viso kito dabar reikia išmokti kurti per karą.

„Sprendžiant Hedą“. Rež. U. Bartoševičiūtė | L. Vansevičienės nuotr.

Ar savo spektakliuose cituojate kitus meno kūrinius? Jei taip – kokius ir kodėl? Ką tai duoda Jūsų darbams?

– Labai džiaugiuosi dėl šito klausimo – jis pakankamai retas. Cituoju ir džiaugiuosi galėdama tą daryti. Man atrodo, meta-teatro procesai kūrinį dažnai pripildo geru humoru, kartais jį praplečia ir tam tikra prasme kontekstualizuoja.

Citatos gali būti įvairios – gimusios kūrybinio proceso metu kartu su kitais kūrėjais, įvykus teisingai minčių sinergijai, kai tas kitas meno kūrinys tarsi „įsiprašo“ į tavąjį. Kartais cituoju netyčia, nesuvokdama, kad tai mano atsakas į mane paveikusį kūrinį, kai kada cituojama vardan humoro, ypatingai pašiepiant tam tikrus Lietuviško teatro kanonus ar „štampus“. Meno kūryba yra profesionali vagystė, kurios metu ne kopijuojama, o virškinama ir reflektuojama tai, kas menininką palietė ir paveikė. Todėl citavimas yra beveik neišvengiamas, juk kuriame ne plyname lauke, o stipriai įgyventoje teatrinėje terpėje.

– Ar Jūsų menas atspindi šiuolaikines socialines problemas, o gal kalba amžinomis, fundamentaliomis temomis? Ką Jūsų kūrybai reiškia socialinis kontekstas ir šių dienų problematika (pavyzdžiui, feminizmas, LGBT ir pan.)?

– Nemėgstu šio supriešinimo – esą kūrinys gali būti tik arba belaikis, amžinas, laikui nepavaldus, tarpžmogiškas, arba šiandienis, trumpalaikis, atliepiantis tam tikrą „madą“. Esu anksčiau sakiusi: man nesuprantama, kai galvojama, kad žmonių dvasinės problemos yra didesnės už iššūkius, susijusius su žmogaus identitetu. Bet juk dvasinės problemos ir kyla žmogui, turinčiam vienokį ar kitokį identitetą. Žmogus nuolat permąsto save ir savo vietą visuomenėje – jei tai nėra ontologinė būties problema, tada aš nežinau, kokios yra tos problemos. Žmogus veikia ir egzistuoja sluoksniuose: tarpasmeniniame, dvasiniame, kai kurie religiniame, socialiniame, politiniame, ekonominiame ir taip toliau. Vienas sluoksnis nenuneigia kito, nenuneigia jo svarbos. Būti rome Lietuvoje yra tiek pat sunku, kaip patirti didžiulį sielvartą, išgyventi patyčias dėl lyties yra tiek pat svarbu, kiek išgyventi meilę, neapykantą ar piktdžiugą. Žmogus nepaskirsto dėmesio tik į vieną subjektą ar jausmą, jis egzistuoja horizontaliai, jei norite, keliuose ontologiniuose laiptuose. Edith Eger savo knygoje „Pasirinkimas“, kurioje pasakoja autobiografinę istoriją išgyvenant Holokaustą, teigia, kad kančia neturi hierarchijos: „Niekada mano skausmas nebus stipresnis ar silpnesnis nei kito žmogaus. Nėra tokio grafiko, kuriame pamatytume, kad vieno žmogaus skausmas svarbesnis už kito.“

„Sniegas. Moteris. Dvikova.“. Rež. U. Bartoševičiūtė | T. Povilionio nuotr.

– Kokie Jūsų mėgstamiausi rašytojai ar didžiausią įtaką padariusios knygos (nebūtinai grožinės)? Koks Jūsų ar Jūsų kūrybos santykis su literatūra? Galbūt turite įsimintinų literatūrinių ištraukų, citatų, imponuojančių veikėjų? Gal net galėtumėte sugretinti save su vienu iš jų?

– Leonidas Donskis ir Tomas Venclova „Optimizmo paieškos pesimizmo amžiuje: Rytų Europos nuojautos ir pranašystės“: „Ar rinktis tėvynės viziją, ar jos tikrovę – politinį režimą ir institucijas, kurios iš esmės prieštarauja tavo sąžinei? Kas yra tėvynė – tavo sąmonės santykis su kažkokia vieta Žemėje ar konkrečios šalies socialinė ir moralinė tvarka, kuri tampa tavo gyvenimo principais ir širdies įpročiais, su kuria susitapatini ir kurią gini kaip savo asmenybės ir gyvenimo dalį? Ar leisti, kad kitos šalys „koreguotų“ defektyvią tavo tėvynę, ar ginti savo šalį nuo kitų arogancijos ir pamokslavimo? Ką daryti, kai sąžinė ir idealai susieja su šalimi, kurios tavo šalį ar mažų mažiausiai jos politinį elitą laiko priešu? Ar atvirai pasakyti režimo priešams, kurie atstovauja tavo vertybes, kad izoliuotų tavo šalį ir nesitaikstytų su ja (sykiu izoliuodami ir tave patį)? Ar patarti žūtbūt palaikyti santykius su režimu ir ieškoti kompromisų slapta tikintis kažkokios evoliucijos į liberalesnę tvarką? Visa tai iki skausmo pažįstama rusų disidentams. Jiems teko rinktis, ką išduoti – savo sąžinę ar išsigimusią tėvynę. Sovietinis režimas juos nuolat kaltino socialistinės tėvynės juodinimu ir keliaklupsčiavimu prieš buržuazinius Vakarus. Šiandien istorija kartojasi.“

„Kaip jums patinka“. Rež. U. Bartoševičiūtė | M. Savičiūtės nuotr.

– Kokios muzikos klausotės? Kokie atlikėjai, grupės yra Jūsų klausomų dainų sąrašuose? Koks Jūsų ar Jūsų kūrybos santykis su muzika? Jei Jūsų gyvenimas turėtų garso takelį, kokia daina, muzikos kūrinys tai būtų?

– Muzikos klausausi nuolat. Ji labai kakofoniška – nuo klasikinės muzikos, džiazo iki techno ir pop-muzikos. Jau kelerius metus vis grįžtu prie Daniel Herskedal, Avishai Cohen (trimitas), Bugge Wesseltoft, Go Go Penguin, Brad Mehldau, Mark Guiliana, Chassol, Alva Noto, Snarky Puppy. Užaugau džiazo muzikos aplinkoje, mano šeimoje visada buvo ir yra vertinami koncertai. Niekas nesiginčys, jei negali eiti vakarienės, nes tą vakarą Vilniuje vyksta geras koncertas. Dažnai šeimos reikalus planuojame derinant su renginiais ir festivaliais, o ne atvirkščiai.

Muziką teatrui laikyčiau atskiru žanru. Taip pat kaip pjesės laikomos atskira literatūros rūšimi. Pjesės skaitomos sunkiai, nes nėra parašytos skaityti, taip pat ir muzikos teatrui, atsiejant ją nuo sceninio veiksmo, kurį ji lydi (ar veda), klausomasi sunkiai. Vis dėlto pradėdama ruoštis spektakliui dažnai susikuriu grojaraštį, kuris nurodo atmosferas, ritmą, energiją, tam tikrų scenų agresiją ar melancholiją. Tačiau tie kūriniai dažnai ir lieka tik man – nesidalinu jais nei su kompozitore, nei su aktoriais, nes jie veikiau atspindi subjektyvią tofikcinio pasaulio jauseną, o ne objektyvų žvilgsnį.

Be abejo yra kūrinių, dažniausiai dainų, kurias pasirenkame atlikti ar klausytis neperrašę, ar nearanžavę jų, dažniausiai šie kūriniai atsiranda dar prieš pradedant repetuoti.

– Kokia kūrybinė atmosfera Jums reikalinga? Ar turite tam tikrų ritualų, kurie neatsiejami nuo Jūsų kūrybos proceso? Kuriuo paros metu dirbate produktyviausiai?

– Kažkodėl mėgstu pjesės tekstą išsidėlioti ant ilgo stalo arba grindų, kad matyčiau visą tekstą viename „kadre“, tada suskirstau pjesę įvykiais ar tam tikrais kritiniais taškais. Geriausiai mane veikia galutinis terminas – jeigu žinau, kad turiu priduoti medžiagą, pavyzdžiui, vertimui, išsiųsiu ją paskutinę naktį. Galiu mėnesį galvoti apie fabulą ar tam tikrą sceną, ar smulkų niuansą, bet neprisėsti prie stalo. Kažkas manyje burbuliuoja, kažką mąstau, o tada gana impulsyviai sėdu visko tvarkyti. Nemoku kasdien padirbti su viena scena. Vadinčiau tai inkubaciniu periodu – pasėta sėkla turi daigintis, jai reikia duoti laiko ir erdvės.

„Requiem for a woman“. Rež. U. Bartoševičiūtė | J. Kulevičiūtės nuotr.

– Kokie Jūsų kūrybiniai ateities planai? Didžiausia siekiamybė?

– Jau po mėnesio „Berliner Ensemble“ pradedu repetuoti spektaklį „Opheliamachine“ pagal dramaturgės Magdos Romanska pjesę. Šiame teatre pradedu metų trukmės rezidentūrą, manęs laukia du pastatymai, o pakeliui – pjesių skaitymai ir meniniai tyrimai.

2023 m. sausio mėnesį statau spektaklį Reikjaviko miesto teatre pagal Williamo Shakespearo „Makbetą“. Po premjeros vėl grįžtu į Berlyną.

Laukia labai užimtas, sudėtingas ir daug iššūkių keliantis sezonas, taigi dabar esu ir laiminga ir sutrikusi.

Didžiausia siekiamybė yra išlaikyti kūrybinį saiką – imtis tik tų pastatymų, kurie iš tiesų atrodo prasmingi.

Plačiau apie Uršulės Bartoševičiūtės kūrybą.

„Vilniaus galerija“ kviečia menininkus tapti rubrikos „Menininko anketa“ pašnekovais! Jei norite atsakyti į klausimus ir publikuoti savo kūrybą, susisiekite el. paštu vilniausgalerija@gmail.com arba asmenine žinute feisbuke

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!