A. Pikturnaitė | Asmeninio archyvo nuotr.
„Menininko anketa“ – išskirtinė „Vilniaus galerijos“ portalo rubrika. Jos pašnekovai turi galimybę iš daugiau nei dvidešimties paruoštų klausimų išsirinkti juos labiausiai dominančius. Šįkart į klausimus atsako aktorė Alvydė Pikturnaitė.
– Kokie kūrėjai darė arba iki šiol daro tau įtaką? Kurių menininkų darbai, filosofija artimiausia tavo idėjoms?
– Šiuo metu esu įkvėpta Jono Meko minčių. Neseniai su spektakliu „Found found found“ kūrybine komanda praleidome šiek tiek laiko su Meko bičiuliais, kurie kadaise gyveno pas jį Amerikoje. Man įstrigo tai, kad jie turėjo bendras taisykles, tokias kaip: daryk gerai, nedaryk blogai, būk ten, kur esi, neįnešk intrigų į savo galvą, kai eini gera kryptimi, viskas ateina savaime ir panašiai. Kai kurie pasisakymai pasiliko su manimi. Man šis etapas svarbus, atrodo, kad Mekas mane pamokė ryžto, reikia ryžtingai gyventi, kad likimas nusišypsotų.
– Kaip vertini dabartinę Lietuvos meno situaciją? Ko mūsų šalies teatro lauke pasigendi labiausiai ir kokias jame matai problemas? Kaip pasiūlytum jas spręsti?
– Po karantino Lietuvoje menas klesti, žiūrovai renkasi gausiai, bet, manau, kad kūrybiniai procesai vyksta per sparčiai. Pavojingai atrodo noras iš kultūros išpešti naudos. Vertinga vis iš naujo paieškoti teisingo atsparos taško kūrybiniame gyvenime, pabandyti patraukti fokusą nuo savęs ir susikoncentruoti į žmones, kuriems kuriame. Ir pačiai sau vis tenka tai priminti.
Manau, menininkams pritrūksta aistros kurti, man tai kažkokiais būdais susisieja su pašaukimu. O pašaukimai ir visos dovanos, kurias prigimtinai gauname, manau, yra nukreiptos bendram labui. Jei planetoje nebeliktų žmonių, nežinau, ką veikčiau su savo meniniais pašaukimais, nemanau, kad vaidinčiau medžiams ir beždžionėms.
A. Pikturnaitė | P. Vėberio nuotr.
– Ar tau svarbu, kad menas atspindėtų šiuolaikines socialines problemas, o gal svarbiau, kad kalbėtų amžinomis, fundamentaliomis temomis? Ką tavo kūrybai reiškia socialinis kontekstas ir šių dienų problematika (pavyzdžiui, feminizmas, LGBT ir pan.)?
– Abi kryptys svarbios ir abi suranda savo žiūrovą, tačiau paskutiniu metu ilgiuosi klasikos kūrinių. Man atrodo brangu ir ypatinga turėti galimybę tarti didžiųjų menininkų tekstus, kurie vis pereina iš lūpų į lūpas. Pačiai dažniau tenka vaidinti socialinėse dramose, žiūrovai renkasi ir tikiu, kad tai reikalinga, kad tai veikia. Bet šių dienų problematika – sraunus dalykas, kintantis, todėl nesinori į tai labai įsikibti.
– Kaip manai, koks yra didžiausias iššūkis aktoriui? Ar tau tenka susidurti su kūrybinėmis krizėmis? Iš kur jos kyla ir kaip pavyksta su jomis susitvarkyti?
–Didžiausias iššūkis yra sveikos emocinės būklės palaikymas. Krizės neaplenkia ir manęs, ateina etapų, kai mintys atrodo kaip akmeninės, bet laikui bėgant pradedu atpažinti savo dėsningumą, vis dažniau pavyksta su liūdesiu būti geruoju. Tuomet sugrįžta ir ramybė, o ji turi savybę sugrįžti visada.
Sudėtinga rasti būdą tinkamai išbūti krizes, bet kentėti yra natūralus dalykas. Gimimas, gimdymas yra kančia, augalai iškenčia lietų ir audras ir panašiai. Tikiu, kad dangus sunkiais momentais parodo pirštu kelią, kuriuo reikia eiti tam, kad dvasiškai apsivalytum. O kai gerai įsigilini į tau skirtus išmėginimus, supranti, kad visada yra duodama išeitis tiems išmėginimams atlaikyti. Reikia tik gerai įsižiūrėti.
– Kokie tavo mėgstamiausi rašytojai, mylimiausios ar didžiausią įtaką padariusios knygos (nebūtinai grožinės)? Koks tavo / tavo kūrybos santykis su literatūra? Galbūt, turi tau įsimintinų literatūrinių ištraukų, citatų, imponuojančių veikėjų? Gal net galėtum sugretinti save su vienu iš jų?
– Sunku išskirti. Jau kurį laiką renkuosi knygas, kurios papildo ir įkrauna tai, ką tuomet kuriu teatre. Mėgstu skaityti, kas rytą turiu nors kažką perskaityt, kad ir savo pačios užrašus, laiškus. Kol kas mano mylimiausia A. Baricco knyga “Jūra Vandenynas”. O paskutiniu metu vis sugrįžta mintis, kurią perskaičiau Marijos Magdalenos šventraščiuose, jos užrašai negalėjo būti įtraukti į Bibliją, nes ji buvo moteris, išliko tik keli puslapiai. Ten radau tokią mintį: „Dėl to jūs sergate ir mirštate, nes mylite tai, kas jus apgauna”.
A. Pikturnaitė spektaklyje „Found found found“ | E. Paulausko nuotr.
– Kokios muzikos klausai? Kokie atlikėjai, grupės yra tavo klausomų dainų sąrašuose? Koks tavo / tavo kūrybos santykis su muzika? Jei tavo gyvenimas turėtų garso takelį, kokia daina, muzikos kūrinys tai būtų?
– Klausausi daug muzikos, klausau beveik visada, kai nesu su žmonėmis. Neturiu mėgstamo stiliaus, tiesiog išgirstu ir man būna labai gražu, kartais atrodo, kad iki skausmo gražu. O grožis – sudėtingas dalykas, tam reikia ir harmonijos, ir gėrio, ir tiesos. Baigus studijas supratau, kad kiekvienas mano suvaidintas personažas turi savo dainas. Nesusimąstydama apie tai, sudėdavau į grojaraščius tam tikro stiliaus, epochos, savo paauglystės, vaikystės dainas ir klausydavau vaidinimo dieną. Tik po kurio laiko suvokiau, kaip man tai padeda, grojaraščiai drąsiai galėtų vadintis personažų vardais. Man patinka mintis, kad muzika yra vienintelis menas, kuriame nėra melo. Jei mano gyvenimas šiomis dienomis turėtų garso takelį, tai būtų židinio spragsėjimas.
– Kokia kūrybinė atmosfera tau reikalinga? Ar turi tam tikrų ritualų, kurie neatsiejami nuo tavo kūrybos proceso? Kuriuo paros metu dirbi produktyviausiai?
– Man svarbu turėti savo discipliną. Nesenai supratau, kad aš gana strateguojanti asmenybė, net ir spontaniškumą susistrateguoju. Esu gana jautri garsams, šviesoms, todėl svarbu paroje turėti laiko tokioje erdvėje, kuri tuo metu tiktų mano asmenybei kaip fonas. Tam reikalingas nuošalumas ir atsitraukimas, taika. Esu linkusi daug vaikščioti, išvaikščioti tai, kas slegia. Dar supratau, kad esu atpratusi nuo nuobodulio – mano asmenybei jis netinka. Mieliau keliuosi anksti ryte.
Kviečiame plačiau susipažinti su Alvydės Pikturnaitės gyvenimu ir kūryba.
