Marija Razgute | Vytauto Juozėno nuotr.

Marija Razgutė – filmų prodiuserė, kino pasaulyje besisukanti jau 15 metų. Tarp daugybės jos prodiusuotų projektų – tokie filmai kaip „Bėgikė“, „Išgyventi vasarą“, „Nova Lituania“ ir visai neseniai Sandanso filmų festivalyje ypatingo dėmesio susilaukusi juosta „Tu man nieko neprimeni“. Apie prodiuserės darbą, ryšį su režisieriais ir filmus, su kuriais gera dirbti – Vilniaus kino biuro inicijuotame pokalbyje su M. Razgute.

– Marija, norėtųsi pradėti nuo pradžių – kaip pasukote prodiuserės keliu?

– Tikriausiai, tinkamu laiku atsidūriau tinkamoje vietoje. Studijavau verslo vadybą, bet mano gyvenime visuomet buvo daug kultūros, man patiko kinas, turėjau daug draugų, kurie studijavo LMTA. Sykį prodiusavau vieną studentišką  filmą, kuris buvo įvertintas Sidabrinės gervės kiaušiniu, kaip geriausias tų metų trumpametražis studentiškas filmas. Po jo atidariau kino gamybos įmonę ir pradėjau prodiusuoti trumpametražius, vėliau ir ilgametražius filmus. Visada buvau arti šio kelio, bet, matyt, reikėjo tinkamo laiko ir vietos, kad viskas sukristų į teisingas vietas.

Marija Razgutė | Audriaus Solomino nuotr.

– Prodiusere dirbate jau 15 metų. Tai – ilgas gyvenimo etapas. Niekada nekilo dvejonių dėl tokio pasirinkimo?

– Meluočiau, jei sakyčiau, kad jų nebuvo. Nei vienas nesame nušvitęs ir iš dangaus nusileidęs šventasis, turintis vieną vienintelį teisingą kelią, kuriuo neabejoja nepaisant visų į jį lekiančių nesklandumų. Tikrai esu galvojusi, ar tai kelias, kuriuo man reikia eiti ir ar tikrai jis skirtas būtent man – galbūt yra kas nors, kas gali padaryti geriau, kas turi įtaigesnių gebėjimų ir savybių šiam darbui?

Natūralu kartais sustoti ir paklausti savęs ar tie sunkumai verti atpildo, kurį gauni. Leidau sau abejoti, bet praėjus tokiam etapui tik patvirtinau – daug labiau myliu savo darbą, nei juo dvejoju. Man labai svarbi prasmė, kurią mes sukuriame ir ilgalaikė išliekamoji vertė. Žmonės, su kuriais dirbu – kūrybingi, smalsūs, darbštūs, o bendrystės jausmas – labai stiprus. Visi susirinkome dėl vieno tikslo, visi daug atneša ir daug atiduoda, o tai kažkas ypatingo, netgi, norisi sakyti, sakralaus. Įdėtas darbas, sinergija vėliau atsispindi ir ekrane. Lygiai taip pat matai ir kai tos meilės kuriant filmą nebuvo.

– Kokie filmai jums pačiai artimiausi? Kaip pasirenkate, su kokiais projektais dirbti?

– Idėja, visų pirma, turi būti prasminga. Neturiu mane dominančių temų sąrašo, galbūt banalu, tačiau man kine įdomiausias žmogus. Man ne taip svarbu, ar tai bus drama, ar tragedija, ar komedija, jei man bus įdomus veikėjas, konfliktas, su kuriuo jis susiduria. Turiu norėti sekti veikėjo kelionę  valandą ar dvi, kol trunka filmas – ar tai žmogus, kuris užgauna smalsumo stygas, kurį norėčiau pažinti ir kartu praleisti laiką?

Pasikliauju savo vidine nuojauta, daug priklauso ir nuo kūrėjo, kuris siūlo idėją, nes, pirmiausia, renkuosi partnerį. Idėją dar gali pakeisti, „išmasažuoti“, o žmogaus pakeisti jau negali. Priėmusi sprendimą kurti filmą, niekada nesigailėjau. Nesigailėjau ir kai pasakiau „ne“ – galbūt tai buvo netinkama vieta, netinkamas laikas, galbūt per mažai pamato bendradarbiavimui. Kiekvienas pasirinkimas turi prasmę.

– Užsiminėte apie bendradarbiavimo su režisieriumi/e svarbą. Kaip dvi kūrybingos asmenybės atranda bendrą kelią, priima sprendimus?

– Santykis su režisieriais išties yra labai glaudus, pats geriausias apibūdinimas šiam ryšiui man yra partnerystė. Filmus kuriame kartu – tiek džiaugsme, tiek varge. Problemas irgi sprendžiame kartu ir lygiai taip pat švenčiame sėkmę. Tai labai svarbus jausmas, leidžiantis suprasti, kad esi ne vienas. Filmo kūrimas trunka 3–5 metus, tad šiuo etapu jautiesi daug tvirčiau, jei gali pasiguosti, pasidžiaugti, pasidalinti idėjomis, patarimais, padrąsinimais. Bendrystė ir yra tas variklis, kuris stumia filmą pirmyn.
Prodiuseris ir režisierius nuo pradžių iki galo eina kartu ir su filmu lieka visą gyvenimą. Tam tikri filmai juk pergyvena ir kūrėjus.

Todėl labai svarbu atrasti žmones (bendraminčius), su kuriais gali dirbti. Turi labai aiškiai atskirti žmones, su kuriais smagu būti, ir žmones, su kuriais malonu dirbti – darbo kultūra, vertybiniai pasirinkimai, tam tikras visapusiškas skaidrumo lygmuo yra labai svarbūs, kaip ir darbštumas, vidinė motyvacija. Reikia žinoti, kodėl nusprendei kurti filmą – galbūt norimai žinutei užtektų parašyti straipsnį ar facebook įrašą? Filmas užtrunka labai ilgai, įtraukia daugybę žmonių, todėl tai turi būti ypatinga. Bent jau sau pačiam reikia atsakyti, kodėl pasirinkai tokį sunkų kelią savo idėjai įprasminti. Dar pridėčiau bendrą humoro jausmą – kine jo neturėti – tikra tragedija.

– Kokia darbo dalis jums yra sudėtingiausia?

– Kelias visuomet būna akmenuotas, bet man sudėtingiausia matyti konfliktus, kurių buvo galima išvengti. Tai – mokėjimo kalbėtis, tolerancijos ir atvirumo klausimas, gebėjimas savo ego rasti vietos kito žmogaus idėjoms. Konfliktų išvengti sunku, juk kuriant filmą dalyvauja nuo 50 iki 100 žmonių. Mes visi augome skirtinguose kontekstuose, tam tikri dalykai ateina iš mūsų ugdymo sistemos. Tolerancijos tikrai galėtų būti daugiau – mokėjimo užduoti klausimus, išklausyti kitą. Viskas dabar keičiasi ir iš savo vaikų matau, kad einame gera linkme, bet visuomet to norisi dar stipriau, daugiau.

– Ar buvo projektų, kurie itin įsiminė, buvo brangiausi ar įdomiausi?

– Sąžiningai, negaliu išskirti vieno projekto, nes nei vienas iš jų nebuvo sukurtas lengviau, greičiau ar paprasčiau – amerikietiškų kalnelių buvo visur. Po kiekvieno filmo darau daug savirefleksijos, galvoju, kokias pamokas išmokau ir ką darysiu kitaip. Esu labai dėkinga kiekvienam filmui, nes kiekvienas jų kilsteli laipteliu aukščiau – pamokų, patirties, žinomumo, tarptautiškumo, apdovanojimų prasme. Su kiekvienu projektu, istorija, režisieriumi aš jaučiu profesinę brandą, už kurią esu labai dėkinga. Jei ne tie filmai, šiandien nebūčiau tokia, kokia esu.

Su paskutiniais 3–4 mūsų filmais, pradėjome dirbti tarptautiškai. Kuriame bendros gamybos filmus – tad prie jų prisideda daug žmonių iš skirtingų pasaulio kraštų. Istorijos vis dar lietuviškos ir autentiškos, bet jos be jokių barjerų kalbasi su bet kuriuo žmogumi. Mums įdomus veikėjas, kodėl jis susiduria su vienu ar kitu konfliktu, kaip jį išgyvena, o tai yra bendražmogiški dalykai, neturintys sienų. Kurti filmus su partneriais iš kitų šalių yra be galo didelis atradimas. Su naujomis istorijomis ir struktūromis atsidaro naujos durys, o tai didelis akstinas judėti toliau. Apskritai nėra dviejų filmų, kuriuos būtume kūrę taip pat. Kaskart viskas labai keičiasi, o tarptautiškumas įneša naujų vėjų, šviežio oro, praplečia matymo kampą. Tai duoda vidinės energijos nesustoti ir daryti tai, ką darau.

– Jūsų prodiusuoto filmo „Tu man nieko neprimeni“ režisierė Marija Kavtaradzė neseniai pelnė geriausios režisierės apdovanojimą Sandanso filmų festivalyje. Tai – didžiulis įvertinimas Lietuvai. Kaip jautėtės jūs, visa kūrybinė komanda?

– Pirmas kilęs jausmas – be galo didelis pasididžiavimas filmu, režisiere Marija Kavtaradze, visa kino industrija. Mes tokie mažučiai dydžio prasme, bet tokie dideli turiniu. „Sundance“ festivalis yra svarbiausias kino renginys JAV ir tai, kad nuspręsta apdovanoti lietuvių režisierę – be galo didelis, ryškus įvertinimas. Šis festivalis galvoja apie auditoriją, yra orientuotas į žiūrovą, tad vien būti ten yra labai svarbu. Lietuvos vardas tokio tipo festivaliuose skamba nedažnai. Sulaukėme daug užklausų, o Marija –
daug pelnyto dėmesio.

Filmą Lietuvoje pamatysime rudenį, o dabar jis keliaus po kitus festivalius. Visada labiausiai laukiame filmo premjeros Lietuvoje, juk tai – pirminė auditorija, kuriai kuriame. Labiausiai jaudinamės prieš lietuvišką premjerą, lietuvių kritikų straipsnius, bet kartu filmo parodymas savo šalyje yra pats brangiausias. Labai laukiam rudens ir žiūrovų kino teatruose.