Paroda „Lutum magnum“ | Gintarės Grigėnaitės nuotr.
Jurgita Ludavičienė kalbasi su keramiku, kuratorium, VDA keramikos katedros docentu dr. Roku Dovydėnu apie Lietuvos keramiką ir parodą „Lutum magnum“.
Pradėti pokalbį ir noriu nuo to, nuo ko neišvengiamai pradeda visi keramikai – nuo molio. Tu esi keramikės sūnus, taigi tikriausiai nuo pat gimimo molis tau buvo kaip duona? Šiek tiek juokauju. Bet jeigu rimtai, ką tau reiškia molis kaip medžiaga?
Mano santykis su moliu labai natūralus. Nesijaučiu svetimas, jį minkydamas, nesijaučiu blogai, iš jo dirbdamas, darbo praktikos turiu, technikas moku– tiek lipdymo, tiek dekoravimo. Molis daugumai su juo dirbančių yra tam tikro balanso radimas tarp idėjos, technologijos, proceso ir rezultato. Aišku, man idėja yra viena svarbiausių, nes jeigu jos nebus, tai liks tik amatas ir medžiaga. O amato ir medžiagos negali reflektuoti, gali tik arba dirbti tradicijoje, galimybių ribose, arba iš jos pasitraukti. Tačiau dirbant santykis su amatu yra svarbus. Per jį atsiranda santykis su technologijomis ir medžiagomis, kurias renkiesi – dažnu atveju jos apsprendžia galutinį darbo pobūdį, rezultatą.
Molis darbui yra labai palankus. Tam tikru atžvilgiu tai labai primena piešimą: medžiagos pačios pigiausios, bet tu gali sukurti tobulą meno kūrinį, turėdamas tik mokyklinį sąsiuvinį ir HB pieštuką. Kitas dalykas, kad galbūt visuomenė nebus labai pozityviai nusiteikusi mokykliniame sąsiuvinyje sukurto piešinio atžvilgiu ir traktuos jį kaip idėjos eskizą brandesniam darbui. Molis turi panašų eskiziškumo potencialą, iš jo gali padaryti nedidelį daiktą labai greitai, nebūtinai itin preciziškai, technologiškai. Savo paprastumu jis ir primena piešimą. Kaip renkantis popierių – rudą ar baltą, pieštukus, anglį ar sangviną, lygiai tą patį gali daryti su moliu. Nepatinka raudonas molis – gali nusipirkti balto. Eskizo net nebūtina degti. Viršutinę keramikos ribą apsprendžia finansinė pusė. Ją buvo labai gerai galima matyti šių metų Venecijos bienalėje, kur buvo eksponuoti dideli, dviejų metrų dydžio keraminiai objektai. Juos sukurti, fiziškai nulipdyti, nuglazūruoti ir įkelti į krosnį reikia grupės žmonių, kurie, būdami savo darbo profesionalai, tikėtina, nebus pigūs.
Man molis dar yra ir toks… labai determinuojantis. Pasirinkdamas keramiko kelią, žinai, kad visą gyvenimą turėsi reikalą būtent su moliu. Sakykim, skulptorius gali dirbti su akmeniu, geležim, medžiu, silikonu, daugybe medžiagų. Jei nori, gali ir su moliu. Jo medžiagų amplitudė yra labai plati. Bet keramikas žino, kad didžiąją dalį kūrybinio kelio bus tik jis ir molis, daugiau nieko. Ar į tai tu žiūri kaip į ribojimą, ar iššūkį, ar tiesiog nekvestionuojamą duotybę?
Galiu lipdyti rankomis iš ko tik noriu. Iš molio, plastilino, vaško ar iš greitai stingstančio gipso. Bet kokiai medžiagai galima pritaikyti lipdymo įgūdžius. Kita vertus, Emma Shaw apibrėžia, kas yra keramikos instaliacija. Keramikos instaliacija kalba apie keramiką per keramiką. Tuo ji skiriasi nuo sakykim, instaliacijos bendrąja prasme. Jei kalbi apie molinius objektus, kalbi ir apie amatą, apie žmones, kurie tuo amatu užsiima, turi atrasti savo santykį su buvusiais amatininkais, savo santykį su buvusiais menininkais, kurie naudojo ir tebenaudoja molį. Tada gali judėti į priekį. Man asmeniškai patinka meno istorija kaip objektas, mėgstu ją skaityti, ieškoti nuostabių dalykų, kurie joje nutiko, ir juos perteikti pasitelkiant medžiagą. Molį.
Bet nepamirškime, kad yra trys pagrindinės keramikos formos: indas, plytelė ir skulptūra. Plytelės mūsų sąmonėje daugiau susijusios su architektūra ar dizainu, kur menininkas dažnai matosi mažiau, bet galvojant, pavyzdžiui, apie Ištarės vartus, eksponuojamus Berlyne – tai nuostabiausias meno kūrinys, kurį rasime visose meno istorijose ir tai bus ir keramikos istorijos dalis. Mokantis Dailės akademijoje bendrosios meno istorijos, kalbama apie graikų vazas. Visi išmoksta atskirti raudonfigūres nuo juodafigūrių, o paskui vazos iš meno istorijos dingsta. Jei pažvelgtume į skulptūrinę keramiką, pirmojo Imperatoriaus Qin terakotinę kariuomenę, manau, retas pasakys, kad tai keramikos darbas. Tad apie keramiką kalbama architektūros, skulptūros, net tapybos istorijos kontekste. Keramikos darbai balansuoja tarp architektūros ir dizaino, tarp amato ir meno.
Paroda „Lutum magnum“ | Gintarės Grigėnaitės nuotr.
Paroda „Lutum magnum“ | Gintarės Grigėnaitės nuotr.
Molis dar ir labai materialus dalykas. Keramikai nuolatos yra specifinėje jungtyje su moliu. Man atrodo, keramika yra viena tų sričių, kurioje labai ryškus material thinking – kai medžiaga apsprendžia mąstymą, kai tam tikra prasme tu galvoji rankomis. Ką tau kaip keramikui duoda tas materialumas?
Atskirkime: jei kalbame apie molį – tai medžiaga, jei keramika – tai procesas. Keramikoje darbas turi praeiti ciklą: nulipdoma – išdžiovinama – išdegama. Dirbant su moliu, labai svarbus supratimas, ką gali padaryti rankomis ir ko negali. Daug menininkų samdosi amatininkus, kurie padeda jiems įgyvendinti idėjas. Man svarbu žinoti, kokį rezultatą gausiu, svarbu jį prognozuoti. Tas žinojimas, medžiagos galimybės pajautimas ateina per patirtį, jis įgyjamas kūnu. Todėl kūnas, be abejonės, yra labai glaudžiai susijęs su darbu. Aš anaiptol nesijaučiu įkalintas šioje situacijoje. Dauguma, ypač vyresnės kartos keramikų, paklausti apie jausmą, dirbant su moliu, pasakys tą patį – kad sukišti rankas į gimtąją žemę yra nepaprastas pojūtis, kuriam neprilygsta joks darbas su atvežtinėmis medžiagomis. Kad paėmus Sargėnų molį ir iš jo nulipdžius dirbinį, jis prieš akis iškils nuostabios, matinės šokolado spalvos, bet džiūdamas kūrinys taps pilkšvas, paskui balkšvas, o išdegus – šlykščiai rausvas (juokiasi).
Moliui skirta ir tavo kuruota paroda TDDM „Lutum magnum“ . Man labai patiko vienas sakinys iš tavo rašytos parodos anotacijos: kad ši paroda yra yra apie molio ir meno jungtis Lietuvoje. Kodėl manei, kad tokia paroda yra reikalinga?
Visi įpratę matyti daug ir labai prastos keramikos. Bet kurioje mugėje pilna švilpukų, birbynėlių, puodelių puodelyčių, kurie neneša jokios žinios. Man atrodo, kad tokio prastumo tapybos mes tokiais kiekiais nematom, kaip prastos keramikos, ar bent jau nepripažįstame jos tautinio paveldo dalimi. Manau, problema čia yra ta, kad keramikoje priemonės yra vis tos pačios. Jei vaikas mokykloje lipdė iš molio, tai atėjęs į aukštąją mokyklą, jis irgi lipdys iš molio. Tai nesikeičia. Bet jei vaikas mokykloje tapo guašu ant popieriaus, tai studijų metu jo darbo medžiagos radikaliai keičiasi, o tapus profesionaliu menininku, pasikeis dar radikaliau. Kitaip sakant, žmonės dažnai tapatina savo asmenines patirtis su medžiagos galimybėmis apskritai. Mes turime įsivaizdavimą apie tai, kas yra keramika, kas yra molis. O mano noras buvo parodyti, viena vertus, kokia nuostabi medžiaga yra molis, kita vertus, kiek skirtingų prieigų ji turi. Kad ir parodoje rodyti darbai, susiję su garsu: Noros Blaževičiūtės 1980 m. skulptūra „Mano duktė mokosi muzikos“ , kur apie garsą kalbama per alegoriją, simbolių pagalba vaizduojama muzika, Rasos Justaitės-Gecevičienės „Keramofonas“ – objektas, skleidžiantis garsą, kai profesionali keramikė sukuria mušamąjį instrumentą bendradarbiaudama su džiazo studentais, skulptoriaus Antano Mončio švilpiai, fantastiškai interpretuojantys piemenėlių žaislus. Galiausiai Artūras Bumšteinas, imantis tik degamo molio garsą. Visiškai skirtingi autoriai tą patį garsą interpretuoja skirtingais būdais, ir tai yra nuostabu.
Paroda „Lutum magnum“ | Gintarės Grigėnaitės nuotr.
„Lutum magnum“ išties parodė, kokia stebėtinai plati molio sklaida į kitas medijas. Ne vien į skulptūrą, bet ir į garsą, judesį, tapybą, grafiką. Molio universalumas stulbinantis, nors visuomenės žiūrėjimas į šią medžiagą dažniausiai labai vienpusiškas. Bet ir savo disertacijoje rašei: „Teorijos trūkumas, skirtingų pasakojimų, skirtingų požiūrių stoka, šalia milžiniškos praktikos įvairovės keramikams kelia painiavą ir tapatybės krizę“. Gali praplėsti šitą teiginį? Turėjai galvoje lietuvių autorius, ar toj krizė pastebima ir kitose šalyse?
Jau minėjau, kad amatas yra nesavireflektyvus, jis nemąstantis. Iš dalies todėl, kad žinios lieka kūne ir nėra išsakomos, susiduriame su skirtingų žodinių pasakojimų trūkumu. Jei Lietuvoje pabandysime suregistruoti autorius, kurie nuosekliai rašo apie keramiką, rasime dvi autores iš LNDM ir LKI, tada du-tris kritikus, kurie kartais parašo apie su ja dirbančius kūrėjus, ir viskas. Kuratorių, nuosekliai dirbančių šios medžiagos lauke, pastarųjų penkerių metų laikotarpyje rastume ne daugiau penkių, ir kartais jie eksponuoja darbus be atrankos. Tai gerai dirbančius keramikus atbaido nuo dalyvavimo grupinėse parodose, nors šios susilaukia platesnio dėmesio, nes visi nori vadinamojo dalyvavimo malonumo. Jei kūriau darbą mėnesį, du, tris – aš pats prie savo instaliacijų dirbu apie du metus – taigi jei noriu, kad tas mano kūrinys būtų išeksponuotas klaikiai ir ne visas, tada galima dalyvauti bet kur. Bet dažniausiai mes menininkai, to nenorime. Tai tam tikra prasme „užspaudžia“ . Darbas su kuratoriumi, kuris siekia to paties tikslo, kaip ir menininkas – geros parodos, visavertės kritikos – tampa sunkiai pasiekiamas. Kitas dalykas, kad autorių, eksponuojančių darbus kartu su kitų medijų autoriais rasime dar mažiau, nei kritikų. Nežinau, ar tai lemia sąmoningas nenoras dalyvauti drauge su kitais, ar transportavimo ir eksponavimo sudėtingumas, ar dar kokie nors faktoriai. Bet kaip ten bebūtų, šitą situaciją patys ir susikūrėme. Jei darai angeliukus, sunku tikėtis, kad tave pastebės ŠMC.
Tai galima sakyti, kad „Lutum magnum“ buvo tam tikra prasme šliuzo atvėrimas, jungčių parodymas?
Be abejonės, juk kol nėra pasiūlos, nėra ir paklausos. Tam, kad galėtum pradėti mąstyti apie esamą situaciją, turi matyti ir tai, kas gali būti, turi įsitikinti, kad tai egzistuoja. Man buvo labai svarbu parodyti tas jungčių galimybes ir kitokios situacijos įtvirtinimą. O tų galimybių tikrai yra. Neseniai teko būti Nyderlanduose, Eindhoveno dizaino savaitėje, žmonių buvo daugiau nei Venecijos bienalėje. Iš lietuvių autorių ten dalyvavo 6, iš jų 4 buvo susiję su keramika. Dizaino srities renginyje. Tai kažkas nepaprasto. Šiųmečiuose podoktorantūros studijų projektuose iš 8 autorių, 3 savo projektus sieja su keramika, moliu. O mes vis dar šnekame apie keramiką kaip apie užribį.
Dar vykstant parodai, mes skaičiavome, kad iš jos dalyvių tik apie trečdalis yra profesionalūs keramikai. O iš tiesų, ar sulaukei kokių nors atgarsių iš keramikų bendruomenės?
Neseniai vykusioje konferencijoje Rita Mikučionytė aptarė pastarųjų dvejų metų keramikos lauko įvykius, tarp jų ir „Lutum magnum”. Gavau labai daug palaikymo iš kolegų. Žinoma, kai kas pasigedo įprastų autorių, tačiau aš niekuomet neslepiu, kad mano tikslas yra išeiti iš įprasto pasakojimo. Pabandykime apkeisti personažus, pradininkus ir sekėjus ir pažiūrėti, ar iš tiesų vienas ar kitas autorius yra toks nepakeičiamas. Ne, tokių nėra. Antras dalykas – jau pradžioje minėjau tris keramikos sudėtines dalis – indą, plyteles ir skulptūrą. Šioje parodoje daugiausia dėmesio buvo skulptūrai, dar šiek tiek – plytelėms. Indui jo teko mažiausiai. Indus eksponavo Rafal Piesliak ir Aistė Kisarauskaitė, ir abu jie pristatė readymade indus. Manau, kad ateis laikas sugrįžti ir prie indo ir naujai į jį pažiūrėti.
Jau mažiausiai septynerius metus įvairiose užsienio publikacijose matau antraštes, skelbiančias keramikos atgimimą, apie tai, kad pasaulinio lygio menininkai imasi keramikos, kad keramika eksponuojama prestižiškiausiose galerijose. Ar tas atsigavimas išties yra, ar jis egzistuoja tik medijų antraštėse?
Jis ir yra, ir jo nėra. Pavyzdžiui, Kauno tarptautiniame porceliano simpoziume tarp daugybės nuostabių autorių netikėtai dalyvauja Liudas Parulskis, kurio niekad neįtartum turint ką nors bendra su porcelianu. Daugelis menininkų, kurie keramiką atranda ne iš amato, o iš idėjinės perspektyvos, labai dažnai į keramiką ateina su naujesnėm ir įdomesnėm idėjom. Nes jau sakiau – medžiaga užburia. Tuo tarpu, dalis keramikų kažkodėl nustoja konkuruoti bendrąjame meno lauke ir pasitraukia tik į keramiką. Suprantu, kad molis užvaldo. Technologinė pusė užburia, kai degini šakeles, sutrini, gauni pelenus, išgauni tam tikrą spalvą… Žmogus tuo tiesiog mėgaujasi. Tačiau žiūrovas, nežinantis, kad ten sudėti žydinčių vyšnių žiedlapių pelenai, nieko ir nepamatys. Čia svarbus pasirinkimas, kur dėti jėgas. Jei sudėsi jas į technologiją – ten ir liksi. Jei susikoncentruosi į naujas idėjas, sąsajų, naujų istorijų kūrimą – atsidursi visai kitur. Aš nesakau, kad nereikia mokėti lipdyti, bet čia panašiai, kaip mes visi mokame valgyti ir skaityti. Tai nebestebina. Reikia atrasti, įsivardinti, kokie dalykai yra įdomūs ne tik tau pačiam, bet ir kitiems. Tad keramikos atsigavimas yra, jis yra tiek iš vidaus, tiek ir, pavadinkim, importinių menininkų. Nes labai dažnai įdomūs dalykai nutinka, kai žmonės ateina iš kitų sričių. Neįsivaizduoju, kad kas nors iš keramikų galėtų sukurti tokį performansą, kokį atliko Jurga Barilaitė „Lutum magnum“.
Paroda „Lutum magnum“ | Gintarės Grigėnaitės nuotr.
Paroda „Lutum magnum“ | Gintarės Grigėnaitės nuotr.
Šių metų Venecijos bienalėje keramikos buvo tikrai daug, lyginant su ankstesnėmis ekspozicijomis. Latviją atstovavo būtent keramikių duetas – Skuja Braden. Ar Lietuvoje tas keramikos atgimimas bent kiek matomas?
Turiu pasakyti, kad paroda Lutum magnum, įvyko pačiu laiku, sinchroniškai su pasauliniais procesais. Rengiant parodą, galvojau apie kitų sričių menininkus, dirbančius su keramika, ir iš jų darbų buvo galima rinktis. Tai jau yra labai daug. Daugėja šiuolaikinių autorių, kurie į savo kūrybą įtraukia molį, keramikos technologijas ir procesus, ir tai labai gerai, nes plečiasi laukas, plečiasi ribos, procesai susilieja ir jungiasi. Kitas dalykas, kad nėra platesnio požiūrio kuratorių, gal kartais galvoja, kad kūryba iš molio tėra eksperimentinio pobūdžio. Visuomenė mąsto tam tikrais stereotipais, tam tikrais pjūviais: puodo vieta virtuvėje, o paveikslas turi kabėti svetainėje. Bet štai – ką tik baigėsi JCDecaux konkursas, kuriame buvo premijuotas Rokas Janušonis. Taigi manau, kad viskas keičiasi, ir viskas juda ten, kur ir turi judėti. Ribos pinasi, idėjų ir naratyvų daugėja.
Taigi, galima sakyti, kad „Lutum magnum“ ir buvo to idėjų maišymosi ir ribų susiliejimo, išėjimo iš geto simptomas?
Taip. Pradedame sveikti. Be anamnezės nebus diagnozės (juokiasi). Jei aš jaučiu, kad man to trūksta, pradedu apie tai kalbėti. Judėjimas yra. Galbūt stinga atskaitos taškų, judėjimo tarp sričių, bet manau, kad tai irgi tik laiko klausimas. Nuoširdžiai manau, kad didesnėse keramikos parodose turėtų būti taip, kaip dabar yra Kauno tarptautiniame porceliano simpoziume, kur trečdalis autorių – ne keramikai ir dirba kartu su savos srities profesionalais. Iš to laimi visi, atsiranda ne tik naujas požiūris į keramikos sritį, bet ir darbai, praplečiantys žanro ribas. Kalbantys apie įdomius dalykus, žinoma, ne tiek technologinius, kiek idėjinius.
