Šnipiškėse yra daug medžio.
Sugalvojau palikinėti ikonas – pastebėjimus apie konkrečias vietas. Pavyzdžiui, netoli savivaldybės yra paliktas toks vyras, vilkintis kostiumą ir laikantis stalo teniso raketę, o kitoje pusėje – diedukas su rakete. Na, ir jie žaidžia su tuo kamuoliuku. Suprask, negali vienas be kito išgyventi. Jeigu čia nebūtų dangoraižių, Šanchajus nebūtų Šanchajus, o jeigu nebūtų lūšnų, dangoraižiams nebūtų perspektyvos – vis tiek, kai matai visą tą netvarką, nori nenori, kyla noras viską išvalyti, sutvarkyti, matai galimybes.
Čia nėra bariuko, kur visi rinktųsi. Nėra ir tokio kiemo. Šnipiškių bendruomenė pasidalijusi į skirtingas tautas. Lenkai, lietuviai, rusai, ukrainiečiai… Viena kaimynė nueina pas kitą kaimynę, papliotkina apie trečią kaimynę, tada ta kaimynė nueina pas kitą, kol ratas apsisuka ir trečioji kaimynė viską sužino. Ir ten ne šiaip pletkai, ten normaliai stumia. Susikuria toks nelabai sveikas socialinis tinklas. Prisiklausai apie save visokio mėšlo, nemalonu, bet kartu, jeigu apie tave kalba, vadinasi, priklausai, esi priimtas.
Kita vertus, Šnipiškėse vyksta šventės, tada visi ir susirenka. Yra toks aktyvus seniūnaitis, organizuoja Užgavėnes, kitokias šventes. Dar gal Kalvarijų turguje susitinka tie, kuriems reikia. O va, patekus į „Europos“ zoną, kitaip sakant, išėjus iš Šnipiškių, ir artimiausi kaimynai ne visada pasisveikina, tarsi pasikeičia bendravimo taisyklės, o gal neatpažįsta?
Kaimynams svarbiausia, kad nebūtų jokių paslapčių. Pavyzdžiui, niekam nepatinka, jeigu kažkas slepia, kur pila savo šūdus. Neseniai nugriovėme sandėliuką, tai neabejoju, kad atsiras įtarinėjimų – nu nu, tai ką, jau statys namą dabar, jau dangoraižį statys.
