Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis. Dail. L. Kilianas, ~1620; Tomas Venclova, „Vilniaus vardai“ (Vilnius: R. Paknio leidykla, 2017. 446 p.)
Vilnius – ypatingas, daugiakultūris, įtraukiantis miestas. Su juo dalį gyvenimo susiejo daugybė žymių Lietuvos ir pasaulio menininkų, rašytojų, visuomenės veikėjų. Apie juos ir jų ryšį su sostine knygoje „Vilniaus vardai“ rašo poetas, publicistas, profesorius Tomas Venclova. „Vilniaus galerija“ dalinasi ištrauka (ankstesnius tekstus skaitykite čia), kurioje autorius pristato Radvilą Našlaitėlį Mikalojų Kristupą. Knygą „Vilniaus vardai“ 2017 metais išleido ir jos tekstais pasidalinti sutiko R. Paknio leidykla.
Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis. Dail. L. Kilianas, ~1620
Leidinį įsigyti galima 2di.lt internetinėje parduotuvėje arba 2di pardavimo vietose.
Radvila Našlaitėlis Mikalojus Kristupas (1549–1616), Lietuvos didikas, keliautojas, kartografas. Mikalojaus Radvilos Juodojo sūnus. Jo pravardę kronikininkas šitaip aiškina: „Netrukus po jo gimimo tėvai, vykdami Varšuvon į karaliaus rūmus, pasiėmė jį su savimi […] Kai karaliui Žygimantui Augustui Varšuvoje nusibodo žiūrėti į fejerverkus […], jis tyliai pasitraukė į menę, kurioje buvo apsistojęs Mikalojus Juodasis su savo kunigaikštiene, ir rado ten mažytį kunigaikščiuką, visų paliktą, savo lovelėje gailiai verkiantį, su juo karalius pradėjo žaisti, vadindamas jį visų paliktu našlaitėliu.“
Augo protestantiškoje tėvo aplinkoje, studijavo mediciną Leipcige, Strasbūre, Romoje, Paryžiuje. Dalyvavo Livonijos kare. Apie 1570 m., Petro Skargos paveiktas, perėjo į katalikybę. Anot legendos, čia būta ir stebuklo: kai Radvila Našlaitėlis, nepaisydamas pasninko, liepęs iškepti jam gaidį, šis atgijęs ant stalo (dabar aiškinama, kad tai galėjęs būti tarnų iškrėstas pokštas). Vilniuje turėtą (1576–1586) spaustuvę užrašė jėzuitams – ji tapo Vilniaus akademijos spaustuve. Žymiai prisidėjo prie kontrreformacijos. 1590–1604 m. – Trakų vaivada, nuo 1604 m. – Vilniaus vaivada. Mirė ir palaidotas Nesvyžiuje, kur pastatydino mūrinę pilį ir jėzuitų bažnyčią.
Nuncijus Claudio Rangonis paliko Radvilos Našlaitėlio žodinį portretą: „Nedidelio ūgio, lieso veido, o akys labai gyvos. Su maža žila barzdele, pasuktais ūsais. Jo sveikata tokia silpna, kad kasdien tenka stiprinti organizmą, dažnai siekia vaistų. Tačiau būdamas tokio kūno sudėjimo, suklaidino visus, maniusius, kad jis turi mirti anksčiau nei jo broliai – jaunesni ir sveikesni už jį. […] Rengiasi itališku stiliumi ir kalba ta kalba, nes buvo Italijoje, Prancūzijoje ir kituose pasaulio kraštuose.“
Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio Kelionės į Jeruzalę (1601) antraštinis lapas
1583 m. Radvila Našlaitėlis keliavo po Siriją, Šventąją Žemę ir Egiptą. Išplaukęs su keliais kitais bajorais iš Venecijos, Šventojoje Žemėje išbuvo dvi savaites, o Egipte – du mėnesius. Aplankė biblines vietas, buvo įkopęs į Didžiąją piramidę, matė Sfinksą. Pirko dvi mumijas, bet per audrą jos buvo išmestos į jūrą. Bene pirmasis aprašė hipopotamą. Paskelbė lotynišką knygą Kelionė į Jeruzalę (Hierosolymitana peregrinatio, 1601), 1603 m. ji pasirodė vokiškai, 1607 m. – lenkiškai, 1787 m. – rusiškai, 1990 m. buvo išversta ir į lietuvių kalbą. Gyva, intriguojanti, lengvai skaitoma, knyga buvo ir tebėra populiari. Izraelio ministras pirmininkas Davidas Ben Gurionas (1886–1973) dovanojo lotynišką jos laidą JAV prezidentui Johnui F. Kennedy (1917–1963). Ji laikoma pirmuoju klasikiniu kelionių įspūdžių veikalu Lietuvoje. Radvila Našlaitėlis parašė Pamokymus sūnums, kuriuose išdėstė humanistinę auklėjimo programą. Maždaug 1590–1600 m. organizavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės lauko kartografavimo darbus. Jų pagrindu 1613 m. Amsterdame Tomas Makovskis išleido gana tikslų tuometės Lietuvos žemėlapį.
Ištrauka: Tomas Venclova, „Vilniaus vardai“ (R. Paknio leidykla: Vilnius, 2017, p. 80–81).
