Režisierius Woody Allenas | EPA nuotr.

Tekstas ir fotografijos perpublikuojami iš portalo bernardinai.lt.

Vienintelis skirtumas tarp tragedijos ir komedijos – komedijoje žmonės atranda būdą susidoroti su tragedija. Žinoma, humoras nėra atsakymas į visas gyvenimo problemas, tačiau jis lyg pleistras. Tai tikrai geriau, negu visą laiką vaikščioti atvira žaizda.

Režisierius Woody Allenas

Režisierius Woody Allenas – produktyviausias Holivudo kino klasikas ir intelektualiosios komedijos pradininkas, mokantis taikliai su ironija bei sąmoju žvelgti į gyvenimą. Miesto neurotiku save dar vadinantis amerikiečių režisierius, rašytojas, aktorius ir klarnetininkas, šiuolaikinio meno išmanytojas yra keturiskart pelnęs „Oskarų“ statulėlę bei daugybę kitų premijų – tarp jų „Auksinį gaublį“ (triskart), „Saturną“ ir „Auksinį liūtą“. Pačiais garsiausiais W. Alleno filmais įvardijami „Anė Hol“ (Annie Hall, 1977 m.), „Manhatanas“ (Manhattan, 1979 m.), „Deni Rouz brodvėjus“ (Broadway Danny Rose, 1984 m.), „Purpurinė Kairo rožė“ (The Purple Rose of Cairo, 1985 m.), „Hana ir seserys“ (Hannah and Her Sisters, 1986 m.), „Vidurnaktis Paryžiuje“ (Midnight in Paris, 2011 m.).

Kiekviename filme W. Allenas su ironija žvelgia į žmogaus troškimą palikti po savęs pėdsaką, įprasminti save amžinybėje ar tapti pasaulio istorijos dalimi. Jis labai dėmesingas stebėtojas, puikiai žinantis, kaip veikia paskalos ir kad neįmanoma imti ir paprastai apibūdinti sudėtingą žmogaus gyvenimą.

2020 m. spalį pristatydamas savo naujausią filmą „Rifkino festivalis“ (Rifkin’s Festival), kurio pasaulinė premjera įvyko tarptautiniame San Sebastiano kino festivalyje. W. Allenas paskaičiavo – tai 55-as jo darbas didžiajame kine. Ilgų filmų jis nekuria – pusantros valandos, tačiau, matyt, niekas daugiau, išskyrus jį, negali taip nenuilstamai sparčiai dirbti sukurdamas per metus po naują darbą.

„Rifkino festivalyje“ vaidinęs dviejų „Oskarų“ laureatas aktorius Christophas Waltzas, čia tepasirodantis vienoje scenoje, įkūnijo Mirties personažą. „Aš visada norėjau dirbti su Woody Allenu, – yra prisipažinęs Ch. Waltzas. – Mano personažas rūpinasi gyvųjų gerove, supranta juos slegiančias bėdas, kremtasi dėl žmonių. Jis labai empatiškas.“

Kai W. Allenui sukako 80-dešimt ir į Kanų kino festivalį jis atvyko pristatyti savo filmo „Aukštuomenės klubas“ (Café Society, 2016), jo irgi buvo pasiteirauta apie mirtį. Anuomet režisierius prisiminė, kad mirties labai bijojo būdamas penkerių, o būdamas 80-ies galintis pasiguosti, jog jo tėvai buvo ilgaamžiai: W. Alleno mama gyveno kone iki šimto metų, o tėtis ją pergyveno. W. Allenas taip pat prisipažino, kad jaučiasi esantis jaunesnis pagal metus ir su dėkingumu priimantis viską, ką jam dovanoja likimas. O kitiems palinkėjo į gyvenimą žvelgti su ironija arba nusišauti.

Litvakiškos šaknys

Woody Allenas – Bruklino vaikas, gimęs paprastoje šeimoje, ir tam, kad galėtų užsidirbti pragyvenimui, pradėjo nuo humoreskų rašymo laikraščiui pasirinkęs Woody Alleno slapyvardį.

Įdomu tai, kad žydų kultūros paveldo specialistas bei tyrinėtojas Marius Galadauskas paskelbė, jog W. Alleno šeimos istorija susijusi su Panevėžiu: M. Galadausko teigimu, režisieriaus senelis Izaokas, prosenelis Šmuelis ir proprosenelis Mauša – visa Konigsbergų šeima – kilę iš Panevėžio. O tai, kad kino grando W. Alleno litvakiškos šaknys glūdi Panevėžyje, anot istoriko, liudija viešai visiems prieinama informacija. Esą režisieriaus kilmę įrodo jo giminės medis – išsamiai išvardyti žydų vardai ir pavardės, nurodytos tikslios datos bei vietos.

Kokia W. Alleno sėkmės priežastis – ar tai, kad jis – iracionali asmenybė, ar atvirkščiai – pragmatikas iki kaulų smegenų? Kodėl garsiausi pasaulio kino festivaliai pasiruošę viskam, kad tik galėtų pristatyti W. Alleno filmus? Kuklios išvaizdos, smulkaus sudėjimo akiniuočio režisieriaus pasirodymas ant raudonojo kilimo visuomet sukelia ažiotažą, matyt, dėl to, kad žavi jo vitališkumas, gebėjimas sugauti kiekvieną likimo akimirką ir išgyventi ją kaip dovaną.

W. Allenas kuria intelektualias ir absurdiškas komedijas, kurių siužetus kiti režisieriai galbūt paverstų vulgarybėmis. Režisierius nelinkęs savo filmuose palikti romantiškiausio pasaulyje miesto, koks jam yra tapęs Niujorkas – tai byloja jo niujorkietiškoji trilogija: filmai „Anė Hol“ (Annie Holl, 1977 m.), „Manhatanas“ (Manhattan, 1979 m.) ir „Interjerai“ (Interiors, 1978 m.). W. Allenui patinka pasinerti į psichoanalizę ir su ironija pakalbėti apie seksą. Gaila, kad būdamas garbaus amžiaus jis liovėsi filmuotis savo filmuose – vaidinti nuolat burbančius nevykėlius, dėl kurių alpsta žavingiausios pasaulio moterys.

Režisierius Woody Allenas | EPA nuotr.

Spontaniškumas

W. Allenas ir po šiai dienai pasirodo džiazo klube, groja klarnetu ir demonstruoja tik jam būdingą aprangos stilių – paprastą, bet nepavadintum, kad kasdienišką. Režisierius mėgsta vilkėti santūrių spalvų drabužius, pasiūtus iš tvido, kuriuos vieni mados kritikai vadina elegancijos stygiumi („Woody Alleno švarkai primena sofos apmušalo draiskanas“), o kiti pagiria už išskirtinumą („Tvido švarkas padėjo W. Allenui sukurti ne tiek komiko įvaizdį, kiek koledžo profesoriaus. Labai geras įvaizdis – užsivilkęs tvido švarką bet kas galėtų sukurti mąslaus universiteto žmogaus įspūdį.“).

W. Allenas yra patologiškai konservatyvus, nesinaudoja kompiuteriu, socialiniais tinklais, tačiau jo kine technologijų pažanga pasirūpina kiti specialistai.

Garsiai nuskambėjusi istorija, kad W. Allenas buvo apkaltintas priekabiavimu ir savo jaunosios podukros suviliojimu. Oficialių žmonų režisierius turėjo ne vieną. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje W. Allenas išsiskyrė su aktore Mia Farrow, įsimylėjęs jos įdukrą – korėjietę Soon-Yi Previn, kuri, regis, daug metų praėjus dėl visa, kas nutiko, nesigaili. Ritantis „MeToo“ bangai, aktorės, karjerą pasiekusios dėl W. Alleno filmų, pasauliui garsiai pranešė, kad jeigu būtų žinojusios apie režisieriaus polinkius, nė nebūtų žengusios į jo filmavimo aikštelę. Dėl to 2019-ųjų W. Alleno filmas „Lietinga diena Niujorke“ (A Rainy Day in New York) JAV taip ir nepasirodė.

Režisierius Woody Allenas | EPA nuotr.

Savo 2020-ųjų memuaruose „Apropos of Nothing“ („Beje, apie nieką“), kurių leidybą irgi lydėjo skandalai, W. Allenas papasakojo apie santykius su Soon-Yi Previn. Anot jo, tarp jųdviejų įsiplieskė tikroji aistra, ir nors tai pasmerkė visuomenė bei buvusi žmona, režisierius visiškai nesigaili dėl to, kad susituokė su podukra.

W. Allenas iš tiesų daug išmano apie moteris ir apie jų charakterius. Jo filmuose naujai sužibėjo Diane Keaton, Mira Sorvino, Penélope Cruz, Cate Blanchett, Scarlett Johansson, Kate Winslet ir Emma Stone. Nors tebefilmuoja holivudinio kino mastais žvelgiant mažo biudžeto filmus, tai neapmalšina pačių sėkmingiausių aktorių užsidegimo filmuotis pas šį režisierių. W. Allenas apie tai yra pasisakęs su ironija: esą šie aktoriai eina pas jį tada, kai jų nekviečia Stevenas Spielbergas. Wallace’as Shawnas, vaidinęs W. Alleno filmuose „Radijo dienos“ (Radio Days, 1987 m.), „Nefritinio skorpiono užkeikimas“ (The Curse of the Jade Scorpion, 2001 m.), prieš „Rifkino festivalio“ premjerą pasidalijo prisiminimais apie tai, kaip pirmą kartą įžengė į W. Alleno biurą: „Jis stovėjo ant kopėtėlių priešais knygų lentynas ir ieškojo kažkokios jam reikalingos knygos, beveik į mane nekreipdamas dėmesio. Pasiteiravo, ar turiu vasarą planų. Atsakiau, kad ne. Tokia buvo mano pirmoji perklausa.“

„Woody patinka spontaniškumas. Jeigu kokia scena jam atrodo pernelyg nenatūrali, jis jos atsisako. Woody nori, kad aktorių vestų pasąmonė“, – yra sakęs W. Shawnas. Amerikiečių aktorei Ginai Gershon W. Allenas yra davęs tokį patarimą: „Būk savimi. Tu pernelyg daug mąstai.“ Prancūzų aktoriui Louis Garreliui jis yra aiškinęs: „Gali daryti ką tik nori, kad tik tai atrodytų natūraliai.“

Režisieriaus W. Alleno darbštumą paaiškina ši jo įžvalga: „Bet koks netikėtas pasikeitimas sužadina psichinę energiją. Jeigu dirbu viename kambaryje, turiu pereiti į kitą. Išeinu į gatvę – dar geriau. Atsistoju po dušu – išvis puiku, todėl tai darau dažniau nei įprasta. Jeigu būdamas svetainėje suvokiu papuolęs į aklavietę, kylu į viršų ir palendu po dušu. Stovėdamas po karšto vandens čiurkšlėmis 45 minutes įgaunu kūrybinį impulsą. Šluostausi rankšluosčiu, velkuosi drabužius, įsitaisau ant sofos ir toliau mąstau.“

Režisierius Woody Allenas | EPA nuotr.

Woody Allenas – apie tai, kaip gyventi

Man regis, šiuolaikiniame kine nėra režisierių, kurie dirba įkvėpti manęs. Aplink matau jaunus žmones, kuriems įtaką padarė Francis Fordas Coppola, ypač didelę – Martinas Scorsese ir Oliveris Stone’as. O aš? Ne, tokių aš nepažįstu.

Nutrūktgalviškumas, nerūpestingumas man nėra būdingi. Aš ir dabar prisiekęs pesimistas. Aš iki šiol žmones skirstau į niekšus ir vertus gailesčio.

Kad vaidintum komedijose, iš prigimties turi turėti ypatingą savybę. Komikai visuomet gebėjo atlikti dramatiškus vaidmenis, tačiau pasižiūrėkite į geriausius dramatiškų vaidmenų aktorius, pavyzdžiui, į Marloną Brando, ir įsitikinsite, kad komedijos žanras jiems sunkiai įkandamas.

Aktoriai dirba su manimi tik tada, jeigu turi laisvo laiko tarp kur kas labiau viliojančių projektų. Jeigu skambinu aktoriui ir jam maždaug tuo pat metu skambina Stevenas Spielbergas arba Martinas Scorsese, jis nė nepagalvos eiti pas mane. Tačiau jeigu jis ką tik baigė filmuotis, gavo savo dešimties milijonų dolerių honorarą ir iki rugpjūčio neturi ką veikti, o aš paskambinau birželį, tai kodėl gi ne?

Vienintelis skirtumas tarp tragedijos ir komedijos – komedijoje žmonės atranda būdą susidoroti su tragedija. Žinoma, humoras nėra atsakymas į visas gyvenimo problemas, tačiau jis lyg pleistras. Tai tikrai geriau, negu visą laiką vaikščioti atvira žaizda.

Iš tiesų moku vaidinti tik du vaidmenis – esu labai ribotas aktorius. Galiu vaidinti arba intelektualą, arba padugnę.

Kai pradėjau kurti kiną, man atrodė, kad manęs laukia daugybė malonių dalykų: šlovė, pinigai, meilikavimai, žavesys… Tačiau po keleto pirmųjų filmų supranti, kad tavo gyvenimas liko toks pat. Supranti, kad visos tavo problemos niekur nedingo.

Myliu savo profesiją, tačiau jeigu ją iš manęs atimtų, su malonumu užsiimčiau kuo nors kitu. Dirbčiau teatre arba sėdėčiau namie ir rašyčiau. Galbūt tiesiog tinginiaučiau – žinoma, su malonumu. Atsikelčiau rytą, išeičiau pasivaikščioti, užsukčiau į muziejų ar kiną, tada grįžčiau namo, bendraučiau su žmona, žiūrėčiau per televizorių beisbolą. Ne taip ir blogai, tiesa?

Dažnai svajoju apie atostogas, kurios trunka metus. Tačiau mane visada ima graužti sąžinė, nes aplink vis atsiranda tų, kurie duoda pinigų naujam filmui, dėl to prieinu išvadą – kol duoda, reikia imti.

Manęs beveik niekada nekviečia nusifilmuoti kitų režisierių filmuose. Keista! Regis, kai tapau vyresnis, žmonės turėtų mąstyti taip: kas iš mūsų komikų pats seniausias? Walteris Matthau mirė. Taigi Woody Allenas!

Nežinau, kuo mane laiko. Matyt, keistu egzemplioriumi.

Jeigu daryčiausi tatuiruotę, tai būtų užrašas „Mama“.