Motiejus Ivanauskas | L. Vansevičienės nuotr.
„Menininko anketa“ – išskirtinė „Vilniaus galerijos“ portalo rubrika. Jos pašnekovai turi galimybę iš daugiau nei dvidešimties paruoštų klausimų išsirinkti juos labiausiai dominančius. Šįkart į klausimus atsako režisierius Motiejus Ivanauskas.
– Kaip apibūdintum savo kūrybą? Kas paskatina tave kurti? Kokios temos tave labiausiai domina?
– Labiausiai paskatina pats kūrimo procesas. Dažnai būna sunku pradėti ar „užsidegti“ kokia idėja. Pagreitis pagauna, jau pajudėjus. Stengiuosi stebėti, kas vyksta esamuoju laiku ir fiksuoti vertingiausius atradimus. Turbūt taip bent iš dalies yra todėl, kad, užsidaręs savo galvoje, atitolstu nuo realybės. Repetuojant kartais lengviau išeiti iš įprastų vėžių, nei galvojant, nes nuo manęs nepriklausoma aplinka siūlo netikėčiausius sprendimus. Procese dažnai daug kas kinta. Dažniausiai suvokiu: kad ir ką būčiau sugalvojęs, realybėje bus visai kitaip. Tenka su tuo susitaikyti, bet man tai ir patinka.
Spektaklis „Užšalimas“. Rež. Motiejus Ivanauskas | Asmeninio archyvo nuotr.
– Kur studijavai/studijuoji ir kas buvo/yra tavo pagrindiniai mokytojai? Koks tavo santykis su dėstytojais ir kokia jų įtaka kūrybai?
– Pirmiausia studijavau vaidybą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Kurso vadovai buvo Algirdas Latėnas bei Vidas Bareikis. Iš abiejų išmokau labai skirtingų ir labai naudingų dalykų. Pavyzdžiui, nors studijavau vaidybą, V. Bareikio dėka parašiau pirmąją (ir kol kas vienintelę) savo pjesę. Manau, iš jų gavau labai įvairiapusių įgūdžių, jie įskiepijo lankstų požiūrį į meną, nesudievinant vienos krypties, stiliaus ir pan.
Ką tik baigiau ir režisūros magistro studijas LMTA. Kadangi kurse buvome tik trise ir dėmesio iš dėstytojų tikrai netrūko, tai buvo puikūs (nors ir nelengvi) dveji metai. Santykis su dėstytojais buvo glaudus, o ypač dėkingas jaučiuosi režisierei Olgai Lapinai, kuri padėjo rašyti magistrinį darbą ir skyrė žymiai daugiau laiko, nei priklausė pagal studijų planą. Jaučiu, kad iš jos mokiausi nuoseklumo, atidaus įsigilinimo į nagrinėjamą klausimą, gilesnio teatro meno pažinimo, elementarios darbo etikos.
Galimus autoritetus į savo vidinį pasaulį įsileidau gana vėlai, lyg bijodamas prarasti savarankiškumą, galbūt todėl tam tikrą savarankiškumą išlaikiau ir kūryboje. Vis dar mokausi mokytis iš kitų. Gal ir keistai skamba, bet man tik neseniai pradėjo patikti mintis, kad pats, be kitų žmonių, netoli nueičiau.
– Ką tau reiškia šiuolaikinis globalizacijos / skaitmeninių medijų / ekranų „triukšmo“ kontekstas ir intermedialaus meno tendencijos? Kaip visa tai atsiliepia tau ir tavo kūrybai?
– Visų pirma, reiškia iššūkį, kuris kyla, bandant susikaupti. Susikaupti kuriant, atrenkant idėjas, renkantis kryptį ir t.t. To triukšmo tikrai daug ir jį nutildyti nėra lengva. Man atrodo, kad aš esu gana lengvai išblaškomas aplinkos, tad tai man labai svarbu.
Esu linkęs vengti projekcijų, bet paskutiniame spektaklyje šviesų dailininkas pats pasisiūlė vienoje scenoje kažką „paprojektuoti“. Tai suveikė, tad pagalvojau, kad ir nežinau, ko taip ilgai jų baidžiausi.
Spektaklis „Nesek tu man pasakų“. Rež. Motiejus Ivanauskas | Asmeninio archyvo nuotr.
– Menininkams, ypač jauniems, kūrybą dažnai tenka derinti su kokiu nors papildomu darbu. O kaip yra tavo atveju? Ar kūrybos ir buities konfliktas tau apskritai aktualus? Koks tavo požiūris į komercinį meną? Kokiais atvejais gali jį pateisinti?
– Man retai tenka užsiimti kažkuo, kas nebūtų kaip nors susijęs su mano profesija – aktoriaus ar režisieriaus. Iš kitos pusės – nemanau, kad tai jau savaime yra pliusas. Jei kurti būtina, kad išgyventum, neabejotinai padidėja rizika prikurti menkaverčių kūrinių ir vaidmenų. Kita vertus, tik kurdamas daug, gali iš tiesų įvaldyti amatą (nebent esi koks genijus, bet ir genijai dažnai juk prikuria labai daug menkaverčių kūrinių, tik laikui bėgant atsimenami sėkmingiausi).
Į komercinį meną žiūriu vis palankiau, nors pats jo kurti bent kol kas negebu ir jis man nelimpa, nors ir negaliu pasakyti, kad iš principo nenorėčiau. Manau, beprasmiška „stumti“ ant komercinio meno. Visai jo atsisakius, būtų nuobodu. Priklauso tik kiek jo, kur ir kada.
Spektaklis „Užusienis“. Kūrybinė komanda: Motiejus Ivanauskas, Izabelė Narečionytė, Matas Saladžius, Vaiva Paukštė, Renata Kutaitė-Raudonienė, Vytautas Kairys | Asmeninio archyvo nuotr.
– Ar jautriai reaguoji į kritiką? Ar yra tekę sulaukti neigiamų atsiliepimų? Kaip vertini Lietuvos meno kritikos situaciją šiandien? Kieno nuomonė, kalbant apie tavo kūrybos vertinimą, tau svarbiausia? Ką laikai didžiausiais autoritetais šioje srityje?
– Kritikos ir neigiamų atsiliepimų, be abejonės, susilaukti teko. Kažin, ar kas nors gali visai jos išvengti, bet tai ir neturėtų būti siekiamybė, jei norisi tobulėti. Anksčiau reaguodavau labai jautriai. Dabar jau daug ramiau, nors neretai vis dar būna nemalonu. Bėga laikas, matau, kad nieko baisaus nenutinka ir suprantu, kad labiausiai pats išpučiu viską savo galvoje. Mokausi iš kritikos pasiimti tai, kas galėtų iš tiesų padėti.
Be abejo, labiausiai atsižvelgiu į nuomonę tų žmonių, kuriais pasitikiu. Pasitikiu jų supratimu, meniniu skoniu. Tai gali būti ir šeimos nariai, ir buvę kursiokai, draugai, tiesiog pažįstami. Jei žinau, kad pastabos ar komplimentai iš tiesų apgalvoti ir nuoširdūs, kritiką priimti lengviau. Yra žmonių, kurie giria ir žavisi visais – jų pastebėjimus vertinu atsargiai. Yra tokių, kurie visus kritikuoja – juos taip pat stengiuosi „prafiltruoti“. Visa kritika galiausiai atsiremia į žiūrovus. Eina arba neina. Žinoma, dar yra klausimas, kokie žiūrovai ateina. Bet didžiausiu kritiku laikau save patį. Tikrai negailiu sau pastabų ir nesižaviu didžiąja dalimi savo idėjų.
Motiejus Ivanauskas | M. Endriuškos nuotr.
– Kokia kūrybinė atmosfera tau reikalinga? Ar turi tam tikrų ritualų, kurie neatsiejami nuo tavo kūrybos proceso? Kuriuo paros metu dirbi produktyviausiai?
– Man reikia daug laiko arba labai mažai laiko. Jei laiko daug – gali pereiti per visas pakilimo ir nuosmukio fazes ir galiausiai iš balos išlipti sausas, jei mažai – nėra laiko begalinėms dvejonėms ir pergalvojimams. Tiesiog šoki link pabaigos ir tiek. Man visą laiką įdomu stebėti, kaip proceso viduryje pasiūlyta keista idėja yra ilgai svarstoma ir kartais atmetama, o štai, spaudžiant laikui ir „svylant šiknai“, ta idėja greitai išbandoma ir dažnai būna priimama. Žodžiu – arba daug laiko, arba labai nedaug.
„Vilniaus galerija“ kviečia menininkus tapti rubrikos „Menininko anketa“ pašnekovais! Jei norite atsakyti į klausimus ir publikuoti savo kūrybą, susisiekite el. paštu vilniausgalerija@gmail.com arba asmenine žinute feisbuke.
