Vilnius man atsiskleidė pradėjus studijuoti Vilniaus universitete. Pirmiausia – universiteto kiemeliai. Kiekvienas – vis kitoks. Skirtinga akustika, aidesys, kiekvienas turi savo istoriją. Sėdi vakare auditorijoje ar draugų laukdamas bibliotekoje ir girdi, kaip Pilies arba Jonų gatve kaukši moteriškų batelių kulniukai. Labai gražus, erotiškai intelektualus (arba atvirkščiai) garsas! Juokauju… Bet mano santykis su Vilniumi pradėjo megztis nuo universiteto auditorijų ir jo kiemų. Prieš keletą metų dalyvavau kelionėje po Italiją. Lankėmės Ankonoje, Venecijoje, Ravennoje, berods Ferraroje – įdomu, daug kultūros, istorijos, bet tik Bolonijoje patyriau déjà vu. Senamiestyje šalia garsiosios Bolonijos bibliotekos esantys kiemeliai savo akustika, erdvėmis man labai priminė Vilniaus universiteto kiemelius. Tuomet pasakiau sau: jeigu norėčiau gyventi Italijoje – tai tik Bolonijoje!
Denis Vėjas. Iš serijos „Vilniaus sekretai“, 2020
Ar Vilnius jums išskirtinis?
Kiekvieną vietą, kad pasidarytų išskirtinė, reikia apgyventi, prisijaukinti, joje įsibūti. Tuomet atsiranda asmeninis santykis. Ne visada lengva jį tiksliai nusakyti ar apibūdinti. Jauti, kad tai tavo erdvė, ir tiek. Štai Pilies gatvė Vilniuje ar Laisvės alėja Kaune. Kaune būnu nedažnai, einu per „Laisvę“ ir mintyse svarstau, kad man ji visiškai nieko nereiškia, o kažkam tai – jaunystė, istorija. Jeigu būčiau gyvenęs ar studijavęs Kaune, būtų buvę kitaip. Kai nematai, labai svarbu prisijaukinti artimiausią erdvę – metras į priekį, po pusmetrį į kairę ar dešinę. Kai kurias Vilniaus senamiesčio gatves, Gedimino prospektą šitaip esu prisijaukinęs, Laisvės alėjos ar Kauno senamiesčio – ne.
Ar Vilnius prasiskverbia į jūsų kūrybą?
Esu parašęs nedidelį eilėraščių ciklą „Iš neegzistuojančių Vilniaus paveikslų“. Aprašiau garsųjį Tauro ragą, daktaro Semacho Šabado istoriją, tarpukariu, per Jonines, netoli universiteto vykdavusią visokių žolelių mugę – dabar šito teksto prie savęs neturiu ir atmintinai neatsimenu, bet mintis maždaug tokia: „Mokėčiau brangiai, jei kas nors pasiūlytų žolelių nuo gyvenimo ilgesio.“
Ateityje tą ciklą bandysiu tęsti, bet rašyti apie Vilnių iš įvairių perspektyvų dabar tapo madinga. O kartoti tais pačiais ar panašiais žodžiais tai, ką kažkada yra sakę kiti – anokia poezija.
Kaip patiriate miestą?
Geriausiai – keliaudamas savo paties kojomis. Atsimenu, kartą dar studijų metais su vienu draugu pėsčiomis ėjome krantine nuo Saulėtekio iki Savanorių prospekto. Jis man pasakojo – čia prasideda ar baigiasi Antakalnis, kitoje pusėje Žirmūnai, buvę Sporto rūmai, čia sugriuvo pontoninis tiltas… Atėję iki centro turbūt „iš durnumo“ įlindome į tunelį po Seimo viešbučiu. Įspūdis toks, lyg būtume patekę į pragarą: plytelės ar pusės plytelės pločio šaligatvis kaip ir yra, labai norint eiti galima, bet pro šalį lekiančių mašinų garsas beveik fiziškai priploja prie sienos. Atlekia, atriaumoja – atrodo, tiesiai ant tavęs!.. Tiksliai neatsimenu, kiek laiko ten išbuvome, ką veikėme, atsimenu tik draugo kartojamą priežodį: „Nebijok, ir aš bijau!“ Kaip ten buvo, kaip nebuvo, iš tunelio išlindome gyvi sveiki ir Geležinio vilko gatve pasiekėme Savanorius. Tą pasivaikščiojimą prisimenu ne vien dėl tunelio. Tada mano galvoje pradėjo klostytis apytikris Vilniaus vaizdas: upė kaip miesto ašis, jos krantuose išsidėstę atskiri rajonai. Tuos rajonus žinojau ir anksčiau, bet nebuvo visumos.
Ką Vilniuje pakeistumėte?
Nuo šaligatvių pašalinčiau visus paspirtukus ir automobilius. Dar į viešą erdvę išneščiau daugiau kvapų – bandelių, kavos, nors vėlyvą rudenį ar žiemą tai sunkiai įmanoma.
Koks Vilnius būtų žmogus?
Pradėsiu iš toliau. Matyt, esu stipriai „sužalotas“ kultūros – buvau ką tik baigęs universitetą. Rudenį porai dienų išvažiavome į Tartu. Kažkur mus vedė, kažką pasakojo, kažką rodė, o aš stovėjau ir žiovavau, nes buvo be galo nuobodu. Ir tada mus nuvedė į Tartu universitetą, reikėjo pasėdėti ant kažkokio suolelio, sugalvoti norą ir pan. Kitaip sakant, tokio paties ar labai panašaus lygio atrakcija, bet iškart nuobodulys dingo, tapau budrus kaip koks trimito signalo laukiantis kovos žirgas. Universitetų erdvės man labai artimos. Todėl Vilnius žmogaus pavidalu man greičiausiai būtų koks nors XIX a. pirmos pusės mokslininkas arba foliantus vartantis viduramžių vienuolis. O galbūt vienas iš R. Gavelio „Vilniaus pokerio“ ar „Vilniaus džiazo“ veikėjų – filosofuojantis, muzikuojantis, rezignuojantis, visu aštrumu keliantis egzistencijos prasmės ir beprasmybės klausimą.
Ką šiandien rodytumėte sostinės svečiui?
Priklausytų nuo svečio kultūrinių interesų, amžiaus, ištvermės laipsnio. Botanikos sodas Kairėnuose, jau minėtas Belmontas – ne tik poilsiavietė, bet ir apylinkės. Suprantama, bažnyčios, Katedros požemiai, nors visokie požemiai nėra mano amplua. Bet greičiausiai sumanyčiau jį šiek tiek pakankinti: pasiūlyčiau per Vingio parką paneriu nueiti iki Jeruzalės, tenai apeiti visas 14 Kryžiaus kelio stočių, geriausia lėtai, su procesija, o tada tuo pačiu keliu grįžti atgal bent jau iki miesto centro. Spėju, tokį Vilnių jis ilgai prisimintų.
