Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2022 m. 24 rugsėjo d. 14:16
V. Kančiausko „Dialogas“ – vienintelis reliktas Vilniuje, menantis XX a. superkompiuterių erą

Vladimiro Kančiausko dekoratyvinė kompozicija „Dialogas“ | Kadras iš videomedžiagos

Kasmet Vilniaus mieste atsiranda bent po kelias skulptūras, tačiau visuomenės dėmesio jos dažnai nesulaukia. O kai kurios – net pačios seniausios – iki šiol prisimenamos ir lankomos žmonių. Vietos gyventojai ir miestą lankantys svečiai neretai nepastebi, o jei ir pamato, nežino, iš kur jos ir kam skirtos, kokį istorinį ir kultūrinį laikotarpį atspindi. Tokie paminklai reikšmingi, nes įamžina mažąją Vilniaus istoriją, kurioje buvo susipynusios įvairios tautos, religijos ir politinės santvarkos.

Viešoji skulptūra visais laikais buvo ta meno sritis, kuri per savo formą ir literatūrinius įvaizdžius paveikiausiai išreikšdavo žiūrovui įvairias prasmes ir sukeldavo daugiausia diskusijų viešajame diskurse. Viešųjų erdvių menas – viena labiausiai ideologizuotų meno sričių, tačiau, kaip ir architektūra, jis praturtina mūsų kasdienę aplinką, formuoja urbanistinę kultūrą. 

Vilniaus mieste skulptūrų išties netrūksta, tačiau ar gyventojai ir miesto svečiai žino, ką tos skulptūros simbolizuoja? Ar pastebimos skulptūros meninės vertybės ir socialinis naratyvas? Tęsdami pasakojimų ciklą „Vilniaus praeities šešėliai“ kartu su rašytoju, publicistu, miesto tyrinėtoju Dariumi Pocevičiumi kviečiame pažinti Vilniaus mieste esančias skulptūras, monumentus po atviru dangumi ir sužinoti, ką slepia šių paminklų atsiradimo istorijos. 

 

V. Kančiausko dekoratyvinė kompozicija baseine „Elbrus-1“ procesoriams aušinti

1985-ųjų pradžioje Matematikos ir kibernetikos instituto darbuotojai iš centro persikraustė į Mokslininkų miestelį Santariškių pakraštyje. Greta naujųjų rūmų Akademijos g. 4 tų metų pabaigoje baigtas statyti daugiau nei 5 tūkst. kvadratinių metrų ploto skaičiavimo centras. Jame pradėtas montuoti „Elbrus-1“ ėmė veikti 1986-ųjų viduryje. Tuo metu Vsevolodo Burcevo kolektyvas jau buvo išbandęs „Elbrus-2“ modelį, kuris galėjo pasiekti 125 mln. operacijų per sekundę greitį. 

„Dabar „Mokslo“ mašinos yra dviejose patalpose, tarp kurių – 8 kilometrų atstumas. Ryšiams tarp mašinų palaikyti ir kontaktams tarp ESM ir vartotojų pagerinti paruoštas skaitmeninės informacijos perdavimo tinklo projektas, kuris ateinančiais metais numatomas pradėti įgyvendinti“, – 1988 m. vylėsi Adolfas Laimutis Telksnys.

Vladimiro Kančiausko dekoratyvinė kompozicija „Dialogas“ Santariškėse 1989 m. | V. Kančiausko asmeninio archyvo nuotr.

Šalia skaičiavimo centro Akademijos g. buvo įrengtas nemažas baseinas, būtinas „Elbrus-1“ procesoriams aušinti. 1989-aisiais jį papuošė skulptoriaus Vladimiro Kančiausko sukurta dekoratyvine kompozicija „Dialogas“.

„Tuo metu domėjausi postmodernizmu, 1988 m. lankiausi Niujorke, kur buvo surengta mano personalinė paroda. Grįžęs sugalvojau įdomią erdvinę kompoziciją ir nuėjau standartiniu keliu: padariau eskizą, suderinau su miesto vyr. dailininku Gediminu Baravyku, pateikiau meno tarybai. Ši patvirtino darbą ir pasiūlė jį įvairioms Vilniaus įstaigoms.

Atsiliepė Vytautas Statulevičius, Matematikos instituto direktorius. Pasikvietė pas save ir tarė: „Nelabai suprantu, ką darbas reiškia, bet man patinka.“ Įsikalbėjom, pradėjom juokauti, kad nuo meno nutolę mokslininkai kūrinyje įžvelgs dvi durnaropes ir pavadins „Durnaropių dialogu“. Tikiuosi, taip nenutiko…“ – pasakojo V. Kančiauskas. 

Kūrinys suvirintas iš nerūdijančiojo plieno strypų ir lakštų. Padažytas ryškiai raudona spalva. Daugelį darbų atliko pats autorius. Baseinas tuomet veikė ir kaip fontanas – palei perimetrą išdėstyti purkštukai švirkštė nuo procesorių įšilusį vandenį. Vakarais skulptūrinė kompozicija būdavo apšviečiama ir atrodė fantastiškai. 

Susiję:

Tokias grožybes miesto pakraštyje vilniečiai matė neilgai. Sparčiai progresuojant mikroelektronikai, „Elbrus-1“ mašina nebeatitiko mokslininkų poreikių ir buvo išmontuota. Baseino nebereikėjo, jame nebeliko vandens. Instituto sargas naktimis sergėjo, kad kūrinio nenugvelbtų metalo vagys. „Dialogas“ gražiai aprūdijo, apšiuro ir ėmė atrodyti ne fantastiškai, o fantasmagoriškai.

Vėliau baseinas buvo užlygintas, o kūrinys perkeltas kiton vieton. Tai vienintelis reliktas mieste, menantis XX amžiaus superkompiuterių erą.

Projektą iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė.

 

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!