Jurijus Dobriakovas. Fot. Martyna Kairaitytė

„Menininko anketa“ – išskirtinė „Vilniaus galerijos“ portalo rubrika. Jos pašnekovai turi galimybę iš daugiau nei dvidešimties paruoštų klausimų išsirinkti juos labiausiai dominančius. Šįkart į klausimus atsako šiuolaikinės kultūros tyrėjas Jurijus Dobriakovas.

Kaip apibūdintumėte savo kūrybą? Kas paskatina jus kurti? Kas ir kodėl tampa jūsų kūrybos objektu, tema, motyvais?

Prieš keletą metų turbūt būčiau pasakęs, kad mano pagrindinė kūrybinė veikla yra tekstų apie šiuolaikinę kultūrą rašymas ir retkarčiais grupinių meno parodų, projektų ir renginių kuravimas. Tačiau šiandien kūrybinei saviraiškai keliu daug paprastesnius ir kartu sudėtingesnius reikalavimus – kūryba gali būti tiesiog kalbėjimas bet kokia forma: interviu, diskusija, kolegiškas pokalbis su studentais. Jei pavyksta tokius „darbinius“, meninės kūrybos atžvilgiu tarsi antrarūšius dalykus paversti įkvepiančiais, įsimenančiais ir ilgesniam laikui pakeičiančiais mąstymą, juos galima suvokti kaip lygiaverčius bet kokiam tekstui ar kitokiam kūriniui.

Kita vertus, ir tekstai niekur nedingsta. Bet kuriuo atveju svarbiausias kūrybos motyvas yra noras išviešinti kažkokią vidinę erdvę, tačiau ne iš narcisistinių paskatų, o bandant sukurti kad ir trumpalaikį, trapų bendrumą. Bendriausia prasme visuomet labiausiai rūpi apmąstyti tai, kodėl mes esame ten, kur esame ir tokie, kokie esame, kodėl renkamės būti, daryti ir kalbėti kartu. Į tai gali tilpti daugybė temų ir potemių.

Parodos „Kalnai ir griovos”, kuruotos J. Dobriakovo, atidarymas. Fot. Stasė Butrimienė

Kur studijavote ir kas buvo/yra jūsų pagrindiniai mokytojai? Koks jūsų santykis su dėstytojais ir kokia jų įtaka kūrybai?

Bakalauro laipsniui įgyti pasirinkau verslo administravimo ir sociologijos studijas LCC Tarptautiniame universitete Klaipėdoje (tuomet jis dar vadinosi Lietuvos krikščioniškuoju koledžu). Ši aukštoji mokykla buvo labai įdomi ir Lietuvos kontekste išsiskirianti savo taikomu Šiaurės Amerikos aukštojo išsilavinimo modeliu, dominuojančia anglų kalba, akcentuojama bendruomeniškumo dvasia, tačiau pasirinkta studijų kryptis turėjo nedaug bendra su kultūros ir meno lauku, kuris tuo metu mane ėmė vis labiau traukti. Visgi buvo pavienių privalomų ir pasirenkamų dalykų iš filosofijos, literatūros ir kalbotyros sričių, kurie ir padarė man didžiausią poveikį dėl to, kad jų dėstytojai atvėrė kultūrinių kalbėjimo registrų pasaulį.

Prie pastarojo dar labiau priartėjau po pirmojo kurso pusantro mėnesio praleidęs labai pažangioje tarpdisciplininėje Europos liberaliųjų menų koledžo (ECLA, dabar tai JAV įsikūrusio Bard College padalinys Europoje) vasaros instituto programoje Berlyne. Ji mane tiesiog pribloškė savo daugialypiu filosofijos, literatūros ir medijų studijų, kultūrologijos ir meno istorijos deriniu, aukščiausiame akademiniame lygyje dalyvavusiais dėstytojais ir ne mažiau motyvuotų studentų iš viso pasaulio grupe.

Kažko panašaus tikėjausi stodamas į Vilniaus dailės akademijos UNESCO kultūros vadybos ir kultūros politikos katedros magistrantūros programą, tačiau studijų pobūdis neatitiko asmeninių lūkesčių – sustabdęs studijas jas baigiau tik dešimtmečiu vėliau. Galiausiai 2022 m. VDA apsigyniau menotyros daktaro laipsnį, bet tai sutapo su šiokiu tokiu nutolimu nuo profesionalios menotyros ir meno kritikos lauko. Šiandien galiu pasakyti, kad labiausiai traukia kasdieniai, dažnai „kultūriškai“ niekaip neįvardijami reiškiniai, o pagrindiniais mokytojais neretai tampa žmonės, su kuriais galima tiesiog neplanuotai turiningai pasikalbėti, mokantys atvirai žvelgti į gyvenimą ir jį vertinantys.

J. Dobriakovo kuruotos Lietuvos medijų meno retrospektyvos „Laikmenos“ (Nacionalinė dailės galerija, 2021) vaizdas. Fot. Gintarės Grigėnaitės

Ką manote apie institucijų poveikį menininkui? Kaip įsivaizduotumėt ateities meno mokyklą (akademiją)?

Sudėtinga būtų išvardyti atvejus, kai menininkas ar bet koks kitas kultūros lauko dalyvis sugeba visiškai išvengti institucijų gravitacijos lauko. Tačiau institucijų aš nedemonizuoju, esu labiau linkęs manyti, kad beveik visi mes kaip individai esame atskiros institucijos ar bent jau kuriame į institucijas panašius darinius. Tokiems dariniams dažnai nereikia jokio juridinio statuso, kad jie aktyviai veiktų sociokultūrinę realybę. Svarbu tai atpažinti ir stengtis ta galia nepiktnaudžiauti.

Meno akademijos atveju ši aplinkybė ypatingai svarbi – didžiausią poveikį daro ne tiek institucijos „makro“ aplinka, bet labai konkrečios asmenybės, su kuriomis bendrauja studentai. Jei šios asmenybės patiria idėjinę ir motyvacinę stagnaciją, netenka atvirumo ir lankstumo, toks ir bus institucijos poveikis būsimiems menininkams, nepaisant visų administracinių pastangų optimizuoti studijų procesą. Visgi man atrodo, kad situacija šioje srityje gerėja, akademijos dėstytojai ir studentai vis labiau tampa kolegomis ir bendraminčiais, o ne auklėtojais ir auklėjamaisiais. Taip ir įsivaizduoju ateities meno mokyklą. Be to, nepasakysiu nieko naujo, bet laukiu to laiko, kai bus atsisakyta tokio neproduktyvaus anachronizmo kaip kūrinių vertinimas pažymiais.

Menininkas – individualistas ar bendruomenės žmogus? Kaip apibūdintumėt Lietuvos menininkų bendruomenę ir ar laikote save jos dalimi?

Menininkų pažįstu gana daug ir tas pažintis vertinu, tačiau ar esu bendruomenės dalimi tikrąja to žodžio prasme, nežinau. Man visuomet svarbu, kad bendruomenės netaptų savireferentiškais burbulais, nebefiksuojančiais signalų iš vidaus ir besirūpinančiais tik savo vidiniu veikimu bei išlikimu. O taip meno pasaulyje, deja, nutinka neretai. Savo „natūralia“ bendruomene laikyčiau „nieko bendra neturinčiųjų bendriją“ filosofo Alphonso Lingio pasiūlyta prasme. Tai pavieniai žmonės iš skirtingų sričių, su kuriais mane nebūtinai sieja kokie nors profesiniai kultūriniai santykiai, o ir jie patys tarpusavyje nebūtinai artimai susiję. Tokioje neprivalomoje ir nepančiojančioje bendruomeninėje situacijoje jaučiuosi patogiai.

Ką jums reiškia šiuolaikinis globalizacijos / skaitmeninių medijų / ekranų „triukšmo“ kontekstas ir intermedialaus meno tendencijos? Kaip visa tai atsiliepia jums ir jūsų kūrybai?

Ilgą laiką labiausiai domėjausi skaitmenine kultūra, naujomis technologijomis, naujųjų medijų menu, todėl šis kontekstas yra labai savas ir pažįstamas. Disertaciją taip pat parašiau apie naujųjų medijų meno diskurso raidą Lietuvoje – kaip apie jį kalbėta, kaip bandyta jį apibrėžti ir įkontekstinti vietos ir tarptautiniame kontekste. Kita vertus, nebeatrodo produktyvu ir įdomu nuolat vis iš naujo pabrėžti naujų kūrybos ir komunikacijos įrankių naujumo, tai nebepasako nieko išties nauja. Todėl šiandien visas šis technologijų triukšmas ir mirgėjimas man yra tiesiog neišvengiama visa sąlygojanti aplinkybė, veikianti absoliučiai visas meno formas, nori jos to, ar ne. Reikia nuolat turėti ją akiratyje kaip neišvengiamybę, tačiau neužsifiksuoti ties ja kaip dominuojančia sensacionalistine tema. Be to, visuomet naudinga prisiminti, kad net Lietuvoje yra nemažai atokių vietų, kurių kol kas nepasiekia interneto ryšys.

Jurijus Dobriakovas. Fot. Jogintė Bučinskaitė

Kokie jūsų kūrybiniai ateities planai? Didžiausia siekiamybė?

Greičiausiai, didžiausia siekiamybė būtų rasti naujų kūrybos ir saviraiškos nišų už profesionaliosios kultūros lauko ribų – tiesiog vardan aplinkos pakeitimo ar paįvairinimo. Galbūt tai gali būti kažkas susiję su gamtosauga, o gal kulinarija.

Ko palinkėtumėt, kokį patarimą duotumėt jaunajam menininkui?

Pirmiausia išsaugoti pamatinę autonomiją – tiek vyresnių kolegų, tiek bendraamžių grupių, tiek vyraujančių meno tendencijų atžvilgiu. Ir nepamiršti, kad nėra jokių patvirtintų sėkmingos meninės karjeros scenarijų, besąlygiškas sekimas dabarties estetika dažniausiai nuskurdina raišką, o meno lauko rašomi „pažymiai“ gali visiškai nesutapti su akademiniais rezultatais.