Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2023 m. 21 kovo d. 07:12
Tomo Venclovos „Vilniaus vardai“: Krasauskas Stasys
„Vilniaus vardai“

 

Stasys Krasauskas

Stasys Krasauskas. V. Ulasevič nuotr., 1965; Tomas Venclova, „Vilniaus vardai“ (Vilnius: R. Paknio leidykla, 2017. 446 p.)

Vilnius – ypatingas, daugiakultūris, įtraukiantis miestas. Su juo dalį gyvenimo susiejo daugybė žymių Lietuvos ir pasaulio menininkų, rašytojų, visuomenės veikėjų. Apie juos ir jų ryšį su sostine knygoje „Vilniaus vardai“ rašo poetas, publicistas, profesorius Tomas Venclova. „Vilniaus galerija“ dalinasi ištrauka (ankstesnius tekstus skaitykite čia), kurioje autorius pristato Stasį Krasauską. Knygą „Vilniaus vardai“ 2017 metais išleido ir jos tekstais pasidalinti sutiko R. Paknio leidykla.

Leidinį įsigyti galima 2di.lt internetinėje parduotuvėje arba 2di pardavimo vietose.

Stasys Krasauskas

Stasys Krasauskas. V. Ulasevič nuotr., 1965

Krasauskas Stasys (1929–1977), lietuvių grafikas. Gimė Kaune. 1958 m. baigė Dailės institutą Vilniuje, 1961–1977 m. jame dėstė. Išgarsėjo knygų iliustracijomis – ypač Giesmių giesmei (1966) ir Shakespeare’o Sonetams (1967). Buvo populiariausias Lietuvos dailininkas, įgijo ir tarptautinį garsą. Kaip Eduardas Mieželaitis ir Justinas Marcinkevičius, kurių knygas jis taip pat iliustravo, Krasauskas išsiteko „liberalizuoto“ socialistinio realizmo rėmuose; kūrė metaforiškas, alegorines scenas bei figūras (dažnai vyrų ir moterų aktus), nevengė patetiško kičo, vykdė ir oficialius užsakymus, nors kartais ne visai prie jų derindavosi (iliustracijos Vladimiro Majakovskio poemai Vladimiras Iljičius Leninas sukėlė skandalą). Skiriamoji Krasausko žymė – ritmingos baltos linijos juodame fone, romantiška nuotaika, vengianti modernistinio grotesko. Jo darbai mėgstami ligi šiandien.

Krasauskas buvo itin pastebima Vilniaus figūra – ne tik dailininkas, bet ir atletas, plaukikas (jam priklauso 36 Lietuvos plaukimo rekordai), vandensvydininkas, krepšininkas. Vaidino Raimundo Vabalo filme Žingsniai naktį (1962), buvo dramatinis tenoras (Jurgio Karnavičiaus operoje Gražina atliko svarbiausią Liutauro partiją). Garsėjo kaip bohemininkas, nors palyginti santūrus; bičiuliavosi su oficialiai pripažintais Rusijos modernistais (Andrejumi Voznesenskiu, Vasilijumi Aksionovu ir kt.).

Susiję:

Mirė gerklės vėžiu Maskvoje. Palaidotas Antakalnio kapinėse.

Ištrauka: Tomas Venclova, „Vilniaus vardai“ (R. Paknio leidykla: Vilnius, 2017, p. 376).

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!