Leidinį įsigyti galima 2di.lt internetinėje parduotuvėje arba 2di pardavimo vietose.
Su cirko artistu Mantu kalbėjomės prie Vilniaus Antakalnio gimnazijos sienos, ant kurios matyti menkai pastebimas užrašas „Pankų žemė“. Pasirodo, tai ne šiaip sau užrašas, jis turi istoriją.
Mantai, kodėl čia „Pankų žemė“?
Čia pankų žemė nuo neatmenamų laikų. Prisimenu, eidamas į mokyklą matydavau, kaip metalistai ir pankai iš vyresnių klasių rūkydavo netoliese, direktorė juos vaikydavo. Mažiukas buvau, spaliuko ženkliuką dar nešiojau. Vėliau tuos ženkliukus nusisegdavome ir trindavome į asfaltą, kol nusitrindavo veidukas – vaikučio, o gal Lenino – ir likdavo tik žvaigždutė. Prie šios sienos irgi surūkiau vieną pirmųjų savo cigarečių, prieš diskoteką. O 18-oji vidurinė anksčiau pateko į pankoviausių Vilniaus mokyklų trejetuką. Dar buvo Salama, irgi pankova. Dvim antra gal kažkiek. Ta, kur Antakalnio gale. Taip pat Antakalny grojo pačios pirmosios pankroko grupės, į kurių koncertus dar spėjom nueiti. „Erkė maiše“, „Skat“, „Pilk“.
Kaip tu pankavai?
Mūsų pankrokas prasidėjo maždaug 93-iais, 94-ais metais. Ketvirtadalis klasės klausėsi „Nirvanos“. Plaukų sklastymas per vidurį, paskusti šonai, plati skiauterė – dėl tokios tėvai nepyko. Vėliau pamažu pradėjau ją siaurinti. Kartą nuėjau į kirpyklą ir paprašiau, kad jokiu būdu neliestų skiauterės, o kirpėja pirmu judesiu mašinėle viską nuvarė. Skaudėjo širdį. Dar, žinoma, suplėšyti džinsai, ant jų su tušinuku užrašyti įvairių grupių pavadinimai, antsiuvai, vadinamosios našyfkės – jų pirkti važiuodavome į Senamiestį. Buvo tokia vieta – „Zaraza“. Mėgdavome sakyti, kad važiuojam į „Zarazą“ nusipirkti truputį protesto. Išleisdavome visus maistpinigius. Įrašų tais laikais jau lengvai gaudavome ir juos platindavome. Esame kasečių karta – įrašinėdavome, perrašinėdavome. Vieno klasioko tėvai buvo laikraščio redaktoriai, todėl vieni pirmųjų turėjo internetą – ten irgi neršėm. Na, ir svarbiausias dalykas – koncertai. Būdamas trylikos ar keturiolikos vaikščiojau į „Geležinį kablį“, „Lataką“, „Bombiaką“.
Pankavau ir dėl mados, ir iš paaugliško noro maištauti, protestuoti prieš visuomenę. Pankrokas mane įgalino, suteikė prasmę, tapatybę.
Kokia „Bombiako“ istorija?
Antakalnyje tūsinom ir kažkaip įlindom čia, duris išlaužėm. Viduje – dvi salės, šilta. Na, ir pradėjome muzikuoti, šiaip rinktis. Vėliau vyresni pankai pradėjo repetuoti, sugalvojo taisykles ir atidarė klubą „Bombiakas“. Buvome išstumti.
„Bombiake“ vyko žiauriai daug koncertų, grojo grupės tiek iš Lietuvos, tiek iš užsienio. Viduje pardavinėdavo alų, buvo rūkoma. Viskas nelegalu. Savivaldybė žinojo, kad kažkas vyksta, bet tai nebuvo įteisinta. Kažkas sumokėdavo už elektrą. Kartą 4 valandą ryte atvažiavo policija ir visus susėmė. Kažkas išdaužė mokyklos langus, jie pamatė krūvą girtų ir viskas aišku – mes išdaužėme. Pradėjo daužyti būgnus, šitaip žadino. O pankai, šiaip ar taip, – pacifistai. Retai kada pirmi pradėdavome. Tekdavo gintis nuo urlaganų, forsų ar kaip ten juos bepavadintum. Dėvėjau kaustytus kerzus, dėl šventos ramybės kišenėje nešiojausi kastetą, kitoje – dujų balionėlį. Peilio – niekada.
Koks jūsų likimas, kai buvote išstumti iš „Bombiako“?
Sugalvojom, kad mums irgi reikia įkurti savo grupę. Nė vienas nei turėjo instrumentų, nei mokėjo groti, bet svarbiausia – noras ir pankrokas. Tad galvojom maždaug taip: „Kas kuo nori būti?“ Man atiteko vokalisto vaidmuo. Kitaip tariant, tapau rėkautoju. Išsinuomojom garažą prie Antakalnio žiedo ir pradėjom repetuoti.
Kaip vadinosi jūsų grupė?
Pavadinimus keitėm kaip kojines. SBS, t. y. „Siloso bokšto sargai“, „Vobla“, tada, persikraustę į kurčnebylių mokyklos rūsį, pasivadinom „Geraisiais virpesiais“, galiausiai tapom „La Borde“. Yra tokia sovietinių laikų koka- kola. Skonis pavogtas – panašu į „Pepsi“ ar į kolą, bet ten laborde.
Papasakok apie koncertų atmosferą.
Koncerto pradžioje prie įėjimo surinkdavo po du ar tris litus. Simbolinis mokestis. Na, o tada žiauriai garsi muzika, visur pilna pankų, kvėpuoti nėra kuo, prirūkyta, smogas. Šiais laikais jau sunku įsivaizduoti tokią patalpą. Ir kvailos istorijos. Vienas draugelis paskambina savo draugei visiškai girtas ir sako: „Mano mylimoji, žinok, aš čia prisigėriau ir pasibučiavau su kita mergina. Bet aš tave labai myliu.“ – „Nu, žinai ką, – sako ji, – eik tu šikti, nenoriu daugiau tavęs gyvenime matyti, viskas, išsitrink numerį“, kažką tokio. Jis sėdasi į mašiną. Važiuoja iki Neries. Nuvažiuoja į upę su ta mašina. Mašina skęsta, jis plaukia į kitą krantą. Ten pasidaro nuobodu – visgi koncertas kitam krante. Tada parplaukia atgal – pankrokas tęsiasi.
Kaip dar veikė pankrokas?
Prasidėjo fanzinų kultūra. Kad nusipirkčiau kasetę arba fanziną, netgi susirašinėdavau su žmonėmis, gyvenusiais toje pačioje gatvėje. Telefonais nebendraudavome, dauguma su tėvais gyveno. Pašto ženklus naudodavome daug kartų – štampo ženklas su seilėmis nusivalydavo. Būdavo legendinių pašto ženklų, matydavosi, kad jie labai daug kartų naudoti.
Klausėmės grupių „33%kpiv“, „Adamkus ir Ieva“, „Apatija“. Vėliau – „Armatūros“. „Armatūra“ – Antakalnio grupė, kuri prieš tai vadinosi „Punktas“, ir, kaip jie dabar visada dainuoja apie statybas, prieš tai dainuodavo apie taros supirktuvę. Buvo legendinė taros supirktuvė „Punktas“.
Dar vykdavo eisenos. Minėdami Sido Vicious, „Sex Pistols“ bosisto, mirties metines ėjome per visą Antakalnį – nuo paties Antakalnio galo – krūva pankų su plakatais ir vėliavomis. Viename plakate, atsimenu, buvo parašyta: „Mes gėlės šiukšliadėžėj“ – 1977 m. „Sex Pistols“ poezija.
Pavardyk Vilniaus pankrokerių pavardžių.
Džonis, Nafania – tokia pankė, buvo Brolis – toks veikėjas, Zigzagas, Rėma, Pulka, žinoma, Erkė, Maišas, kaip ir suprantama, po to grupė „Erkė maiše“. Aktyvus buvo „Skat“ vokalistas Savičenko.
Ar visi pankai protestavo prieš tą patį?
Senesni pankai protestavo prieš tarybinę valdžią – už laisvę, už Lietuvą. Truputį nacionalistiniai pankai. Didžiausias jų priešas buvo sovietinė valdžia ir milicija, nes milicija mušdavo visus be klaustukų: išlipdavo iš mašinos, bum bum bum, subaladodavo ir nuvažiuodavo toliau. Gal dar kartais nusiveždavo į „kirpyklą“. O mūsų karta protestavo prieš sistemą.
Įsivaizduokit, tėvai kovojo už laisvę, trispalves vėliavėles nešiojosi ir staiga sūnus grįžta namo, ant striukės užsirašęs „griaukim valstybę“ arba „rinkimai nieko nepakeis“. Smūgis į paširdžius. Juk ne dėl to jie sėdėjo tarybiniame lageryje. Ir dar, negana to, tas pats sūnus klausosi rusiško pankroko, tarkim, „Гражданская оборона“, su rusiškais keiksmažodžiais.
Ką tavo kartos pankai veikia šiandien?
90 procentų sukūrė šeimas, turi vaikų, paskolų. Daug – užsienyje. Nepamirškime, yra ir į amžiną atilsį išėjusių. Yra tokių, kurie vis dar aktyviai groja. „Toro bravo“, „Armatūra“. „Erkė maiše“ irgi buvo atsikūrę.
Baigę mokyklą bastėmės po Europą, iki Afrikos. Vėliau viskas aprimo. Tačiau ir šiandien kartais nueinu iki supuvusios skylės „Kably“, į koncertus. Pankrokas niekur nedingo. Mano atveju jis atgimė šiuolaikiniame cirke. Šiuolaikinis cirkas irgi yra pankrokas, tik kitokiame kūne. Ir to protesto iš manęs neišimsi, įaugo.