„Menininko anketa“ – išskirtinė „Vilniaus galerijos“ portalo rubrika. Jos pašnekovai turi galimybę iš daugiau nei dvidešimties paruoštų klausimų išsirinkti juos labiausiai dominančius. Šįkart į klausimus atsako vizualaus meno kūrėja Joana Kairienė.
Joana Kairienė savo studijoje. Fot. Bon Alog
Kaip apibūdintumėte savo kūrybą? Kas paskatina jus kurti? Kas ir kodėl tampa jūsų kūrybos objektu, tema, motyvais?
Savo kūrybą apibūdinčiau kaip dinamišką ir besikeičiančią. Daug eksperimentuoju ir nuolat ieškau naujų būdų suteikti savo idėjoms apčiuopiamą pavidalą. Daugiausia kuriu paveikslus. Paveikslas man yra plokštuma, ant kurios vaizdą sukuriu, naudodama pasikartojančius elementus, spalvas ir faktūras. Pradėjusi naują paveikslą nežinau, kokiu jis taps. Man patinka kurti neplanuotai, proceso metu kaitalioti idėjas, keisti objektus, spalvas ir kitus dalykus.
Man atrodo, kad aš dažnai intuityviai pasirenku objektus, kuriuos norėčiau pavaizduoti. Tik po kažkiek laiko suprantu, kodėl aš pasirinkau būtent tą objektą. Šiuo metu drąsiai neriu į savo prisiminimus, kur išnyra vaikystės knygų puslapiai. Prisiminimai po tam tikro laiko labai išsikraipo ir požiūris į juos keičiasi: kažkur pasimiršta detalės, kažkas atrodo mažiau priimtina, nei anksčiau. Paveiksluose atsiranda daugiau abstrakcijos ir tokios beorės erdvės.
Esu iš tų, kurie vienu metu daro kelis dalykus, kitaip man nuobodu. O jeigu man nuobodu – frustruoju ir dreifuoju. Dažniausiai vienu metu kuriu kelis paveikslus ir tuo pat metu rašau į užrašų knygutę, galvoju apie ateities projektus. Kurdama jaučiu, kad judu į priekį. Diena be kūrybos man mažiau prasminga, nei su kūryba.
Joana Kairienė. Giliai paviršutiniškas. 2019. Ofsetiniai dazai, aliejus, drobė.120x100cm
Menininkas – individualistas ar bendruomenės žmogus? Kaip apibūdintumėt Lietuvos menininkų bendruomenę ir ar laikote save jos dalimi?
Geras klausimas. Jis vis grįžta į mano gyvenimą vienu ar kitu pavidalu. Kaip jaučiasi kiti menininkai, negaliu atsakyti, galiu kalbėti tik savo vardu. Anksčiau nuomodavausi studijas, kur nebuvo aplink kuriančių žmonių. Pradėjau jaustis izoliuota. Supratau, kad man svarbu koridoriuje ar lauke prasilenkti su kitais, šnektelti apie orą ar aktualijas. Toks atsitraukimas, sugrįžus į studiją, padeda pažiūrėti į tuo metu sprendžiamą problemą naujomis akimis. Tačiau, būdama studijoje, mieliau renkuosi vienatvę.
Šiuo metu turiu studiją komplekse SODAS2123. Aplinka čia labai įkvepianti, mane supa daugybė kuriančių ir talentingų žmonių. Labai džiaugiuosi, kad esu šios bendruomenės dalimi. Turim daržą, virtuvėlę. Kai noriu pailsėti, einu apžiūrėti lysvių, išrauti vieną kitą piktžolę. Kartais negaliu patikėti, kad čia viskas tikra ir vyksta mano gyvenime.
Kaip ir kiekvienoje bendruomenėje, taip ir Lietuvos menininkų, kažkas yra susiskirstę į mažesnes bendruomenes, daro kartu parodas, leidžia laisvalaikį, kuria ir pan. Bet tai matau kaip labai natūralų dalyką, juk visada renkamės, su kuo mums yra gera kurti ryšius, kur jaučiamės priimti.
Ką jums reiškia šiuolaikinis globalizacijos / skaitmeninių medijų / ekranų „triukšmo“ kontekstas ir intermedialaus meno tendencijos? Kaip visa tai atsiliepia jums ir jūsų kūrybai?
Globalizacija neišvengiamai yra mūsų gyvenimuose. Manau, su tuo reikia susidraugauti ir priimti kiekvienam geriausiu būdu. Pasaulis pasidarė tikrai įdomesnis su skaitmeninio turinio atsiradimu. Man patinka informacija, labai greitai galiu tiesiogiai pamatyti, pavyzdžiui, kaip Afrikoje ateina gyvūnai maitintis prie ežero. Man atrodo, tai yra fantastiškos galimybės. Reikia tik atsirinkti iš daugybės informacijos, kas tau yra įdomiausia ir naudingiausia. Dar labai svarbu, kad atsirado galimybė keliauti. Atsirado daugiau meno rezidencijų, projektų užsienyje ir kitų galimybių menininkams. Neišvengiamai visi šie pokyčiai atsispindi ir menininkų kūryboje. Man atrodo, kad meno pasaulis atspindi dabartinį laikotarpį ir per meną perduoda ateities kartoms, kad jos galėtų susipažinti su mūsų gyvenimu, kai viskas jau bus kitaip.
Aišku, visada yra ir nelabai gerų dalykų. Kartais jaučiuosi perdozavusi ekranų, tada bandau atsijungti ir šiek tiek atlaisvinti save. Tikiu, kad viskas, ką pamatome, išgirstame ar pajaučiame nusėda kažkur pasąmonėje ir išspinduliuoja per sapnus, įtakoja mūsų sprendimus realiame gyvenime. Todėl, jeigu išeina, stengiuosi kruopščiai rinktis, kokia informacija mane pasieks.
Joana Kairienė. „Apsėstasis“. 2019m. Medžio raižinys, aliejus, ofsetiniai dažai, drobė.125x95cm
Joana Kairienė. „Apykaklė“. 2022.Popierius, medžio raižinys, ofsetiniai dažai, guašo pieštukas.130x110cm
Kaip manote, koks yra didžiausias iššūkis menininkui? Ar jums tenka susidurti su kūrybinėmis krizėmis? Iš kur jos kyla ir kaip pavyksta su jomis susitvarkyti?
Man pagrindinis iššūkis yra nuolatinė kova su pasitikėjimu savimi. Iki šiol kiekvieną dieną turiu sau priminti, kad mano idėjos yra vertingos ir vertos realizuoti. Svarstau, kad gal nepasitikėjimas ir abejonės kyla dėl to, kad įdėjusi daug savęs į kūrinį, nejučiom susitapatinu su juo ir išgyvenu, jeigu kažkas nepavyksta ar gaunu neigiamą atsakymą. Tai mane ir pristabdo prieš imantis naujos idėjos. Kartais mažiau rizikuoju, nei galėčiau. Norėčiau greičiau susidoroti su neigiamomis patirtimis, išsinešti vertingas pamokas.
Man labai padeda sudėliota dienotvarkė ir terminai, iki kada turėčiau ką padaryti. Esu susidėliojusi savo darbo dieną su galimybe šiek tiek nukrypti nuo dienotvarkės. Kiekvieną dieną einu į studiją ir dirbu. Pastebėjau, kad dažniausiai įvairios krizės nutinka, kai trūksta miego ar poilsio. Todėl dažnai, esant tokiai situacijai, stengiuosi kokybiškai pailsėti.
Ar jautriai reaguojate į kritiką? Ar yra tekę sulaukti neigiamų atsiliepimų? Kaip vertinate Lietuvos meno kritikos situaciją šiandien? Kieno nuomonė, kalbant apie jūsų kūrybos vertinimą, jums svarbiausia? Ką laikote didžiausiais autoritetais šioje srityje?
Anksčiau buvau linkusi su viskuo sutikti ir užsisklęsti savyje. Turbūt liūdniausia būna, kai po parodos niekas nepastebi, neparašo ir nereflektuoja, vadinasi, paroda nesukėlė jokių jausmų. Todėl, manau, geriau jau neigiama kritika, negu jokios kritikos. O jei kalbėčiau bendrai apie meno kritiką Lietuvoje, tai domiuosi ja labai nereguliariai. Pastebiu, kad atsiranda savitų kritikų, kurie turi ir savo braižą, ir organizuoja parodas. Seku jų veiklą ir pagal galimybę dalyvauju susijusiuose renginiuose.
Negaliu apsimesti, kad kitų nuomonė man nerūpi. Man svarbu išklausyti, atsirinkti ir padiskutuoti. Turiu kelis žmones, kurių nuomonė man ypač svarbi, dažniausia tai irgi kuriantys žmonės, kurie matė visą mano kūrybos kelionę nuo pat pradžių. Iš jų gaunu naudingų patarimų ir palaikymo. Galėčiau tuos žmones įvardinti kaip savo autoritetais.
Joana Kairienė. Fot. Bon Alog
