Puslapio flickr.com nuotr.

Dunojaus delta (UNESCO sąrašo nr. 588) – didžiausia ir labiausiai išsaugota delta Europoje. Šimtus kilometrų per pievas, pelkes ir nendrynus vingiuojantys užutėkiai, virš 300 juose gyvenančių paukščių rūšių, virš 40 rūšių gėlavandenių žuvų ir unikalus šimtmečius formavęsis vietinių gyvenimo būdas – visa tai sukuria nepakartojamą atskirą pasaulį, kurį verta pažinti iš arčiau.

Tekstas ir fotografijos pirmą kartą publikuoti 2021 m. gegužės 15 d. portale vilniausgalerija.lt

Nuolatos kintantis dydis

Dunojaus Deltos dydis – net 3346 kvad. km (palyginimas – Liuksemburgo teritorija yra 2586 kvad. km), ji užima ir nemažą dalį pačios Rumunijos teritorijos.

Didžioji deltos dalis yra Rumunijoje, dar šiek tiek – Ukrainoje. Milijonai paukščių iš įvairiausių pasaulio vietų kas pavasarį čia atskrenda perėti, todėl nemaža deltos teritorijos dalis yra rezervatai, kuriuos galima aplankyti, turint specialų leidimą. Įdomu tai, kad delta nuolatos kinta: galinga Dunojaus upė kiekvienais metais atneša tiek sąnašų, kad delta išsiplečia maždaug 40 metrų. Manoma, kad net beveik pusė deltos teritorijos susiformavo tik per paskutinius 1000 metų!

Šiuo metu pagrindinėmis deltos „gyslomis“ yra trys Dunojaus atšakos, tačiau, bent jau remiantis Herodoto šaltiniais, galima manyti, kad kadaise jų buvo net septynios. Iš šių atšakų – dar daugybė atšakų atšakėlių, pavienių ežerėlių ar jau žmonių suformuotų kanalų.

Puslapio flickr.com nuotr.

Puslapio flickr.com nuotr.

Miestas, nepasiekiamas keliais

Žinoma, be daugybės paukščių, žuvų ir kitų turtingos ir labai savitos ekosistemos gyventojų  Dunojaus deltoje yra ir žmonių. Tiesa, nedaug, tik apie 20000 ir tai regioną daro bene rečiausiai apgyvendintu visoje Europoje.  Didžioji dalis jų gyvena sausumos keliais nepasiekiamame Sulinos mieste, kuris įsikūręs vienos iš Dunojaus atšakų žiotyse, Juodosios jūros pakrantėje. Visi kiti – pavieniuose žvejų kaimeliuose, kurie išsibarstę po begalinę deltos teritoriją. Įdomu tai, kad šiose vietovėse gyvena ne tik rumunai – nemažai ir sentikių, kurie čia atklydo jau XVIII a. pabaigoje bėgdami nuo persekiojimų Rusijoje. Sentikių kaimus nesunku pažinti iš mėlynai papuoštų langinių ar tvorų, šiek tiek kitokios, mūsų akiai jau pažįstamos architektūros.

Beveik visi Dunojaus deltos gyventojai verčiasi žvejyba, kiti – turizmu. Bene geriausia vieta pradėti kelionę yra prieš pat deltos pradžią įsikūręs miestas Tulča, dar kitaip vadinamas „vartais į deltą“. Šiame mieste gyvena jau kur kas daugiau – apie 70000 – gyventojų ir būtent čia sezono metu pakrantė tiesiog verda nuo vietinių kapitonų pasiūlymų: įvairaus dydžio laiveliais galima leistis net į kelių dienų kelionę po deltą, neretai su nakvyne ir žuvimi nukrauta vakariene pas vietinius.

Puslapio flickr.com nuotr.

Be abejo, verta pasidairyti po patį VII a. pr. Kr. įkurtą (ir vieną seniausių Rumunijoje) Tulčos miestą, kuris atspindi visą deltos istoriją. Nors šiandien tai atrodo pasaulio kraštas, kadaise šią vietą valdė Romėnai, dar vėliau – Osmanų imperija.  Dar ir šiandien maža populiacijos dalis save įvardija turkais arba graikais. Istorijos margumą čia primena ir išlikusios bendros skirtingų religijų ir tautybių atstovų (krikščionių, musulmonų, stačiatikių) kapinės, o ilgumą – Tulčos kalvose išlikę nedideli romėnų laikų griuvėsiai.

Vandens čiurlenimas, paukščių kleketavimas, varlių kurkimas, kepamos žuvies kvapas, istoriniai skirtingų kultūrų ženklai ir netikėta ramybė – kelionė Dunojaus delta neabejotinai kelia malonų iššūkį mistinės, vampyrų ir tamsių bokštų nubarstytos Rumunijos įvaizdžiui.