Video medžiagos kadras

Dažnai daugiausia turistų ir keliautojų dėmesio susilaukia didikų giminių arba stambių bajorų statytos dvarų sodybos, o smulkesnių, vidutinių bajorų dvarai lieka nuošalyje. Nors ir kuklesni, vidutinių dvarininkų namai liudija svarbius istorijos momentus. Tokių vidutiniokų Lietuvoje buvo apie 20 proc., tarp kurių galime minėti ir Paragių dvaro sodybą.

Nors vidutiniai bajorai negalėjo sau leisti aukščiausios klasės kokybės, jie gyveno patogiai. Apie tokį vidutinį Paragių dvarą ir čia gyvenusias iškilias asmenybes pasakoja architektūros istorikas Marius Daraškevičius ir Lazdynų Pelėdos memorialinio muziejaus vadovė Sandra Sakalauskienė.

Vidutinės klasės bajoro namas

Nors iš pirmo žvilgsnio dvaras atrodytų nedidukas, visgi Paragių žemės valda nemenka – 300 hektarų. Tačiau patys rūmai, kuriuos po gaisro XIX a. teko perstatyti ir atnaujinti, gerokai sumažėjo. Ilgainiui sodyba sumenko ir dėl dvaro šeimininko, dailininko Nikodemo Ivanausko nepatyrimo bei negebėjimo tvarkytis ūkyje. Tai, kas šiandien išliko, būtų sunku pavadinti vidutinio bajoro rūmais.

Paragių dvaro pastatas, palyginti su smulkesnių bajorų arba valstiečių namais, gan nemažas – beveik 200 kvadratinių metrų ploto ir 10 metrų gylio. Tai šiek tiek didesnis, nei įprasta smulkiam bajorui, pastatas. Smulkūs bajorai paprastai tokio dydžio namų nestatydavo, ir juose retai kada galima rasti tokią patalpų išdėstymo struktūrą, dažniausiai nėra nei salono, nei valgomojo, juo labiau – bibliotekos. O Paragiuose jau pastebimos būdingos bajorams detalės – funkcinis kambarių suskirstymas, reprezentacinė dalis, apartamentai, išlaikoma ceremoniali struktūra, nors ne specialistui dabar gali būti sunku ją įžvelgti. Dvaro patalpos planuotos ne atsitiktinai, o išlaikant iš prosenelių, tėvų ir senelių paveldėtą bajoriško gyvenimo būdą.

Išsaugota ceremoniali struktūra

Kairėje, saulėtoje dvaro pusėje, buvo sutelktos reprezentacinės patalpos. Iš stiklinės verandos patenkama į erdvų prieškambarį – pirmąją reprezentacinę patalpą. Prieškambario kairėje – salonas, apšviestas net keturių langų, atveriančių reprezentacinio kiemo ir iki šiol išlikusios įvažiavimo alėjos vaizdą. Dešiniau – gana nedidelis valgomojo kambarys, kuris prireikus galėjo atlikti ir salono funkciją. Valgomasis turėjo dvejas duris, atskiriančias šeimininko ir ponios gyvenamąsias puses: kairėje buvo šeimininko kambarys, o priešingoje pusėje – ponios.

Kitoje valgomojo pusėje buvo durys, vedančios į galinę tarnų naudojamą priemenę, už kurios buvo virtuvė. Šiuose rūmuose virtuvė įrengta jau viduje. XIX a. pabaigoje atnaujinant dvarą buvo galima naudoti pažangesnes technologijas, todėl namas buvo pritaikytas šiam laikmečiui ir neatsiliko nuo madų. Šalia virtuvės buvo įrengta nedidelė patalpa – podėlis – maisto atsargoms laikyti ir kaupti.

Tai nedidelis namo planas su trimis reprezentacinėmis patalpomis – prieškambariu, salonu ir valgomuoju. Nors ceremoniali struktūra patalpų planavime išliko, dvaro viduje pastebima ir netipinių sprendimų. Pavyzdžiui, biblioteką dvare atstojo už šeimininko N. Ivanausko kambario pristatytas naujas, atskiras vienos erdvės priestatas – dailininko studija.

Video medžiagos kadras

Mūro efektas medinėje architektūroje

XVIII a. klasicistiniuose stambių bajorų rūmuose kartais galima aptikti technikos, fasade imituojančios rustus. Labai panašus atitikmuo yra ir Paragiuose. M. Daraškevičius pastebi, kad šių rūmų veranda apkalta lentelėmis, kurios žvelgiant iš tolo sudaro mūro įspūdį. Tai puikus pavyzdys, kad iš didikų dvarų mados gali pereiti ir į smulkesnių dvarininkų rūmus.

Romantišką įvaizdį kuria ir mūrinę architektūrą primena anksčiau čia buvę, bet vėliau šiek tiek pakeisti arkiniai langai. Statant mūrinius rūmus nesunku įrengti tokios formos langus, tačiau medinėje architektūroje arkos forma nėra natūrali, nes paprastai perdengiama tiesiais rąstais. Tokio tipo formų galima matyti tiek einant iš įstiklintos verandos į prieškambarį, tiek antrame aukšte saukose. Tokie elementai parodo stilinę mūro architektūros įtaką medinei. Deja, kokybės atžvilgiu situacija sudėtinga – šeimininkams buvo keblu prižiūrėti rūmų atnaujinimo darbus, todėl pagal medžio apdailą ir atlikimo kokybę negalima vertinti puikios Lietuvos dailidystės mokyklos iš gražiausios jos pusės.

Video medžiagos kadras

Asimetriškas fasadas, langinės, žemos lubos ir augalai

M. Daraškevičius atkreipia dėmesį, kad dvaro rūmų pastatas asimetriškas. Jo centrą išryškina XIX a. madinga įstiklinta veranda ir nedidelis namelis, iškeltas į viršų. Asimetriją išduoda langai, kurių vienoje pusėje – trys, o kitoje – du.

XIX a. Lietuvos mediniuose dvaruose buvo įprastos išorinės langinės. Paragių dvare langinės įsprūdinės. Jos puošė namo fasadą ir pašviesino jo vaizdą.

Klasicistiniams pastatams buvo būdingos kiek žemesnės lubos, tačiau XIX a. pabaigoje į madą sugrįžo aukštos. Todėl šiek tiek stebina tai, kad XIX a. pabaigoje atstatyti rūmai buvo palikti žemesnėmis lubomis. M. Daraškevičius spėja, kad sprendimą nekeisti ankstesnio aukščio galėjo lemti šeimos noras išsaugoti dalį buvusių rūmų arba taupymo sumetimai.

Architektūros istorikas sako, kad apie Paragių rūmų interjerą kalbėti sunku, nes nėra išlikusių nuotraukų, tačiau iš palikuonių atsiminimų galima teigti, jog namų interjeras buvo tipinis XIX a. – juose nuotaiką kūrė augalai, kurie užvaldė to meto dvarų interjerus. Nors buvo auginamos paprastos gėlės, jos turėjo savo vietą prie langų įrengtose specialiose pakylose. Didesnės gėlės buvo statomos ant postamentų. Pats interjeras buvo madingas, atspindėjo laikmečio dvasią ir papildė bei pratęsė rūmus supančio parko nuotaiką.

Rūmų šeimininkas dailininkas

Nikodemas Ivanauskas iš savo tėvo paveldėjo atsakingą požiūrį į šeimos turtą, todėl visą gyvenimą stengėsi išsaugoti tėvoniją ateities kartoms. Nors dailininko prigimtis nepadėjo jam tapti geru ūkio valdytoju, net sunkiomis istorinėmis aplinkybėmis dvaras išliko iki šių dienų.

Sovietmečiu N. Ivanauskas buvo kritikuojamas dėl savo intelektualumo ir romantiškumo. Nusigyvenusiu bajoru vadintas dailininkas sugalvojo Paragiuose įkurti Veneciją – dvejus metus čia kasė kanalus ne vien romantiškai paplaukioti valtele su žmona, bet ir sausinti įvažiuojamąją alėją. N. Ivanauskas iš tiesų niekada nesijautė esąs geras ūkininkas – didžiausia jo aistra buvo tapyba, todėl nuolat laviravo tarp pareigos būti geru ūkininku ir tapytoju.

Nikodemo tėvas Ksaveras Ivanauskas buvo caro pareigūnas ypatingiems pavedimams. Jam mirus beveik septynerių metų Nikodemas paveldėjo šį dvarą, o teisę į dvarą įgijo sulaukęs pilnametystės. Tačiau jo brandos laikas sutapo su 1863 m. sukilimu, į kurį įsitraukė paskatintas būsimos žmonos Karolinos. Po parengiamųjų kovų, po pirmojo susirėmimo Nikodemas nusprendė pasitraukti ir išvyko pas tolimus giminaičius į Sankt Peterburgą. Ten prasidėjo jo kaip tapytojo kelias.

Video medžiagos kadras

Dvi seserys rašytojos – Lazdynų Pelėdos

Norą grįžti namo galbūt paskatino pasižadėjimas būsimai žmonai. 1866 m. jie susituokė, ceremonija vyko Šakynos bažnyčioje. 1867 m. susilaukę dukros Sofijos, sutuoktiniai išvyko į Miuncheną, ten Nikodemas baigė dailės akademiją. Antroji dukra Marija gimė gana silpna, bet stipraus charakterio ir išgyveno ilgiau, nei buvo tikėtasi. Tėvų norui susilaukti paveldėtojo nebuvo lemta išsipildyti.

1877-aisiais po gaisro ir dvaro rūmų atstatymo darbų, kurie truko beveik devynerius metus, šeima sugrįžo į Paragius. Sofijai tuo metu buvo apie penkiolika metų, Marijai – dešimt. Lazdynų Pelėdos muziejaus vadovė Sandra Sakalauskienė pasakoja, kad mergaičių mama griežtai nurodydavo joms žaisti pavėsyje, kad bajoraitės išlaikytų blyškią veido odą, todėl seserys įsigudrindavo bėgti į mišką klausytis lakštingalų, o joms sugrįžus tėvas sakydavo: „Parskrenda mano pelėdos.“ Seserys naktimis bendraudavo su aplinkinių kaimų vaikais ir taip kurdavo savo socialinį lauką. Jaunystės pasilakstymų metu ir gimė Lazdynų Pelėdos slapyvardis, kuriuo pirmuosius apsakymus pasirašinėjo abi seserys.

Mergaites veikė tėčio intelektualus gyvenimas, bendravimas su kitais rašytojais, todėl netrukus ir pačios pradėjo rašyti. Pasak S. Sakalauskienės, Sofija rašė lietuviškai. Nenuostabu, kad Sofijos Pšibiliauskienės kūryboje dauguma siužetų vyksta kaime, aprašomi kaimo žmonių, ūkininkų santykiai su bajorais. Tekstus apie didmiesčio įvykius veikiausiai rašė Marija, kuri nuo paauglystės gyveno Varšuvoje. Būtent jos romane „Praeities šmėklos“, parašytame slaugant pasenusį tėvą, galima atrasti daug užuominų ir svarbių detalių apie dvarų kultūrą, tėvo jaunystę, giminių tarpusavio santykius bei sukilimą.

Video medžiagos kadras

Sunkumus įveikęs dvaras

Paragių dvaras, nors ir atspindi vidutinio dvarininko sodybą, tačiau kartu liudija ir sudėtingus iššūkius, užklupusius dvarininkus Lietuvoje po baudžiavos panaikinimo. Vidutiniokams bajorams buvo ypač sudėtinga prisitaikyti prie pakitusios ūkininkavimo formos. Nepaisant to, mažesni naujieji dvaro rūmai nenutolo nuo Europoje vyravusių idėjų ir madų. Paragiai gali iliustruoti ne tik architektūrinį stilių, bet ir to meto dvarininkų gyvenseną bei mąstymą.

Šiandien čia veikia Lazdynų Pelėdos memorialinis muziejus. Garsių Lietuvos asmenybių gyvenimas ir kūryba Paragių dvare šią vietą daro dar vertingesnę ir ypatingesnę.

Už pagalbą rengiant pasakojimą dėkojame dr. Mariui Daraškevičiui ir Lazdynų Pelėdos memorialinio muziejaus vadovei Sandrai Sakalauskienei.

Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.