Jonas Vaitkus | A. Svorobovičiaus nuotr.
Vasario 24, 25 d., kovo 10-ąją 18.30 val. Vilniaus senajame teatre įvyks režisieriaus Jono Vaitkaus spektaklio „Tėtis“ premjera pagal Floriano Zellerio pjesę „Tėvas“ (pranc. „Le Père“). Pagrindinį tėčio Andrė vaidmenį atlieka Lietuvos nacionalinės premijos laureatas aktorius Vytautas Anužis. Scenografijos autorius – Artūras Šimonis, kompozitorius – Tomas Kutavičius, kostiumų dailininkė – Jolanta Rimkutė.
Spektaklį lydi teatro Mažojoje salėje vasario 21 d. 18 val. vyksianti diskusija „Šiuolaikinės visuomenės atminties ir demencijos kontekstai“ ir fotografo Arūno Griciaus paroda „Tolstantys“ (eksponuojama teatro 1-ajame aukšte), kurioje Alzheimerio ir senatvinės demencijos paženklintų žmonių portretai.
Florianas Zelleris: „Kai žmonės abejoja, kur realybė, o kur – ne“
2012 m. parašyta prancūzų romanisto, dramaturgo Floriano Zellerio pjesė yra antroji sceninės trilogijos („Motina“, „Tėvas“, „Sūnus“) dalis. Pjesė yra pelniusi tris Mollièreʼo apdovanojimus bei nominuota prestižiniams Jungtinės Karalystės teatro („UK Theatre Awards“, „Evening Standard Theater Awards“) apdovanojimams. Tai sąmonės deformacijos, jos nykimo, laipsniško atminties netekimo, o tuo pačiu ir šeimos, artimųjų, ryšio su išoriniu pasauliu praradimo liudijimas.
Pagrindiniam pjesės herojui tėvui Andrė (Vytautas Anužis) – 88 metai, pagal savo amžių jis gana guvus, tačiau ryškūs į Alzheimerį panašios ligos požymiai. Liga progresuoja, tai neišvengiama. Iš Andrė gyvenimo pamažu traukiasi kasdienybė, detalės, erdvės suvokimas, jis virsta augalu, „daržove“. Tikrovė persipina su iš pasąmonės iškylančiais vaizdiniais. Senatvė, serganti sąmonė ir aiškus protas grumiasi tarpusavyje. Iš čia kyla konfliktas su realybe, artimaisiais, o ir apskritai su žmogaus egzistencija, prigimtimi. Pats dramaturgas F. Zelleris yra išsitaręs: „Mano tikslas nebuvo parašyti apie demenciją. Rūpėjo gilintis į daug svarbesnius klausimus… Tarkim, o kas nutinka su meile, kai ji nuolat išbandoma, kai žmonės abejoja, kur realybė, o kur – ne.“
2020 m. F. Zelleris pagal savo pjesę „Tėvas“ režisavo ir filmą. Pagrindinį vaidmenį jame atlikęs Anthony Hopkinsas pelnė Oskarą.
Vytautas Anužis | A. Svorobovičiaus nuotr.
Liga – kaip atspirtis
Pasak režisieriaus Jono Vaitkaus, kiekvienam žmogui tenka susidurti su senatve, tai neišvengiama, kaip ir su pačiu savimi, senstančiu. „F. Zellerio pjesėje liga yra it atspirtis gilesniems apmąstymams. Ši tema išeina už siužeto, pagrindinio herojaus Andrė patirties ribų. Kai žmogus, visuomenė praranda ryšį su praeitimi, jį praranda ir su atmintimi, būtent tada jie suserga Alzheimeriu… O kaip išgyventi kančią, pasiaukojimą, jei nesame tam pasiruošę? Senatvė – nepatogi. Ypač tam, kuris gyvena šalia jos“, – dalinasi mintimis aktorius V. Anužis.
Pasiaukojimo, meilės artimui tema atskleidžiama per dvi dukteris. Du pasauliai, dvi paralelės, skiriančios gyvenimo realybę nuo anapusybės. Anai tėvo liga yra tarsi griūvantis pasaulis, kurio ji neįstengia suvaldyti. Tėvui Andrė žuvusi dukra Eliza, laisva menininkė – tai šviesa, kurios jis siekia savo realybėje.
Pjesėje atskleidžiama ir senatvės šviesioji pusė. Pasak režisieriaus J. Vaitkaus, tai leidžia patikėti, kad žmogus turi gamtos įdiegtą grožio pojūtį ir poreikį: „Kūrybos idėja parodo visai kitą pasaulį, netgi alzheimeristui. Priartina prie dalykų, kurie buvo praleisti, ignoruoti, apie kuriuos svajojo, netgi nesąmoningai.“
Scenografija – pagrindinio personažo kelionė
Scenografas Artūras Šimonis prisipažino, jog jam su atminties praradimu, senatvine demencija yra tekę susidurti ir savo šeimoje, tai nėra svetima, net labai suprantama, kažkuria prasme visą šį procesą yra išgyvenęs. A. Šimonis: „Scenografija iš vienos pusės minimalistinė, bet ir funkcionali. Jokiu būdu ne buitiška. Nelaikau savęs buitiniu dailininku, man labiau patinka kurti apibendrintą, abstraktesnę erdvę, sąlygiškai pavadintiną formalia. Aš taip suprantu realybę – kaip bekraštę, keistą erdvę, kurioje svarbiausias yra žmogus, neužgožtas detalių, jose nepaskendęs. Spektaklio „Tėtis“ erdvėje režisierius man davė visišką laisvę. Tiesiog pasiūliau įvaizdį, kad tai yra tarsi pagrindinio personažo kelionė.“
Kokia yra pradžių pradžia, į kurią tėtis Andrė nori sugrįžti gyvenimo pabaigoje? Finalinėje spektaklio scenoje Andrė šaukia: „Aš noriu pas mamą, noriu namo“. V. Anužis, jau dešimtą kartą priėmęs J. Vaitkaus pasiūlymą vaidinti jo statomame spektaklyje, kalbėdamas apie savo vaidmenį prasitarė: „Išskirtinis, vienas iš tų XXI amžiaus vaidmenų, su kuriuo nelabai kas gali šiandien konkuruoti. Man šis vaidmuo kaip dovana.“
Spektaklio „Tėtis“ scenografijos eskizas
Spektaklį lydi diskusija ir fotografijų paroda „Tolstantys“
Spektaklį „Tėtis“ lydi teatro Mažojoje salėje vyksianti diskusija „Šiuolaikinės visuomenės atminties ir demencijos kontekstai“ ir fotografo Arūno Griciaus paroda „Tolstantys“.
Diskusijoje bus aptarti įvairūs senstančios Vakarų visuomenės, istorinės bei asmeninės atminties praradimo aspektai, bus bandoma rasti atsakymus į klausimus: ar įmanoma (ar reikia?) stabdyti visuotinio senėjimo, nykimo, entropijos procesus, koks jame galėtų būti meno, teatro vaidmuo? Pokalbyje dalyvaus teatro, kino režisierius Jonas Vaitkus, kultūros istorikas Aurimas Švedas, gerontopsichiatrijos srityje dirbanti psichiatrė, psichoterapeutė Rasa Ruseckienė, fotografas, bendrosios praktikos slaugytojas Arūnas Gricius, pokalbį moderuos Gytis Norvilas. Tai pirmoji diskusija iš pokalbių ciklo „Mažoji scena“. Šio ciklo pokalbiuose bus siekiama diskutuoti visuomenei aktualiomis, kontraversiškomis temomis.
Fotografo Arūno Griciaus parodoje „Tolstantys“ – Alzheimerio ir senatvinės demencijos paženklintų žmonių portretai. Fotografas A. Gricius daug metų dirbo su pažeidžiamomis grupėmis, 8 metus su demencija, Alzheimeriu sergančiais, psichinę negalią turinčiais žmonėmis. Ši patirtis autorių įkvėpė fotografuoti.
Spektaklio „Tėtis“ kūrybinė grupė: režisierius – Jonas Vaitkus; kompozitorius – Tomas Kutavičius; scenografas – Artūras Šimonis; kostiumų dailininkė – Jolanta Rimkutė; šviesų dailininkas – Vilius Vilutis; vaizdo projekcijos – Rūta Vaitkevičiūtė, Paulius Juodzevičius; režisieriaus padėjėja – Eglė Kuzienė; režisieriaus asistentas – Dmitrij Denisiuk; pjesę iš prancūzų kalbos vertė Ilija Imenitov.
