Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

Viena pirmųjų gyvenviečių, kurioje savo laiku įsikūrė žydų bendruomenė, buvo Merkinė. Nors žydų sinagoga Merkinėje minima 1654 m., pirmas žinias apie tikslų žydų skaičių Merkinėje turime tik iš 1765 m. gyventojų surašymo.

Taigi Merkinėje 1765 m. gyveno 458 žydai. Pagal 1790 m. duomenis – 180 žydų (iš viso gyventojų – tik 444). 1811–1818 m. – 331 žydas (pagal XIX a. Rusijos imperijoje veikusius įstatymus, žydai negalėjo turėti žemės nuosavybės, 1804 m., paskelbus senato įsaką, jie kėlėsi iš kaimų į miestus. Žydų skaičius Merkinėje ėmė sparčiai didėti. 1930 m. iš 2200 miestelio gyventojų 1700 buvo žydų tautybės. 20 totorių šeimų, 138 rusai.

Apie tai, koks buvo šios bendruomenės gyvenimas, kokie santykiai su kitatikiais Merkinėje XX a. pr. ir tarpukariu, puikiai iliustruoja 1988 m. Merkinės imigrantų Izraelyje bendruomenės išleistoje knygoje „Merkinė –  žydų miestas Lietuvoje“ pateikiami prisiminimai.

Rabinas Šlomo A. Šoras prisimena: „Merkinė buvo gražus miestas daugeliu prasmių. Jis turėjo gerą vardą visame krašte. Nepaisant mažo skaičiaus žydų, gyvenančių mieste, tarp jų dauguma buvo prekybininkai, studentai ir Yeshiva studentai, visi studijavo Torą. Merkinės mieste buvo keli šimtai žydų šeimų. Taip pat čia gyveno lenkai, lietuviai ir rusai. Žydų namai lokalizavosi miesto centre. Miestelyje veikiančios trys sinagogos vaidino reikšmingą vaidmenį žydų kultūriniame ir dvasiniame gyvenime.“

Kad galėtų išlaikyti savo šeimas, dauguma Merkinės žydų dirbo sunkiai. Tačiau buvo ir tokių, kurie turėjo didesnį verslą. Vienas tokių – Bezalelis Manosovskis, jis buvo turtingas ir įtakingas asmuo Merkinėje. Bezalelis išsinuomodavo miško plotus iš vyriausybės ir miško kirtimui samdė tiek žydus, tiek ne žydus. Rąstai buvo transportuojami į Nemuno upę. Nuridentus nuo kranto į upę rastus, surišdavo į plaustus. Tada juos plukdydavo žemyn upe iki Baltijos jūros, iš ten juos paimdavo į didelius pjūklus varančius Vokietijos malūnus. B. Manosovskis taip pat turėjo malūną su lentpjūve, kur rąstai buvo pjaustomi į lentas.

Tarp kitų verslų Merkinėje būta malūnininkystės, plytų gamybos, apšvietimo, naminio žvakių liejimo ir keletas kepyklų. Tarp amatininkų būta batų gamintojų, siuvėjų, stalių ir statybininkų. Batų ar drabužių pirkimas nebuvo kasdienis įvykis. Čia suplyšusi avalynė ar rūbas amatininkų rankose buvo sutaisomas ir atnaujinamas. Vis dėlto amatininkai dažnai užsakymų taip pat negaudavo, nes tarp žydų ir kitatikių buvo įprasta, kad šeimai drabužius sutvarkydavo motina. Jos namuose taip pat iškepdavo duoną, net švenčių progomis.

Merkinėje taip pat buvo žydų pradinė mokykla, mokslas joje buvo nemokamas. Ten buvo studijuojamas Sidur (judėjų maldynas, kuriame surašytos maldos, psalmės ir palaiminimai), Biblija ir hebrajų kalba. Taip pat būta dviejų vidurinių mokyklų. Viena kitatikiams, kita – žydams. Kiekvienoje mokykloje buvo po keturias klases, ir tie, kurie baigdavo tą mokyklą, mokslus tęsdavo gimnazijoje. Žydų mokykloje berniukai ir mergaitės mokėsi kartu.

Merkinės krašto muziejaus archyvo nuotr.

Pirmojo pasaulinio karo metais rusų vyriausybė nusprendė, kad visi žydai, kurie gyvena miestuose šalia sienos su Vokietija, turi palikti namus ir vykti į Rusijos gilumą. Kai kurios iš tų šeimų atvyko į Merkinę. Juos priėmė gyventi į žydų namus. Rusų armijai patyrus pralaimėjimą, frontas priartėjo prie Merkinės. Vietos gyventojai slėpėsi rūsiuose ir mūriniuose pastatuose. Pasibaigus kovoms, žmonės išėjo iš savo slėptuvių ir rado naująją vokiečių okupacinę valdžią.

1918 m. Lietuvos Tarybai paskelbus apie nepriklausomos Lietuvos valstybės sukūrimą, keitėsi ir žydų bendruomenės situacija. Nepriklausomos valstybės sukūrimas stipriai paveikė ir žydų bendruomenės ekonominį, kultūrinį, visuomeninį gyvenimą. Tiesa, kaip ir anksčiau, žydų ir kitatikių santykiai iš esmės apsiribojo komercija. Žydai vertėsi prekyba, teikė amatininkų paslaugas, o lietuviai, rusai, totoriai parduodavo produktus miesto turguje, kuris vykdavo ketvirtadieniais, ir naudojosi žydų teikiamomis paslaugomis. Miestelio centras buvo apstatytas žydams priklausiusiais pastatais. Čia namo neturėjo jokios kitos tautybės verslininkas, visos centre esančios parduotuvės taip pat priklausė žydams.

Vienas iš to meto pasiekimų buvo miesto vandentiekis. Jį Abraomo Zalmano Raiznerio iniciatyva suprojektavo du Kauno inžinieriai broliai Korlanzikai. Pastačius vandentiekio bokštą, miesto gyventojai galėjo prisijungti prie tekančio vandens tiekimo sistemos. Tuo metu tokios sistemos neturėjo nė vienas Lietuvos miestas.

Merkinės krašto muziejaus archyvo nuotr.

Merkinės žydų bendruomenė pasižymėjo aktyvia visuomenine, kultūrine veikla, veikė įvairios socialine veikla užsiimančios šalpos draugijos, religinės organizacijos, „Maccabi“ sporto klubas. Penktadieniais žydai gausiai rinkosi į pirtį, ruošėsi šabui.

Tarpukariu nemaža dalis Merkinės žydų emigravo į JAV, Pietų Ameriką, Palestiną. Likusieji gyveno sau įprastą gyvenimą iki 1940 m., kai prasidėjo sovietų okupacija. Pirmosios sovietų okupacijos metais žydai, kaip ir lietuviai, patyrė represijas: suvaržyta spauda, uždarytos privačios ir bendruomeninės mokyklos, iš mokymo programų pašalinta hebrajų kalba, apribotas visuomeninių organizacijų veikimas, didelį smūgį žydų verslumui sudavė ne tik jiems priklausiusio bendruomeninio turto, bet ir privačių namų nacionalizacija.

Žydų padėtis dar labiau pablogėjo Vokietijai pradėjus karo veiksmus prieš Sovietų Sąjungą.

Merkinės miestelis labai stipriai nukentėjo nuo karo veiksmų. Sugriauta absoliuti dauguma žydams priklausančių pastatų. Daug parduotuvių buvo išplėšta. Pirmomis nacių okupacijos dienomis Merkinėje buvo įsteigta vokiečių karo komendantūra. Dėl hitlerinės Vokietijos pozicijos žydų klausimu jų bendruomenė iškart pradėta persekioti.

1941 m. vasaros antrojoje pusėje žydams buvo įsakyta ant nugaros ir krūtinės prisisiūti geltonas žvaigždes, liepta vaikščioti ne šaligatviu, o gatvės viduriu, apribotas judėjimas vėlyvu paros metu. Žydus vokiečiai taip pat išnaudojo viešiesiems darbams: varė taisyti kelių, kasti griovių ir pan.

1941 m. rugpjūtį visi Merkinės žydai buvo suvaryti į sinagogas, įkurtas getas. Ginkluotų kareivių ir vietos policininkų saugomo geto kaliniams trūko maisto. Kai kurie lietuviai stengėsi padėti, nešė sinagogose uždarytiems žydams maisto produktų. Buvo manoma, kad žydai bus išvežti darbams. Deja. Merkinės žydai buvo sušaudyti 1941 m. rugsėjo 10 d. už Stangės upelio esančioje smėlingoje vietoje. 

Parengta pagal Merkinės krašto muziejaus vadovo Mindaugo Černiausko publikaciją.
Už pagalbą rengiant pasakojimą dėkojame Merkinės krašto muziejui.
Projektą iš dalies remia Lietuvos kultūros taryba.