Akademija mane veikdavo depresyviai, auditorijoje labai daug žmonių, triukšmas, sunku susikaupti kūrybiniam darbui. Išties klajojimas buvo ir mano darbo studija – lauke tapydavau vasarą, žiemą, grįždavau visa išsimozojusi. Atsimenu, kartą tapiau
tokį pailgą baltą pastatą, stovintį už Vilnelės, buvo žiemos pradžia, šerkšnas. Labai mistiškai atrodė – baltas pastatas balsvoje erdvėje. Ir tapydama žinojau, jaučiau, kad Tūla kažkur netoli gyveno, vienu metu buvau labai įsijautusi į jos personažą…
O kalbant bendriau, kaip Vilnius įsiterpė į tavo gyvenimą?
Į kiekvieną vietą ateiname ne šiaip sau, aš gimiau ten, kur daug rūko, melancholijos, lyja lietūs, vasaros trumpos. Šiandien gyvenu visai kitokį gyvenimą, praktikuoju daugiau dvasinius dalykus ir net ne Vilniuje, bet ta visa dinamika, miesto nuotykiai, patirtys nusėdo giliai.
Denis Vėjas. Iš serijos „Vilniaus sekretai“, 2021
Pasidalink kokiu nuotykiu…
Žvėrynas yra viena iš vietų, apie kurią tikrai verta kalbėti. Ten yra labai įdomių namų – mediniai, senoviniai, primena Palangą. Viskas prasidėjo nuo to, kad mes ten kažkada, kažkokiame bare, sėdėjome, o prieš tai buvome Senamiestyje kavinėje, vyko kažkoks susibūrimas, gal „rašyk.lt“ renginys, kažkas man padovanojo elnio ragus. Nežinau kas, neatsimenu, matyt, jau buvau išgėrusi. Ir aš tuos ragus Žvėryno bare pamiršau. Ir po kelių dienų ėjome tų ragų ieškoti. O paskui logika išnyko, nors kokia čia logika ieškoti tų ragų, net neatsimenu, ar radau juos, ar ne. Na, ir užėjome pas kažką į namus – mėgau kolekcionuoti kitų gyvenimus, pažiūrėti, kaip kas gyvena, esu net apsimetinėjusi, kad ieškau buto nuomai, susitardavau dėl apžiūros ir esu užėjusi į ne vieną butą. Tai mes suvaidinome, kad kažko ieškome. Atsimenu, užėjome ir girdėjosi, kad siurblys kažkur siurbia. Labai keista atmosfera, viskas taip nugyventa, apleista, senovinis televizorius burzgia, daug pliušinių žaislų, neaiškių. Mums pasiūlė sriubos ir dar tarp kitko pridūrė, kad kažkas iš jų neseniai mirė. Na, ir užsikūrė fantazija, prisigalvojome, net įtikėjome, kad, va, vargingi kokie, neturi ką valgyti ir kad toje sriuboje žmogiena plaukioja. Dieve, ko tik neprisigalvoji…
Šiandien irgi dažnai beldiesi į svetimas duris.
Dabar einame kitais tikslais. Galbūt tai, ką veikiau prieš tai, šiandien veikiu kitoje plotmėje. Kitaip tariant, polinkiai panašūs. Paskambini į duris ir jaudiniesi, kas atidarys, kas neatidarys. Tada siūlai žmogui prisiminti, kad jis irgi yra siela, siūlai paskaityti dvasinio mokytojo knygą, nes dauguma žmonių labai įkritę į televizorių. Vilniuje nėra lengva, nes kuo didesnis miestas, tuo žmonės labiau užsidarę į savo „aš“ . Miesteliuose, kaime žmonės gyvena kitaip – jų vidinė erdvė yra išplitusi į išorinę erdvę, kurią jie turi. O miestuose, taip jau susiklostė, yra daug gyvenimo statikos, eini į darbus, žiūri tą televizorių, sąmonė susiaurėja. Miestiečiai nėra linkę bendrauti, labai sunku, neatidaro durų arba, jeigu atidaro, iškart uždaro. Ir gatvėje juos užkalbinti nėra lengva.
Kai einate gatve ir dainuojate, tam tikra prasme pasisavinate miestą. Kaip tu jautiesi tuo metu, kokios reakcijos sulaukiate iš miesto?
Tuo metu garsas užtvindo erdvę, susikuria tam tikras laukas ir miestas pasijungia, nes tai yra labai stipru. Apskritai garsas žmogui yra pati paveikiausia informacijos forma. Jeigu matai pastatus, tai viena, bet jeigu girdi garsus, o mieste garsai dažniausiai yra buitiniai, triukšmas, tai mantra ne tik valo erdvę, bet ir viską transformuoja. Ir tai labai stipriai jaučiasi, kai esi to viduje, pasineri į kitą matavimą. Miestas tampa aikštele, kur atlieku transcendentinį veiksmą, aukoju. Jaučiuosi kaip skrydyje, nes dainuoju ir šoku. Miestas man padeda skristi. Kaltas, matyt, išėjimas
iš statinės būsenos, nes žmonės nelinkę šokti, linkę eiti iš taško į tašką, su tikslu kažkokiu, tam tikroje būsenoje, aprangoje, vaizde. Todėl daug kam atrodo, kad mes užsiimame beprotybe. Ir tai yra beprotybė, gerąja prasme. Dainuojant ir šokant atsiveria širdis ir miestą pamatau kitaip – pamatau jį stovintį ant širdies, laimės būsenos. Kartais prisimenu – aš čia tiek patyriau, tiek visko įvyko, kad galų gale prieičiau šitą stotelę, įsėsčiau į transcendentinį lėktuvą ir galėčiau patirti tą tikrą laimę, kurios ieškojau visur klaidžiodama.
O žmonės labai įvairiai reaguoja. Kita vertus, ką duodi, tą ir gauni – jeigu eini, šypsaisi, skleidi laimę, tai visi mato ir šypsosi tau. Aišku, būna, žmogus gal pagalvoja, kad, va, aš esu rimtas žmogus, ir praeina nė nepažiūrėjęs… O, tarkim, vaikams muzika ir šokis dar yra natūralu, jie užsikrečia ir Hare Krišna, ir bet kokiu kitu vyksmu gatvėje.
Denis Vėjas. Iš serijos „Vilniaus sekretai“, 2020
O be ko Vilnius tau nebūtų Vilnius?
Be manęs pačios, be to, ką patyriau jame. Mano atsiminimai yra ten nusipiešę. Kiti miestai, kuriuose dar neteko būti, yra tušti. Ten gal ir gražu, gal dar gražiau nei čia, bet tau – nieko. Mes visą laiką keliaujame savo paties viduje, net jeigu iš tikrųjų einame kažkur.
Vilniaus žmonės-legendos?
Kunigaikštis Vildaugas, kuris mirė. Ne kartą esu buvusi pas jį namie. Pilies gatvėje gyveno. Ką jis ten vis šaukdavo? Amerika? Bet kodėl? Gal tai atspindi tą kultūrą, visą iš ten ateinančią, šiuolaikinę, tarsi miestai pagal tai statosi, pagal kažkokį modelį šiuolaikinio pasaulio, kuris ateina iš ten. Buvo savotiškas išminčius. Jo namuose buvo daug knygų,
jo dukra – intelektualė. Labai įdomių dalykų apie sovietmetį pasakodavo. Žinojo kažką tokio slapto, ko niekas nežino. Kažką tarsi atskleisdavo. Panašiai atskleisdavo R. Gavelio „Vilniaus pokeris“, labai stipri knyga. Dar panelė Rožė, ji labai mėgo puoštis. Artimai bendrauti neteko, kažkaip nelabai draugiška pasirodė.
O Nikodemas?
Oi, ten atskira knyga galėtų išeiti, tikrai įdomus personažas. Teko paklajoti ir su juo.
