Kristinos Sabaliauskaitės „Silva rerum“ pirmojoje dalyje aprašoma, kaip varna nuo Šv. Kazimiero bažnyčios varpinės apžvelgia miestą. Antrojoje dalyje ji nuo Aštriųjų Vartų pastebi vežimą ir iš jo iššokančią žiurkę, kuri vėliau Vilniuje pasėja marą. Šv. Kazimiero bažnyčia – vienas svarbiausių vėlyvojo baroko, sujaukto baroko, pavyzdžių. 7–9 dešimtmečiais joje veikė ateizmo muziejus. Jame, savaime suprantama, niekas nesilankė. Akį buvome užmetę, bet šiaip jau tai buvo visiškai beviltiška vieta.

Aš čia mokiausi. Dabar čia veikia vienuolynas, tuomet irgi buvo vienuolynas – mokykla vadinosi Antano Vienuolio, bet visi ją vadino tik vienuolynu (juokiasi). 1974–1979 m. Senamiestyje buvo dvi mokyklos – vienuolynas ir salomkė. Vienuolyne – matematikai, salomkėje – anglistai ir grietinėlė.

Tarp jų, viduryje Vokiečių gatvės, buvo įsikūrusi nuostabi kavinė „Žibutė“. Jokio alkoholio, tik kava ir eklerai. Nuostabūs didžiuliai eklerai ir dar nuostabesnė bufetava Raisa Moisejevna. Valdinga ir temperamentinga, bet atlaidi – ateidavome čia vietoj pamokų, pasislėpę galėdavome ir parūkyti.

Prie fontano rinkdavosi kultūrinė publika, o paskui ją – kagėbėšninkai, kuriuos mes puikiai žinojom. Gurkšnodavom obuolių vyną „Gintaro krantas“ – baisų spirituotą vyną, nuo kurio kitą rytą plėšdavo galvą. Būtina paminėti ir Senamiesčio personažą Liutaurą Kazakevičių, be kurio buvo neįsivaizduojamas tuometinis miesto gyvenimas. Jis buvo kokiais dešimt metų už mus vyresnis, ateidavo čia su mama ir šuniuku bolonke. Labai manieringas, bendraudavo su visais disidentais, buvo tampomas KGB, o vėliau emigravo į Belgiją, kur tapo religijotyros profesoriumi. Dar buvo pozuotoja iš Dailės akademijos, valkata Benas.

Tuo metu mums buvo 14–15 metų, o į Vilnių iš visos Sąjungos atvažiuodavo hipiai. Lietuva jiems buvo pusiau Vakarai, Kaziuko mugė tuometiniame Dzeržinskio turguje tapdavo savotiškais hipių atlaidais. Hipiai buvo mūsų adoracijos objektas.

Pasakojote, kad „Žibutė“ buvo vienas pagrindinių Šventojo trikampio ar veikiau rombo taškų. Veiksmas joje prasidėdavo, o baigdavosi „Vaivoje“ arba „Bačkoje“, pakeliui užsukant į „Bistro“.

Didžiojoje gatvėje, po dabartine Švedijos ambasada, veikė baras „Ugnelė“, kurią žargonu vadindavome „Bačka“. Heavy baras, kuriame buvo tik alkoholis – jokių eklerų ir dešrelių su garstyčiomis kaip „Vaivoje“. Vodkė, starka, kalvadosas, vynas. Kai perskaitydavome kokį nors romaną, pavyzdžiui, Remarqueʼo „Tris draugus“, pusę metų gerdavome tik kalvadosą. Perskaitydavome „Juodąjį obeliską“ – gerdavome tik vodkę. Nebeatsimenu, po kurio romano įnikome į romą. „Bačkoje“ dirbo smulkutė ir elegantiška barmenė Tamara. Jeigu liūdna, į „Žibutę“ nėra ko eiti – lendi į „Bačką“. Nu, klausia Tamara, pamokų nėra? Ne, sakau, išvarė. Kodėl? Liepė nusikirpti. Ką gersi, klausia. Kalvadosą. Aptarnaudavo moksleivius kaip rimtus lankytojus, visada su kostiumėliu.

Denis Vėjas. Iš serijos „Vilniaus sekretai“, 2020

Taip. Piliovkė buvo vieta, kurioje galėdavai visus sutikti. Valkatavimas buvo mūsų maišto išraiška – nebuvome disidentai, kaip, pavyzdžiui, Julius Sasnauskas, bet nenorėjome tapti sovietinės visuomenės dalimi. Tokį gyvenimo būdą nusižiūrėjome nuo hipių. Kodėl turiu eiti į pamokas, jeigu galiu gyventi kaip noriu? Nesvarbu, kas bus paskui, svarbu išgyventi. Daugeliui „Žibutės“ ir „Vaivos“ lankytojų teko spręsti sovietinės kariuomenės klausimą. Beveik visi nuo jos išsisuko, pasinaudodami pusiau legaliu vasarnamio prieglobsčiu.

Vasaromis atsirasdavo dar viena vieta – „Rotonda“ prie Bernardinų sodo, kur prekiaudavo ledais, bet jie nelabai kam rūpėjo. Čia jau viešpataudavo visiška laisvė. Neatsimenu, ar būdavo alkoholio, tikriausiai visi atsinešdavo savo. Kartais užsukdavome į „Neringą“, bet daugiau dėl įdomumo. Ten rinkdavosi vyresnioji karta, jaunystėje ateidavo Šura (Scenografė, grafikė, fotografė Aleksandra Jacovskytė).

Mūsų laikais „Neringa“ buvo nutriušęs sovietinis restoranas. Kiekviena karta turi savo vietas. Mes turėjome savo, vėliau atsirado ŠMC kavinė, „Suokalbis“, dramteatrio bufetas. „Suokalbyje“ buvau porą kartų, bet labai nepatiko. Britku, girti rašytojai garsiai šaukia vienas ant kito, moteriškės šoka ant židinio – baisiau nei teatre. Kartais užeidavome į „Literatų svetainę“, bet ypatingų sentimentų jai nejaučiu, pasėdėdavome prie bariuko ir tiek. Už Žemaitės paminklo į Seimo pusę buvo „Akimirka“ – sovietinis kokteilių baras gobelenu išmuštomis sienomis.

Prie Šv. dvasios bažnyčios, Dominikonų gatvėje, kadaise veikė didžiulis vienuolynas – nuostabus tamsus barokas. Šv. Ignoto gatvėje buvo vartai, pro kuriuos galėdavai patekti į jo vidinį kiemą su XVII–XVIII a. medžio masyvo laiptais. Pro jį išlįsdavai į Marijos kiemelį, gerai pažįstamą hipių bendruomenei. Jeigu nori romantiškai pasėdėti, išgerti vynelio arba kalvadoso, eini ten. Sovietmečiu jokios Marijos ten nebuvo, tik kolona, o aplinkui sėdėdavo bobutės, džiūdavo skalbiniai. Šv. Ignoto gatvėje buvo ne tik durelės į kiemą, bet ir langelis. Atsiguldavai ant grindinio, pasišviesdavai žibintuvėliu ir rūsio gilumoje išvysdavai dvi mumijas, gulinčias atviruose karstuose – vienuolyno rūsiuose yra maro aukų kapinės. Vilnius – didelių kontrastų, skurdo ir prabangos miestas su miniatiūriniais gotikiniais šedevrais ir paslaptingomis bei keistomis barokinėmis bažnyčiomis.

Gyvendamas vilnietiško baroko apsuptyje tampi jo dalimi. Akademijoje turėjome labai gerą meno istorijos dėstytoją – kinotyrininkę Marijaną Malcienę. Ji labai paprastai aiškindavo, kaip atskirti renesansą nuo baroko. Pirmiausia, žiūrėti į dangų – renesanse jis melsvas ir giedras. Kompozicija centruota, linijos tiesios ir aiškios, figūrų veiduose – lengvos ir švelnios šypsenos. Barokinis dangus tamsus ir debesuotas, vyrauja įstrižainės, neramios linijos, o veiduose – dramatiškos išraiškos. M. Malcienė sudomino architektūros ir meno istorija, padėjo tvirtus pagrindus. Į paskaitas ateidavo nešina krūva reprodukcijų. Tikra prancūziška dama – mažutė, lieknutė, niekada nepakeldavo balso.

Baroko tema natūraliai veda prie operos. Prancūzų kritikas Émile’is Vuillermozas pavadino operą tobulu barokiniu kūriniu.

Opera gimė baroko laikais ir yra jų kūdikis. Laikausi nuomonės, kad būtent barokinė opera, o ne „Traviata“, kurios premjera 1920 m. įvyko Kaune, yra šiuolaikinės lietuvių operos pirmtakė. Nacionaline prasme taip, – XX a. pr. visoje Rytų ir Vidurio Europoje suklestėjo nacionaliniai operos teatrai, – bet opera niekada nebuvo tautinis menas, tarptautiškumas yra jos sudedamoji dalis. Šiuo požiūriu Vilnius yra ne tik baroko architektūros, bet ir muzikos bei operos miestas, jam tinka opera.

Svarbu atkreipti dėmesį, kad šių dienų Vilnius mažai turi bendro su prieškario arba ankstyvesniųjų laikų Vilniumi, kai jo gatvėse nebūtum išgirdęs lietuvių kalbos. Tas pats pasakytina ir apie operos spektaklius, kuriuos matė labai nedidelė gyventojų dalis – jie neformavo bendros tautos kultūros. Rūmų teatras yra uždaras pasaulis. Ispanijoje renesanso laikais išsigrynino trys teatro rūšys, kurios darė įtaką ispanų kultūrai – religinis auto sacramental, miesto lėšomis vaidinamas kartą metuose per Devintines, viešasis teatras, atviras visiems miesto gyventojams, ir rūmų teatras dvaro bendruomenei, daręs mažiausią įtaką ispanų kultūrai. Vilnietiškoji opera atstojo rūmų teatrą, kuriame lankėsi didikai, bet ne plačioji visuomenė.

Praeidama pro dabartinį Rusų dramos teatrą, visada prisimenu jūsų pasakojimą apie neįtikėtiną moksleivių grupelę, kuri beveik kas vakarą lankydavosi senojoje operoje.Įsmukdavote be bilietų, bet solistėms keldavote aukštus reikalavimus. Kiek jums buvo? Trylika? Keturiolika?
(Juokiasi). Panašiai. Buvome tokia keista grupelė. Prisimenu, jeigu Karmen dainuodavo Nijolė Ambrazaitytė – eidavome, jeigu Birutė Almonaitytė arba Irena Jasiūnaitė – galėdvome ir praleisti. Ambrazaitytė turėjo vaidmeniui tinkamą balsą ir temperamentą. Senoji opera buvo kukli ir nuosaiki, bet pasižymėjo nuostabia akustika ir paliko ypatingus sentimentus.

Pastato istorija verta atskiro aptarimo. 1913 m. privačiomis lenkų draugijos lėšomis tuometinėje Pohuliankoje iškilo teatras, skirtas lenkų kultūros reikmėms. Ilgainiui jame pabuvojo beveik visi Vilniaus teatrai. Opera, rekonstruojant „Liutnią“ – akademinis teatras, pradėjus statybas Arklių gatvėje – jaunimo teatras, o pradėjus rekonstruoti 1946 m. vokiečių belaisvių pastatytą teatro pastatą Jogailos gatvėje, persikėlė ir liko Rusų dramos teatras. Sovietiniais metais rusų dramos teatrai buvo įkurti kiekviename didesniame mieste ir tarnavo kaip okupacijos simboliai. Skaudžiausia, kad lenkų draugija įsigijo žemės sklypą iš žydo, pastatė vienintelį istorinį teatrą Vilniuje, bet, nepajėgdama jo išlaikyti, perdavė pastatą tuometinei lenkiškai Vilniaus valdžiai su sąlyga, kad jame toliau galės vaidinti lenkų trupės. Ironiška, kad jame pabuvojo visi lietuviški Vilniaus teatrai, o galiausiai įsikūrė Rusų dramos teatras, kuris veikė kaip okupacinės kultūros institucija. Manau, kad teatras turėtų būti pertvarkytas, o jo pavadinimas pakeistas į Vilniaus tautų arba Vilniaus senąjį tautų teatrą.

The view Vilnius Business part.