Albinas Kėleris spektaklyje „Sala, kurios nėra“ | A. Gudo nuotr.

Vidujai vis tiek baisiai tamsu. Kokia šilta ši tamsa… Bet! Arieli! Kur tu prapuolei?! Nagi, duokit man daugiau šviesos! Čia! Dar!.. Na, kas gi šitaip paduoda šviesą, varijotas? Ar tau čia koks turgus? Primažink… Dabar štai čia. O… Kiek žmonių… Kodėl jie žiūrį į mane? Gesink juos tuoj pat! Atitolinkit nuo manęs šitą taurę…

Atrodė, kad režisieriaus Juozo Miltinio (1907–1994) legendą taip ir nuplaus Nevėžis, bet pasirodo, geri norai ne tik kalnus nuverčia, bet ir upės vagą pakeičia. Panevėžyje, kur vienas su kitu varžosi įvairių laikotarpių ir stilių pastatai, dažnai vienas su kitu nederantys, tik Juozo Balčikonio gimnazija puikuojasi kaip gulbė, tarytum suvaldydama tą architektūrinę kakofoniją. Bet papuolęs į sausakimšą Juozo Miltinio dramos teatrą, supranti, kad Panevėžys, kaip ir visi miestai, turi savo paslaptį.

Lygiai prieš porą mėnesių įvykusi režisieriaus ir teatro meno vadovo Aleksandro Špilevojaus premjera „Sala, kurios nėra“ – ne vien spektaklis. Tai šio miesto įvykis, apjungęs ne tik du teatrus – dramos ir muzikinį, bet ir visą miesto bendruomenę. Nepretendavęs tapti išskirtiniu įvykiu, spektaklis tapo tokiu, nes pratęsė pagrindinį Miltinio siekį teatrą paversti dvasine sala, į kurią kiekvienas siektų papulti. Seniai neteko matyti spektaklio, kuriame žiūrovai sustingę klausė, gėrė kiekvieną žodį, kiekvieną garsą.

„Sala, kurios nėra“ galėjo atsirasti vien dėl aktoriaus Albino Kėlerio. Tai – genialus artistas. Toks jis buvo visą laiką, bet vaidindamas Maestro, jis sukūrė naują realybę. Savo Mokytojo Miltinio jis ne atkartojo, ne parodijavo jį, o įsikūnijo su tokia galia, kad prikėlė šį menininką naujam gyvenimui, tuo pačiu sutelkdamas žiūrovus apmąstymams ne tik apie šio teatro istoriją, bet ir apie visą miesto bendruomenę, apie meno prigimtį, apie sunkiausią pasaulyje aktoriaus profesiją, apie askezę, dvasinę vienuolystę, apie sugebėjimą suderinti iš pažiūros nesuderinamus dalykus. Vos kelios ištartos frazės – o vaidmuo didžiulis. Jo keli prisėdimai, ypač išraiškingi praėjimai per sceną, o dažniausiai – išėjimai itin būdingi šiam menininkui. Vienos rankos judesys toks miltiniškas, kad Kėleris jį pabrėždamas sukuria be galo išraiškingą piešinį, norisi jį matyti dar ir dar… Lyg būtų prisikėlęs Miltinis. Šiuos išėjimus, tas aktoriaus, tiksliau, Miltinio, scenines akimirkas būtina nufilmuoti, sujungiant į vieną rinkinį, ir ateities kartoms rodyti kaip Miltinio tikslią teatrinę reinkarnaciją.

Albinas Kėleris ir Tadas Gryn spektaklyje „Sala, kurios nėra“| A. Gudo nuotr.

Špilevojus, rašydamas pjesę, tikriausiai žinojo, kad spektaklyje vaidins Kėleris, kad jis taps tuo autsaideriu, kuris spektakliui suteiks ypatingo meniškumo. Antraip nebūtų buvę prasmės kurti tokio tipo spektaklio, nes jis būtų tapęs tiesiog teatrine, laikmetį iliustruojančia dokumentika. Per visą spektaklį svarbiausiose scenose vis pasirodantis Miltinis puikaus aktoriaus vaidmeniu įrodė, kad Miltinio mitas – ne mitas, kad tokie aktoriai kaip Kėleris nebūtų susiformavę, jei nebūtų Miltinio. Šiandien šio režisieriaus spektakliai jau istorija, bet aktorinė mokykla dar gyva šiame teatre. Kol bus gyvas nors vienas Miltinio mokinys, tol nereikės kalbėti apie jokias legendas ir salas. Tie žmonės dar vaikščioja aplink mus, svarbu jų talentui atverti teisingas duris.

Žmonės linkę pamiršti praeitį. Bet „Sala, kurios nėra“ ją atgaivina. Aleksandras Špilevojus nori ir sugeba suprasti, kad teatre būtų teatras, to siekti ir tai sukurti. Nuo spektaklio programėlės iki scenos prieigų, iki spektaklio veiksmo – viskas pajungta teatrinei atmosferai, įsibėgėjimui, kad atėjęs į salę tu jau nesiblaškytum, o remdamasis savo nuojautomis sektum, kur visa tai juda. Nors fojė įvykusi spektaklio introdukcija šiek tiek primena mėgėjų teatrą, nes jai trūksta miltiniško subtilumo, tačiau grubiuoju būdu sustatytas siužetinis įvadas savaip tikslus įvairialypės publikos atžvilgiu. Juk visada yra tokių, kurie nieko apie nieką nežino, tad prašuoliuoti pro abstrakčius, kadaise buvusius gana skausmingus faktus visada gerai. Teatro režisieriai kartais atvirai rėžia savo tiesas, kad žiūrovai suklustų, kad nereiktų „plaukioti“ po situacijų, scenų vandenyną. Špilevojus su panevėžiečiais kalbasi panevėžietiškai, dėl to šis spektaklis tampa universaliu, įdomiu kiekvienam jį žiūrinčiajam. Režisieriui buvo svarbu sukurti spektaklį atveriant mitologizuotos būtybės – Miltinio – fenomeną ir pasakant, kad teatro esmė nepasikeitė: kaip Miltiniui, taip ir kiekvienam rimtam kūrėjui teatras yra aukščiausias meninis vienis. „Jau 33 metai, kai save ištrėmiau į šį pasaulio užkampį. Esu kaip vienišos spalvos, verkiančios savo vienatvėje“, rašė Miltinis, suprasdamas kokių reikia pastangų, kad lygioje vietoje gimtų ne tik teatras, bet – geras teatras. Juk šiandien režisierių daug, visi stovi eilėje būti pakviesti į kokį geresnį teatrą, bet retam kyla noras važiuoti į Panevėžį, kur kadaise ir pradėjo dirbti Miltinis, kur dar stovi statybinių prekių parduotuve paverstas XX a. pradžios mecenato Stanislovo Montvilos (1841–1916) pastatytas Senasis teatras, kur dar neseniai buvo galima pamatyti pačias gražiausias ir patogiausias žiūrovines kėdes. Tie, kas bando teigti, jog aktoriai bijojo Miltinio, smarkiai klysta, nes nė vienas iš jo augintų aktorių per visą laiką nieko blogo ar įžeidžiančio nėra pasakę. Anaiptol, Miltinis jiems atstojo dvasinį tėvą.

Juozas Miltinis | Juozo Miltinio dramos teatro nuotr.

Spektaklyje „Sala, kurios nėra“ režisierius būtent ir atskleidžia tas situacijas, kurios tiksliai charakterizuoja Miltinio esmę. Juozo Grušo frazė „Miltinis buvo pusė dievo ir pusė žvėries“ – tik pasakymas. Miltinis daug dalykų draudė, bet pats buvo atviras patiems žmogiškiausiems dalykams: jis draudė aktoriams vestis, bet galiausiai visi apsivedė, o režisierius ir jų vaikus mylėjo (Elenai Karkaitei net žiedelį su akute dovanojo), ir pats buvo vedęs (nesvarbu, kad santuoka truko tik vieną dieną, bet gal ir dėl jaunosios kaltės, nes Liūnė Janušytė buvo smarki žemaitė, ne pėsčia žurnalistė, rašytoja). Mitą kūrė ne Miltinis, o Vištos, tapusios net pjesės personažais. Mito nėra, nes teatras toks ir turi būti: toks, kokį kūrė Miltinis ir į kokį šiandien atsigręžė Juozo Miltinio dramos teatras. Teatrui nieko nereikia, tik stiprių aktorių, maištaujančių sielų ir visa tai vienijančių asmenybių.

Spektaklio veikėjai – pirmieji šio teatro kūrėjai. Juozą Miltinį vaidina du aktoriai – beveik nuolat scenoje būnantis Laurynas Jurgelis ir Maestro – minties ir idėjos puoselėtojas Albinas Kėleris. Dainius Jankauskas įkūnija Vaclovą Blėdį, Rokas Pijus Misiūnas – Donatą Banionį, Joris Zaliauskas –­ Gediminą Karką, Mantas Pauliukonis – Bronių Babkauską, Urtė Povilauskaitė – Reginą Zdanavičiūtę, Irena Sikorskytė – Eugeniją Šulgaitę, Ieva Labanauskaitė – Liūnę Janušytę. Čia veikia ir trys suvištintos teatro mūzos – Ligitos Kondrotaitės Kaliopė, Eleonoros Koriznaitės Melpomenė ir Astos Preidytės Talija. Nukeltos nuo teatrinio Olimpo stogo, jos virto Kritikėmis Vištaite, Vištyte ir Vištute. Gaidelį Dionizą ir Kritiką Petuchauską vaidina Vytautas Kupšys. Nacio komisaro ir SSRS sekretoriaus Sorokino vaidmuo patikėtas Laimučiui Sėdžiui. Vienuolius, tapytojus ir poetus suvaidino Ieva Brikė, Jolita Skukauskaitė, Giedrius Arlauskas ir Donatas Kalkauskas. Keistai įdomus liko Arijelio vaidmuo – ir žmogus, ir šuo. Tadas Gryn kartais atrodė lyg viso kūrinio autsaideris, kartais – arčiausiai Miltinio esanti būtybė. Juodų garbanų šunelis Arijelis buvo ištikimas režisieriaus augintinis. Gryn – juodaplaukis, vilkintis juodus rūbus, viską stebintis. Neatsitiktinai Miltinis sakydavęs: „Va, ir Arijelis supranta, kad blogai vaidini“.

Laurynas Jurgelis spektaklyje „Sala, kurios nėra“ | A. Gudo nuotr.

Vaclovas Blėdis, Juozas-Miltinis, Donatas Banionis

Didelė spektaklio intriga – Panevėžio teatro pirmeiviai. Antrojo pasaulinio karo nuotaikos, Miltinio išmintinga apgaulė gelbstint aktorius nuo šaukimų į frontą. Jie buvo auginami kaip misionieriai, teatras buvo tapęs vieta, kuriame mintis ir jausmas buvo patys tikriausi ginklai nuo bejėgystės ir neapsisprendimo. Visi gyveno komunoje, tad nykus laikas išoriniame pasaulyje tapo svetimu. Miltinis tai dar labiau utriravo, teigdamas, kad aktorius turi pripažinti absoliučią askezę, atsisakant bet kokių linksmybių, asmeninių pinigų ir pan.

Ši spektaklio linija labai įdomi, nes ji taikliai primena Lietuvos teatro istoriją, taip pat restauruoja autentiškus šio teatro aktorius. Ištikimiausią Miltinio draugą Vaclovą Blėdį labai raiškiai, šmaikščiai ir talentingai suvaidino Dainius Jankauskas. Jo balsas labai organiškas. Aktorius Blėdžio nekopijavo, tačiau, įsigilinęs į psichologinius niuansus, labai tiksliai pataikė į esmę. Jis – ir pataikūnas, ir Miltinio „uodega“, o tuo pačiu rėžiantis tiesą ne mažiau tiesiai nei Maestro. Jankausko vaidinamas Blėdis net sėdi ir juda kaip sugrįžusi vėlė.

Ievos Labanauskaitės įkūnyta Liūnė Janušytė – lyg tikras vėjas, atgaivinantis visas scenas. Lauryno Jurgelio jaunajam Juozui Miltiniui aktyvumo netrūksta. Aktorius sąmoningai nekopijuoja, nekartoja šio režisieriaus manierų, tik vis ištardamas tą garsųjį miltinišką „o“, tuo pačiu išskleidžia ir kai kurių vilnietiškų režisierių manieras. Koks Miltinis bebūtų griežtas ir aktyvus, jis vis dėlto turėjo tam tikro žemaitiško lėtumo, mokėjo specifiškai įsiklausyti, įsižiūrėti, buvo atidus. Jurgelis sukūrė savąjį jaunyste spinduliuojančio režisieriaus tipą, kokio, matyt, siekė režisierius, nes aktorius, būdamas itin paslankus, galėjo tų laikų Miltinį pakreipti ir kokia nors filosofiškesne linkme. Tuo labiau, kad čia pat išnyrantis Kėlerio Maestro – lyg transcendentinė ir tuo pačiu, labai gyva būtybė. Miltinis sako: „Teatras gi – ne vapėjimas ir šnabždesiai, ne juokeliai… Ne pakaitalas, o primatas, koks kad buvo Graikijoje.“ O Maestro tęsia: „Svajokit apie Sofoklį, apie Euripidą, apie Graikijos teatrą. Periklio gadynė! O prakticizmas ir natūralizmas jį suėdė.“ Paskutiniai žodžiai nukreipti į išskirtinio jautrumo aktorių Bronių Babkauską: „Neėsk jo, Broniau, supratai?“ Norisi prikelti juos visus iš kapų milžinų ir padėkoti, atsiprašyti: jų dėka šiandien teatre dar galima kalbėtis teatrinėmis kategorijomis, nors aštriabriaunis gyvenimas taip viską „sušukavo“, kad šiandien už savo tiesas Miltinis būtų pasmerktas jeigu ne myriop, tai jam būtų pritaikyti kokie nors „mobingo“ ar „diktatūros“ straipsniai. Juk dabar visuomenė „švari“ ir „sušukuota“, o iš teatro teatre su nešvariu vandeniu vos neišpiltas kūdikis. Labai baisu, kai paskutinius syvus bandoma išspausti iš pačių talentingiausių, šiuo atveju iš Babkausko. Dabartiniame teatre talentingiausi dažniausiai paliekami savieigai, todėl mažėja ne gerų aktorių, bet stiprių vaidmenų.

Ieva Labanauskaitė spektaklyje „Sala, kurios nėra“ | A. Gudo nuotr.

Liūnė Janušytė. Apie 1945 m. | PAVB F61-46

Spektakliui vientisumo suteikia dailininkė Ugnė Tamuliūnaitė, sukūrusi vientisą vaizdą – scenovaizdį ir kostiumus. Istoriniai kostiumai senojo teatro fone, kuris vaizdo projekcijų pagalba iššviečiamas ant galinės sienos, tiko bendro sumanymo idėjai. Tokia aplinka aktoriams padėjo atkurti miltiniškus laikus, jų balsų organika padėjo megztis natūraliems dialogams, primindami užmarštin nugrimzdusio teatro šešėlius. Švara, minimalizmas koreliavo su XX amžiaus vidurio ne tik Panevėžio dramos teatro, bet ir viso kultūrinio gyvenimo atmosfera.

Šioje spektaklio sistemoje ypatingas vaidmuo teko muzikai, kurią išskleisti padėjo Panevėžio muzikinio teatro simfoninis orkestras (vadovas ir dirigentas Martynas Bražas). Didžiulis darbas, patikėtas jaunajam kompozitoriui Mantvydui Leonui Pranuliui, tapo įvykiu ne vien dėl mastelio, bet dėl pačios muzikinės kultūros. Muzikos polifoniją sudarė ir liaudies instrumentų garsai, dažniausiai išnyrantys pavienių balsų, aktorinių charakteristikų sustiprinimui, o kartais įdomiais junginiais pereidami į visai kitas temas, kurios tapo skirtingų scenų junginiais. Choreografo Mariaus Pinigio sukurtas Vienuolių šokis muzikos dėka tapo ryškus ir matomas. Sukiniai tokie stiprūs, beveik peraugantys į dervišų šokį. Muzika visą spektaklio eigą pakreipė link dar didesnio dramatizmo, ir antroji spektaklio dalis be muzikos jau tapo neįsivaizduojama.

Ligita Kondrotaitė, Eleonora Koriznaitė ir Asta Preidytė spektaklyje „Sala, kurios nėra“ | A. Gudo nuotr.

Scena iš spektaklio „Sala, kurios nėra“ | A. Gudo nuotr.

Mantvydas Leonas Pranulis profesionaliausiai įteisino dramos muzikos reikšmę ir jos originalumą būtent dramos spektaklyje. Pranulis tęsia tai, kuo kažkada garsėjo Bronius Kutavičiuas, Feliksas Bajoras, Algimantas Martinaitis, Faustas Latėnas. Kartais atrodė, kad šio spektaklio muzika net kinematografiška, bet ir tai buvo apgalvota: spektaklis neapsėjo be vaizdo projekcijų, kurias sukūrė Dinas Marcinkevičius. Lyg išsitrynusi kino juosta, kurios vaizdas sujungtas su gyvu orkestru, projekcijos suformavo tą pasaulį, apie kurį nuolat kalbėjo ir kuriame gyveno pats režisierius Juozas Miltinis. Įdomu ir tai, kad toji muzika, kiekvieną kartą lyg pradėdama naują temą ir ją augindama, jos taip niekada iki galo ir neužaugina. Mes visą laiką muziką girdėjome kaip tam tikrą introdukciją į kažką nujaučiamo. Teatras nepasibaigė, jis tęsiasi kartu su šia muzika. Ir ne dėl to, kad dar yra Miltinio mokinių, o dėl to, kad kol yra apie tai mąstančių kūrėjų, jo teatro gyvybė akivaizdi.

Spektaklis „Sala, kurios nėra“ | A. Gudo nuotr.

Nors salėje tamsoka, Viliaus Vilučio šviesų polifoniškumas stulbinantis. Scenovaizdis statiškas, tačiau mes nuolat regėjome kelis scenos sluoksnius, keliomis kryptimis sklindančias šviesas. Skirtingas jų intensyvumas spektakliui suteikė vaizdinės gelmės. Kartais tai buvo realistinio lauko fiksavimas, kartais peraugdavo į metafizinius apibendrinimus. Jis tiko ir karo atmosferai išreikšti, padėjo užuosti pokario, tarybinių laikų kvapą, pabrėžti teatro teatre aplinkybes, net ir atskleisti kamerinių personažų santykius.

Scena iš spektaklio „Sala, kurios nėra“ | A. Gudo nuotr.

Scena iš spektaklio „Sala, kurios nėra“ | A. Gudo nuotr.

Labai graži ir prasminga finalinė scena, kai Tado Gryn Arijelis, viską matęs, viską girdėjęs, paraleliai suvaidina ir Mitinio antrininką, ir Judą, besibeldžiantį į bažnyčią. Ir šį beldimą išgirsta Bronius Babkauskas. Judas apšviestas šviesos spinduliais, sklindančiais pro scenografijos detalę, menančią Paryžiaus Dievo Motinos katedros rožės ažūrą. Judas bando tapti sieloje palūžusio aktoriaus nuodėmklausiu, tačiau jo palinkėjimas „tau reikia pailsėti“ neišgelbsti. Kunkuliuojantis, mylintis gyvenimą Babkauskas pačioje gyvenimo brandoje, penkiasdešimt ketverių ryžtasi savo noru pasitraukti iš gyvenimo. (Vytautas Paukštė: „Vos tik Babkauskas pasirodydavo, atrodydavo, kad šviesa užsidegė.“) Mantas Pauliukonis sulig muzika ima suktis. Pasirodo Kėlerio Maestro, kuris lėtai ir liūdnai sako savo paskutinę ištarmę: „Aš šokau savo egzistencinį šokį su visais… Visais, kuriuos sutikau – su tais, kuriuos mylėjau ir tais, kurių nemylėjau, su kuo susikalbėjau ir su kuo nepavyko. Su tais, kam vadovavau ir su tais, prieš ką privalėjau lankstytis. Šokau su visais, tam, kad išsaugočiau savo salą. O dabar ji tokia vieniša. Vos vienas nerangiai šokantis šventas pamišėlis. Aš šoku prastai. Bet esmė juk yra ne tobulai šokti, o šokti patį tobulumą. Kad tobulumas būtų ne siekiamybė, o pati šokio substancija. Savo saloje mes siekėme šito – šokti tobulumą. Ne viskas man pavyko. Galbūt… Gimdo kalnai, o gimsta maža pelytė.“ Pauliukonio sukinys vis stiprėja, atskleisdamas Babkausko nervinę įtampą. Scenoje įsigali šekšpyriška atmosfera, lieka iš gyvenimo pasitraukusio aktoriaus vėlė. Po Maestro paskutinių žodžių („Mirti nebijau, bet nemėgstu… teatras tęsiasi“) šis Mirties šokis iliustruoja ne vien fizines Babkausko ir Miltinio mirtis, jis tampa meno tobulumo aukos simboliu. Lyg varžanti, muzika neleidžia šiam šokiui išsilaisvinti. Junti kentėjimo energiją, be kurios neįmanoma išsilaisvinti iš bet kokio ribotumo.

Po spektaklio nelieki „mentališkai susilamdęs“. Anaiptol, norisi darkart sugrįžti į jį, norisi, kad Vilniaus publikai taip pat būtų pristatyta Miltinio sala. Sala, kuri yra.