Su gatvės menininku Trafik kalbėjomės slėpdamiesi fotografo Denio Vėjo autobusiuke, K. Kalinausko gatvėje, Vilniuje, ir laukėme, kol kas nors nusikabins ant gatvės sienos pritvirtintą jo autorinį paveikslą. Šis savotiškas žaidimas jau yra tapęs reiškiniu tarp gatvės meno mėgėjų – Trafik mieste palieka savo kūrinį, užuomina pasidalija socialiniuose tinkluose konkrečiai neišduodamas vietos, ir prasideda medžioklė.
Denis fiksavo mūsų pokalbio akimirkas ir praeivius. Pokalbis truko 48 minutes. Tiek ir teko laukti, kol išvydome „medžiotoją“.
Kam reikalingas gatvės menas?
Šiandien yra daug efektyvesnių būdų ištransliuoti žinią, pasiekti žmones, bet kažkodėl vis dar piešiama, rašoma ant miesto sienų. Vadinasi, to reikia – reikia turėti niekieno nekontroliuojamą, nesankcionuotą saviraišką, daryti savaip. Protesto forma. Vaikščiodamas bet kokiame mieste ir matydamas tagus ar piešinius suprantu, kad čia greičiausiai gyvena sveika visuomenė, nes yra žmonių, nebijančių kvestionuoti įstatymus ir ribas, arba jie taip tiki savo idėjomis, kad pasiryžę pažeisti viešąją tvarką. Žinoma, visada išlieka klausimas: kiek padaroma žalos? Galbūt priklauso nuo pasaulėžiūros – kas apskritai yra žala?
Dėl geros idėjos verta daug paaukoti. (Šypsosi.)
Kodėl tau įdomus gatvės menas?
Yra įvairių priežasčių. Grafičių menas įkvėpė, kai buvau dar visai mažas, ir ilgainiui tapo mano kūrybos pagrindu. Iš pradžių paišydavau ant sienų, vėliau pradėjau tapyti, studijoje prisikaupė daug darbų, retkarčiais išnešdavau juos ir atremdavau į sieną, kas nors pasiimdavo, pradėjau gauti nuotraukas su žinutėmis: „Ar tu čia pakabinai?“ Atsirado ryšys.
Neturiu nieko prieš ir suderintus ar galerinius projektus. Esu dalyvavęs iniciatyvose, kurias derinau su savivaldybe, jie finansavo ir t. t. Tokie projektai irgi geri, tik šis kelias suvalgo daug gyvybinės energijos ir labai dažnai savo idėją tenka paaukoti, nes ji turi atitikti tam tikrus reikalavimus. Juk kartais norisi kūrybinio polėkio – sugalvojau ir padariau, niekur nereikėjo užstrigus laukti, nieko su niekuo derinti, įtikinėti. O ir šiaip į galerijas ateina tik menu besidomintys žmonės. Be to, mano akis jau ištreniruota matyti viešosios erdvės nišas, dažnai žiūrėdamas į baltą sieną užsiblokuoju – ištinka balto lapo baimė. Kita vertus, niekada nesakau „ne“, įdomiausia jungti pasaulius.
