Neretas čia augęs mikrorajonus prisimena kaip baisią, pilką, nuobodžią erdvę. Teko girdėti ir tokių minčių, kad žmonės būdami paaugliais laukė, kada galės išsikelti „iš to baisaus sovietinio“ rajono, o šiandien net negali pagalvoti apie grįžimą čia gyventi ar būsto įsigijimą.
O kiti priešingai – labai myli savo vaikystės rajoną, lieka ten gyventi, jei nelieka – labai gražiai prisimena jį, grįžta pasivaikščioti ir ta „pilkuma“ jiems nė motais. Kyla klausimas – kodėl? Kodėl nauji, modernūs, tankiai užstatyti rajonai, ne visada protingai ir patogiai suprojektuoti maži būstai yra labiau vertinami ir geidžiami? Kodėl kažkur „įgrūsti“ namai yra simpatiškesni nei rajonas, turintis aiškų ir argumentuotą projektavimo planą, išdėstymą, tam laikmečiui išskirtinius ir šiandien kai kada įdomius pastatų projektavimo ypatumus? Kodėl ta pati vieta vienam kelia šleikštulį, o kitam siejasi su namais?
Mano nuomone, kiekvienas rajonas yra gražus, užtenka pasidomėti istorija, techninėmis galimybėmis, projektuotojų sprendimais ir žiūros kampas pasikeičia. Kitaip tariant, noriu mikrorajonus sugrąžinti Vilniui ir vilniečiams.
Denis Vėjas. Iš serijos „Vilniaus sekretai“, 2020
Galbūt prisimenate savo pirmąjį apsilankymą televizijos bokšte?
Labai gerai atsimenu savo pirmą ir kol kas vienintelį apsilankymą televizijos bokšte. Buvo mokyklinė ekskursija. Buvau gal trečiokas ar ketvirtokas. Kadangi visada domėjausi istorija, įsiminė gidės pasakojimas ir ekspozicija apie TV bokšto statybą, Sausio 13-osios įvykius, pasakojimai apie įdomias technines bokšto charakteristikas. Nustebino gidės pasakymas, kokia amplitude vėjuotą dieną svyruoja TV bokšto viršūnė. Kažkodėl įsiminiau, kad rūbinėje, panašioje į teatro rūbinę, turėjome palikti striukes, tačiau neleido imti metalinių žetonėlių, kad pagrindinė TV bokšto salė – restoranas – buvo išklota kilimine danga, kuri labai priminė namuose buvusį kilimą. Buvo žiema, apniukę, tirštas rūkas, ir iš bokšto viršaus nieko nesimatė, o už mamos duotus pinigėlius pirkau „Sprite“ limonado, kurį atkimšo elegantiškas, baltais marškiniais apsivilkęs barmenas, ir pyragėlį. Ir dar kažkodėl atsimenu vyresnio amžiaus moterį, sėdinčią ant seno sovietmečio laikų fotelio, nuošaliame, tamsiame kampe prie lifto, jos darbas buvo įleisti į liftą ir nuspausti jo mygtukus. Pagalvojau, kad visi ten, restorane, pramogauja, o ji turi viena sėdėti čia, niekas jos nepakalbina.
Kokį Vilnių jums atskleidžia laidos dalyviai?
Laidos dalyvių patirtys vienareikšmiškai susijusios su laiko ir erdvės santykiu, nes apie tą patį rajoną, net tas pačias arba šalia esančias gatves skirtingu laiku gyvenę pašnekovai pasakoja skirtingas istorijas.
Galiu pasidalinti savo patirtimi apie Antakalnį. Žinojau, kad tai senas rajonas, kuriame gyveno ir tebegyvena inteligentai, kūrėjai ir šiaip turtingi žmonės. Kurdamas laidą, apie šį rajoną papasakoti pakviečiau istoriką ir miesto tyrinėtoją Darių Pocevičių, kuris mane pravedė kiemais, gatvėmis, siaurais takais už garažų, o kas kelis šimtus metrų atrasdavome kažką įdomaus, apie ką niekada nebūčiau pagalvojęs ir pats atradęs. Kitose laidose apie Antakalnį pašnekovai parodė nežinomų miškų, laukų ir daug gamtos miesto centre. Kitaip sakant, laidos dalyviai Vilnių atskleidžia kaip nepaprastai žalią, labai daug gamtos savyje turintį miestą, miestą, kuriame net ir daugiabučių kiemuose ir gatvėse gausu įvairių istoriškai, gamtiškai ar kultūriškai įdomių ir vertingų paslapčių, tačiau joms pažinti reikia kito žmogaus.
Dar pastebėjau, kad daug pašnekovų, kurie nėra gimę ir augę Vilniuje, šį miestą šiek tiek idealizuoja, juo domisi, leidžiasi į jausminę kelionę, per kurią tampa Vilniaus dalimi, o Vilnius – jų.
Denis Vėjas. Iš serijos „Vilniaus sekretai“, 2020
O jūs ar gimėte Vilniuje?
Taip, gimiau ir augau Vilniuje. Didžiausią savo gyvenimo dalį gyvenau Pašilaičiuose. Labai myliu šį rajoną. Pavasarį prie namo, kuriame užaugau, žydi alyvų alėja, ir saulė apšviečia raudonai namus, o žiemą takai būna užversti sniegu, vakare nuo miesto šviesų dangus tampa rausvas. Prisimenu jį tiesiog kaip gražų rajoną. Anuomet atrodė viena prestižiškesnių vietų Vilniuje. Gal dėl to, kad čia gyveno nemažai garsių žmonių, buvo atidaryta moderni vakarietiška parduotuvė.
Pašilaičiai stovi buvusio Pašilaičių kaimo vietoje, tad prisimenu, kad seniau buvusiose (dabar jau užstatytose) laukymėse matėsi senų sodybų likučių – pastatų pamatų, plytų, krosnių liekanų, vaismedžių sodų, elektros stulpų. Visai netoli mano namo ilgą laiką stovėjo medinis elektros stulpas. Šiandien dar yra išlikę senų medžių alėja ir vaismedžių sodas. Kaip tik prieš kelias dienas buvau nuvažiavęs su dviračiu pažiūrėti ir pafotografuoti, kaip daugiabučių fone jis žydi.
Šiuo metu gyvenu Fabijoniškėse. Namas stovi šalia ribos su Pašilaičiais, tad per savo langus galiu stebėti net du rajonus: girdėti jų garsus, liudyti virsmą keičiantis metų laikams, matyti žmones, daugiabučių langų šviesas ir galvoti, kaip ten žmonės gyvena.
Ar Vilnius – jūsų miestas?
Vilnius yra miestas, kuriame gyvenu, dirbu, kuriu, sprendžiu problemas, džiaugiuosi, pramogauju, kitaip tariant, leidžiu daugiausiai laiko. Kažkada norėjau keltis į kitą miestą, kurį esu įsimylėjęs, kurio istorija labai domiuosi, tačiau supratau, kad persikėlus gyventi ten, su manimi kartu persikels ir visa tai, kas yra Vilniuje – darbas, rutina, rūpesčiai, skubėjimas ir t. t., ir romantika kaipmat nunyks. Galiausiai čia gyvena mano artimieji ir draugai.
Vienas dalykas Vilniuje, kurį pakeistumėte.
Keisčiau daug ką, bet labiausiai norėtųsi padaryti, kad Vilnius nebūtų tik Senamiestis. Ir labai norėtųsi, kad visa Lietuva nebūtų tik Vilnius.
Iš ko jums susideda Vilniaus garsynas?
Iš daug skirtingų garsų skirtingais metų laikais. Žiemą – iš sniegą valančių žmonių kastuvų ar grandiklių brūžinimo į paviršius ir prie laiptinių nuo batų sniegą kratančių žmonių trepsėjimo, pavasarį – iš įkyriai zyziančių motorolerių (visada sakau: kai pavakare jie pradeda lauke zysti, žinok, kad jau pavasaris), vasarą – iš tylos mikrorajonuose ir šurmulio miesto centre, o einant pro daugiabučius, pro atdarus langus visada girdisi įjungtas televizorius ir tarškančios lėkštės. Ir galiausiai karūna ant Vilniaus garsyno būtų troleibusų garsas, tų senų, kampuotų. Tai garsas, kurį gali išgirsti tik mieste ir tik keliuose miestuose Lietuvoje. Jo negalima supainioti su niekuo kitu.
