„Dona Kichotė“ premjera. Finalas. Choreografas Gaj Žmavc | M. Aleksos nuotr.
Lapkričio 10 ir 11 dienomis Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre įvyko šokio spektaklių triptiko „Dona Kichotė“ premjera. Nors pavadinimas atitinka šių laikų „normas“, tačiau pati tema kiek pritempta. Visi kūrėjai aiškina, kaip jie supranta šią temą, kartais net paradoksaliai skirtingai, nors kuria vieną spektaklį. Bet žiūrovai jį mato savaip, ir jiems svarbu patiems pagrįsti temos pasirinkimą.
„Dona Kichotė“ – šokio kvartetas. Keturi choreografai – Daria Verovka, Yanas Malaki, Aušra Krasauskaitė ir Gajus Žmavcas (Slovėnija) – daugiausia pagal skirtingų Baroko ir Ankstyvojo klasicizmo epochų kompozitorių (Georgo Friedricho Händelio, Henry Purcello, Johanno Sebastiano Bacho, Maksymo Berezovskio (prisijungiant Silvijai Miliūnaitei) ir Alessandro Scarlatti) muziką sukūrė spektaklį, kuris nuo pat pirmų akimirkų įtraukė žiūrovus. Klaipėdos „Dona Kichotė“ – poetiška ir santykinai rami, nors ir pasakoja gana dramatiškas istorijas.
Kaip ir priklauso šokio pasauliui, daugiausia kalbama apie jį ir ją. Dviejų žmonių tarpusavio santykiai, nusivylimai, meilė, išsiskyrimai. Na, ir aišku, vienišo, besikankinančio žmogaus tema. Visa tai jau matyta, o šįkart vos ne pritempta prie donkichotiškos temos, suaktualinant moterišką temos aspektą, kuris tapo dominante šių laikų sociokultūriniame kontekste.
Bet šis iš pažiūros „dideliais menais“ nekvepiantis spektaklis visumoje paliko šviesų įspūdį. Pirmiausia todėl, kad jis sukurtas, o ne pastatytas. Jame nemažai jausmo, asmeninio santykio į visa tai, apie ką kalbama. Jeigu pirmose dalyse gali stebėti jauniems žmonėms būdingus išgyvenimus ir šokio pasaulyje naudojamų išraiškos priemonių pasikartojimus, tai trečia ir ketvirta choreografinės kompozicijos pretenduoja į savarankiškus mini spektaklius, keliančius platesnį asociacijų lauką.
Akivaizdu, kad po Klaipėdos muzikinio teatro šokio spektaklių diptiko – Giovanni Battista Pergolesi „Stabat Mater“ ir Igorio Stravinskio „Šventasis pavasaris“, tiksliau, pirmosios – „Stabat Mater“ dalies, dar ilgai teks laukti įtaigesnio ir meniniu požiūriu jį pranokstančio šokio spektaklio. Šio spektaklio meninė kokybė tuo pačiu neleidžia kitų spektaklių vertinti kompromisiškai. Kita vertus, suprantama, kad teatre turint tam tikras pajėgas, galima kurti tokį turinį, koks susiformuoja natūraliu būdu. Nei choreografų, nei šokėjų nenusipieši, todėl ir „Dona Kichotė“ yra tokia, kokią įmanoma sukurti šiame teatre. Trupę šiandien sudaro ne tik lietuviai, bet ir ukrainiečiai, kurių ir mokykla kiek kitokia.
Daria Verovka sukūrė choreografinę kompoziciją pagal Georgo Friedricho Händelio ir Henry Purcellio kūrinius. Muzika įtaigi, dažnai girdima, todėl ne taip paprasta pagal ją sukurti naujus įvaizdžius, netikėtą spektaklio dramaturgiją. Įprastas kelias – judesiais iliustruoti tai, ką diktuoja garsų pasaulis. Dešimt merginų ir trys vaikinai, sudarydami įvairias scenines kompozicijas, daugiausia įsiminė rankų judesiais ir palaidų plaukų plaikstymusi. Nors pirmos mizanscenos prasidėjo nuo grafinio vaizdo, kurį taip pat apibrėžė scenos gylyje sukonstruota scenografinė, tuščiavidures kabinas primenanti kompozicija, veiksmo eigoje choreografija išsiplėtė iki judėjimo ratu. Muzika užvaldė šokančiųjų vaizduotę, todėl virto masės ir iš jos išsiskiriančio individo filosofine paradigma, kurią tiek šokantys, tiek žiūrintys gali suvokti įvairiai.
„Donos Kichotės“ I dalis. Choreografė Daria Verovka | M. Aleksos nuotr.
Šokėjas ir choreografas Yanas Malaki, pasirinkęs Johanno Sebastiano Bacho Sarabandą ir Alemandą iš Siuitų violončelei, iš pradžių šoko vienas, vėliau prisijungė Daria Verovka, pirmos kompozicijos choreografė. Kūrinio pagrindinis variklis – kintanti emocija. Vienas herojus blaškosi, kaskart papuldamas į destruktyvias aplinkybes, tačiau prisijungus merginai, situacija švelnėja – daugiau apsikabinimų, daugiau harmonijos, daugiau šviesų. Jeigu pirmajame kūrinyje dominuoja skulptūrinis scenovaizdžio puslankis, tai šis vyksta dviejų puslankių fone. Scenografė Sigita Šimkūnaitė kūrybingai panaudoja scenografinių formų kaitą, kuri įtaigiai veikia šokio nuotaiką. Šioje kompozicijoje, ypač artėjant link finalo, Andriaus Stasiulio sukurta šviesų gama atitiko Bacho ir Malaki nuotaikas ir netgi padėjo perskaityti siužetą. Autobiografinis kūrinys, kuriame pagrindinė choreografo mintis – „niekada nepasiduoti“, šiandien jautriai nuskamba karo Ukrainoje kontekste.
Galima suprasti, kodėl Malaki į šį sumanymą įtraukė muzikos atlikėją Aliasandrą Serdziukovą: violončelės stygos atstojo jo balsą, jo tikrus, o ne sugalvotus jausmus.
„Donos Kichotės“ I dalis. Choreografas Yan Malaki | M. Aleksos nuotr.
„Donos Kichotės“ I dalis. Choreografas Yan Malaki | M. Aleksos nuotr.
Choreografės Aušros Krasauskaitės sumanymas Doną Kichotę transformuoti per Maksymo Berezovskio muziką daugiau priminė judančių barokinių figūrų kompozicijas, nei šokį. Kadangi šokėjai apvilkti Jelenos Lebedevos sukurtomis bronza švytinčiomis suknelėmis, kurių klosčių krytis tapo ne mažiau paveikus, nei pats šokis, tai ir judesiai pasislėpė po audiniais. Spektaklio pabaigoje išaiškėjo, kad šį garsų ukrainiečių kompozitoriaus kūrinį gyvai atliko ir visas choras, kurį kūrėjai nusprendė įkurdinti balkone. Tie, kas sėdėjo parterio tolimesnėse eilėse, net nesuprato, iš kur sklinda choro balsai. Didelis ir gana svarbus kūrinio akcentas liko nepastebėtas. To ypač gaila, nes choras aprengtas labai gražiai – juodo aksomo suknelėmis su juodo šilko ar kaprono rankovėmis, juodomis kepurytėmis. Vertėtų pagalvoti, kaip chorą įtraukti į veiksmą, tuo labiau, kad soprano partiją atliekanti Rita Petrauskaitė buvo integruota į šokėjų būrį, apvilkta tokios pat spalvos suknele su tokiomis pačiomis skulptūrinėmis klostėmis.
„Donos Kichotės II dalis. Choreografė Aušra Krasauskaitė | M. Aleksos nuotr.
Šios dalies muzikos pagrindą sudaro Berezovskio koncertas chorui „Neatstumk manęs senatvėje“. Jo įžangą, foną ir postiudiją sukūrė kompozitorė Silvija Miliūnaitė. Ukrainiečių kilmės kompozitorius, studijavęs Italijoje, gyvenęs Sankt Peterburge, kūrinyje sujungė Vakarų ir Rytų Europos chorinio meno tradicijas. Šioje bažnytinėje muzikoje choreografei tapo svarbu intonaciniai ryšiai, jungiantys muziką ir šokį. Todėl bendras vaizdas buvo poetiškas, pakilus ir monumentalus. Žvelgiant į viso spektaklio kompoziciją, kurios režisierius – Aurelijus Liškauskas, akivaizdu, kad ši dalis turėjo užbaigti bendrą sumanymą.
Paskutinioji, trečioji dalis, sukurta choreografo Gajaus Žmavco pagal rečiau girdimą Alessandro Scarlatti muziką, savo dramaturgija pratęsė, papildė pirmąsias tris choreografines kompozicijas, be to, slovėnų choreografas į veiksmo ir reikšmių arsenalą integravo Baltijos pajūrio smėlį. Mūsų pajūrio peizažas kūrėjui padarė tokią įtaką, kuri atsikartojo „scenos dėžutėje“. Todėl kiekvienas krustelėjimas, kiekvienas sceninis judesys buvo palydimi kopų smėlio. Vizualiai gražu, bet šį efektą slopino suvokimas, kaip smėlis veikia šokėjų kvėpavimą ir regą. Šis rizikingas smėlio naudojimas uždaroje erdvėje pasirodė perteklinis. Kita vertus, ypatinga choreografo meilė Kuršių nerijos kopoms galėtų tapti jo kūrybos tęsiniu. Tuo labiau, kad Žmavcas prieš pusantrų metų asistavo Mariboro baleto trupės vadovui Edwardui Clugui, kuris į Klaipėdos elingą integravo minėtąjį „Stabat Mater“, kur be šokio reikėjo apgalvoti ir gamtos stichijos poveikį žiūrovams.
„Donos Kichotės“ III dalis. Choreografas Gaj Žmavc | M. Aleksos nuotr.
Būtent Žmavcas sugebėjo šią dalį išskirti iš visų „Donos Kichotės“ choreografinių kompozicijų. Jo sukurtas šokis raiškus, kalbantis kūno kalba, vien šokio menui įmanomu fiziškumu. Jis gali tapti pavyzdžiu, kas apskritai yra choreografija. Tik realiai šokdamas, o ne iliustruodamas, šokėjas kalbasi su pasauliu. Kartais atrodo, kad kai kurios scenos vyksta per ilgai, šokėjams per daug leidžiama naudoti savo prigimtinį temperamentą ar išorinius dalykus (pvz., ilgus plaukus), bet netrukus prisijungia scenografijos ir šviesos kismas. Šioje dalyje Sigitos Šimkūnaitės scenografiniai objektai, čiuožyklą primenantys puslankiai kito kartu su šviesa, o drauge su kontrastingų, šaltų spalvų gama sukūrė ypatingą dramaturgiją.
Aukšto lygio choreografija, atlikimas, muzika ir vaizdas – visa tai, ką vertina šokio meno gerbėjai. Skirtingos „Donos Kichotės“ interpretacijos sušildė vėjuotą ir savaip atžagarią Klaipėdą.
